ŠIUOLAIKINĖ TAPYBA. POSTEVOLIUCIJA
MALARSTWO WSPÓŁCZESNE. POSTEWOLUCJA
CONTEMPORARY PAINTING. POSTEVOLUTION
ŠIUOLAIKINĖ TAPYBA. POSTEVOLIUCIJA
MALARSTWO WSPÓŁCZESNE. POSTEWOLUCJA
CONTEMPORARY PAINTING. POSTEVOLUTION
Dvi šalys, dvi parodos – viena panorama
LT | 2010 m. liepos 16 d. 18 val. Klaipėdos kultūrų
komunikacijų centro parodų rūmuose (Aukštoji
g. 1 / Didžioji Vandens g. 2, Klaipėdoje) buvo
pristatytas Lietuvos ir Lenkijos šiuolaikinės tapybos
projektas „Šiuolaikinė tapyba. PostEvoliucija“.
Lenkijos tapybos parodą „Vienaskaitos pirmuoju
asmeniu“ pristatė Varšuvos galerija „WizyTUjąca”
ir kuratorius Leszek Czajka. Lietuvos tapybos
parodą „PostEvoliucija” pristatė Klaipėdos
kultūrų komunikacijų centras ir kuratoriai Ignas
Kazakevičius bei Vidas Poškus. Projektas vyko
2010-07-16 – 2010-08-15.
Siekdami objektyviau atspindėti šiuolaikines
tapybos tendencijas, kurios būdingos ne tik
Lietuvai, ieškodami bendrų paralelių, sykiu – autorių
ir kūrinių kontrasto, lietuviai kuratoriai išskyrė
Lenkiją kaip šalį, turėjusią panašių šiuolaikinio
meno vystymosi problemų, tačiau daugiau meninės
laisvės ir ilgesnį evoliucinį įsibėgėjimo periodą. Kita
vertus, iki šio projekto šiuolaikinė Lenkijos tapyba
Lietuvoje išsamiau pristatyta dar nebuvo.
Kuratorius Leszek Czajka surinko vienus stipriausių
jaunosios ir viduriniosios kartos Lenkijos tapytojų.
17 autorių ir kūrybinių grupių atstovavo įvairias Varšuvos
galerijas. Klaipėdoje Lenkijos kuratorius pristatė
pakankamai platų pokyčių, kurios per du pastaruosius
dešimtmečius patyrė Lenkijos tapyba, diapazoną:
nuo klasikinio potėpio iki gatvės meno, nuo video
iki plakato, komikso, nuo klasikinės lenkų tapybos
mokyklos interpretacijų iki jaunosios kartos pamėgto
„eurostandarto”.
Projektas parodė, kaip stipriai pasikeitė viduriniosios
kartos lenkų tapytojų vizualinė kalba, kaip ji kito nuo
grynai tapybinės iki tarpdisciplininės. Pristatant jaunųjų
menininkų darbus, kuratorius pabrėžė kartų „mainų“
tendenciją, kuomet jaunesnieji naudoja prieš du
dešimtmečius atrastus vyresniųjų klodus, o „klasikai“
nevengia jaunatviško eksperimento.
Parodoje „Vienaskaitos pirmuoju asmeniu ” dalyvavo:
Basia Banda, Magda Bielesz, Agata Borowa ir Beata
Borowa, Ola Cieslak, Aleksandra Czerniawska, Robert
Maciejuk, Anna Panek, Wlodzimierz Pawlak, Kristina
Piotrowska, Konrad Pustola, Aleksander Ryszka,
Malgorzata Szymankievicz, Michal Suskievicz, Tomasz
Tatarczyk, Rychard Wozniak, menininkų grupės „noBrain”
ir „Twożywo”.
Lietuviškosios projekto dalies – parodos „PostEvoliucija“
– tikslas buvo pristatyti tuos Lietuvos menininkus,
nebetęsiančius tiesioginės ekspresionistinės mokyklos,
įprastos mokytojo – mokinio evoliucijos; jų kūrybą
maitina įvairiausios išorinės įtakos, jie paklūsta
skirtingoms tendencijoms, kurios Lietuvoje, regis,
išaugusios pačios iš savęs. Pasak kuratoriaus Vido
Poškaus, dešimt autorių nereprezentuoja visos dviejų
dešimtmečių panoramos. Tai bandymai padaryti zondus,
chirurginius pjūvius, išryškinti būdingiausias ypatybes.
Iš vienos pusės ,,eurostandartas”, iš kitos – orientacija į
platesnį kontekstą yra būdinga visiems dešimčiai atrinktų
autorių, ir tai liudija tam tikros evoliucijos pabaigą ir
naujos atsiradimą.
Parodoje „PostEvoliucija” dalyvavo:
Žygimantas Augustinas, Monika Furmanavičiūtė, Agnė
Jonkutė, Patricija Jurkšaitytė, Jolanta Kyzikaitė, Eglė
Karpavičiūtė, Irma Leščinskaitė ir Florian Gruber (Austrija),
Saulius Paliukas, Eglė Ridikaitė, Justinas Vaitiekūnas.
Dwa kraje, dwie wystawy – jedna panorama
PL | 16 lipca 2010 r. o godz.18.00 w Kłajpedzie,
w Pałacu Wystaw Kłajpedzkiego Centrum
Komunikacji Kultur (ul. Aukštoji 1 / ul. Didžioji
Vandens 2) został zaprezentowany litewsko-polski
projekt współczesnego malarstwa „ Malarstwo
współczesne. PostEwolucja”. Wystawę malarstwa
polskiego „Pierwsza osoba liczby pojedynczej”
zaprezentowała Warszawska Galeria „WizyTUjąca”
i jej komisarz Leszek Czajka. Wystawę malarstwa
litewskiego „PostEwolucja” zaprezentowało
Kłajpedzkie Centrum Komunikacji Kultur i komisarze
Ignas Kazakevičius oraz Vidas Poškus. Projekt był
realizowany w okresie 16.07. – 15.08. 2010 r.
Dążąc do obiektywnego odtworzenia tendencji
rozwoju współczesnego malarstwa, które są
charakterystyczne nie tylko dla Litwy, poszukując
wspólne paralele a zarazem kontrasty autorów i
dzieł, komisarze litewscy akcentowali Polskę,jako
kraj który zetknął się z podobnymi problemami
rozwoju sztuki współczesnej, jednak posiadał
większą swobodę twórczą i dłuższy okres rozwijania
się ewolucji. Z drugiej strony, przed tym projektem
współczesne malarstwo polskie na Litwie w przekroju
konceptualnym nie było dotąd prezentowane.
pokoleń, gdy wykorzystują oni zgromadzone przed
dwoma dziesięcioleciami przez starszych doświadczenie,
zaś „klasycy” nie stronią od młodzieńczego
eksperymentowania.
Komisarz Leszek Czajka zgromadził najbardziej
znaczących malarzy polskich młodego i średniego
pokolenia. 17 autorów i grup twórczych reprezentowało
różne galerie Warszawy. W Kłajpedzie komisarz
zaprezentował dosyć szeroki zakres zmian, których
doznało malarstwo polskie w okresie dwóch ostatnich
dziesięcioleci: od klasycznego ruchu pędzlem – do sztuki
ulicy, od video – do plakatu, komiksu, od interpretacji
klasycznej szkoły malarstwa polskiego do ulubionego
przez młodego pokolenie „standardu europejskiego”.
W wystawie „Pierwsza osoba liczby pojedynczej”
uczestniczyli:
Basia Banda, Magda Bielesz, Agata Borowa i Beata
Borowa, Ola Cieślak, Aleksandra Czerniawska, Robert
Maciejuk, Anna Panek, Włodzimierz Pawlak, Krystyna
Piotrowska, Konrad Pustoła, Aleksander Ryszka,
Małgorzata Szymankiewicz, Michał Szuszkiewicz, Tomasz
Tatarczyk, Rychard Woźniak, grupy twórcze „no Brain” i
„Twożywo”.
Projekt pokazał, jak mocno się zmienił język
wizualny średniego pokolenia malarzy polskich, jak
następowały zmiany od języka wyłącznie malarskiego
do interdyscyplinarnego. Prezentując prace młodych
artystów, komisarz podkreślił, tendencję ciągłości
Celem litewskiej części projektu, wystawy „PostEwolucja”
było zaprezentowanie takich twórców litewskich, w
których twórczości nie pozostało bezpośredniego
traktowania szkoły ekspresjonistycznej, zwykłej ewolucji
nauczyciel – uczeń, tzn. takich, których twórczość
podsycają różne wpływy zewnętrzne, podatnej na
różnorodne tendencje które na Litwie zdaje się
wyrastają same z siebie. W opinii komisarza Vidasa
Poškusa, dziesięciu autorów nie reprezentuje
całej panoramy dwóch dziesięcioleci. Jest to
próba wprowadzenia sondy,dokonania cięcia
chirurgicznego, uwypuklenia najbardziej
charakterystycznych cech. Należy zauważyć,
że z jednej strony „standard europejski” z
drugiej zaś orientacja na znacznie szerszy kontekst
jest charakterystyczna dla całej dziesiątki wybranych
autorów i to świadczy o zakończeniu pewnej ewolucji i
powstawaniu nowej.
Karpavičiūtė, Irma Leščinskaitė oraz Florian Gruber
(Austria), Saulius Paliukas, Eglė Ridikaitė, Justinas
Vaitiekūnas.
W wystawie „PostEwolucja” uczestniczyli :
Żygimantas Augustinas, Monika Furmanavičiūtė, Agnė
Jonkutė, Patricija Jurkšaitytė, Jolanta Kyzikaitė, Eglė
Two countries, two exhibitions and one panorama
EN | On 16 of July 2010, at 6:00 PM, the presentation
of Lithuanian – Polish project in contemporary
art “Contemporary Painting. PostEvolution“ took
place in the Exhibition Hall of Klaipėda Culture
Communication Center (Aukštoji st. 1 / Didžioji
Vandens st. 2, , Klaipėda). Exhibition of Polish
Painting „The first person singular” was presented
by Warsaw gallery „WizyTUjąca” and curator
Leszek Czajka. Exhibition of Lithuanian painting
„PostEvolution” was presented by Klaipėda
Culture Communication Center and curators Ignas
Kazakevičius and Vidas Poškus. The project took
place from 16 July to 15 August, 2010.
Striving for impartial representation of the
contemporary art trends typical not only in
Lithuania, looking for common parallels and at
the same time highlighting contrasting authors
and artworks, the Lithuanian curators put an
emphasis on Poland, as the country, which had
similar problems in the development of modern
art, but more artistic freedom and a longer period
of evolutionary momentum. On the other hand, till
this project launched, the modern Polish painting
has not been presented yet in conceptual profile in
Lithuania.
Curator Leszek Czajka selected some of the
strongest Polish painters of the young and middle
generations. 17 authors and artists’ groups
represented various Warsaw galleries. In Klaipėda the
Polish curator presented a rather wide panorama of
changes that took place in the Polish painting over the
past two decades, ranging from classical strokes to street
art, from video to poster, comics, from interpretations
of the classical school of Polish painting to the
“eurostandard”, popular among younger generation.
The project has shown considerable changes in the
visual language of middle-generation Polish painters,
illustrating its evolution from a pure painting to
interdisciplinary approaches. Presenting the works of the
younger generation, the curator emphasized the trend
of intergenerational continuity, when the young artists
explore the horizons discovered by senior ones two
decades ago, while the “classics” engage into youthful
experimentation.
The participants of the exhibition “The first person
singular”:
Basia Banda, Magda Bielesz, Agata Borowa ir Beata
Borowa, Ola Cieslak, Aleksandra Czerniawska, Robert
Maciejuk, Anna Panek, Wlodzimierz Pawlak, Kristina
Piotrowska, Konrad Pustola, Aleksander Ryszka,
Malgorzata Szymankievicz, Michal Suskievicz, Tomasz
Tatarczyk, Rychard Wozniak, artists‘ groups „noBrain” and
„Twożywo”.
Lithuanian artists, whose artworks can no longer
be considered as the direct interpretation of the
expressionist school, as traditional teacher – student
evolution, i.e. those, whose works nourish on a wide
variety of external influences, follow various trends,
that in the Lithuanian context seem as if developed
from themselves. According to curator Vidas Poškus, ten
authors do not represent entire panorama of the two
decades. This is an attempt to make probes, surgical
incisions, to highlight the most characteristic features. It
should be noted that, on the one hand, ,,eurostandard”
and, on the other hand, orientation towards much wider
context are intrinsic attributes of all ten selected authors;
that is indicative of the end of a certain evolutionary
stage and involvement in a new one.
The participants of the exhibition „PostEvolution”:
Žygimantas Augustinas, Monika Furmanavičiūtė, Agnė
Jonkutė, Patricija Jurkšaitytė, Jolanta Kyzikaitė, Eglė
Karpavičiūtė, Irma Leščinskaitė and Florian Gruber
(Austrija), Saulius Paliukas, Eglė Ridikaitė, Justinas
Vaitiekūnas.
The aim of the Lithuanian part of the project (the
exhibition “PostEvolution”) was to present those
2–3
LT | Jaunųjų Lenkijos tapytojų abstrakcionistų pradėjau ieškoti
2004 m. Ir juos radau... Vienoje. Tai mane labai šokiravo.
Mat abstrakčioji Lenkijos tapyba plėtojosi dešimtmečius,
bet tuo metu, kai jos ieškojau, ji buvo beveik pamiršta.
pl
Praėjusio amžiaus 90-tieji – labai svarbus laikotarpis Lenkijos mene, nagrinėjant šiuolaikinės lenkų visuomenės tapatybės problematiką. Tuomet Lenkijos meno rinkoje vyravo
„Kritinis menas” ir stūmė į pakraščius kitas tendencijas.
Pastaraisiais metais Lenkijos mene matau didelius pokyčius. Regiu labiau toleruojamą kūrybinių požiūrių įvairovę,
individualias meninės strategijas ir subjektyvias vizijas.
Klaipėdos paroda yra šio proceso iliustracija. Kiekvienas iš
pakviestų menininkų pristato savo unikalų, nepakartojamą
kūrybinį požiūrį, nuo pop meno (Siostry Borowe, noBrain,
Biel, Cieślak), per siurrealizmą (Szuszkiewicz, Panek,
Ryszka) iki kraštutinių individualių tapybos sprendimų
(Tatarczyk, Szymankiewicz). Menininkai renkasi skirtingas
tendencijas, tradicijas ir stilistiką, nagrinėja įvairias temas
ir vadovaujasi įvairiomis inspiracijomis. Kiekvienas iš jų turi
individualią savo meno koncepciją ir savo atpažįstamą kalbą (Banda, „Twożywo”, Czerniawska, Pustoła). Paroda – tai
įvairialypė mozaika, leidžianti pamatyti plačią šiuolaikinio
Lenkijos meno panoramą.
Tarp pristatomų autorių yra daug pasiekusių ir įsitvirtinusių Lenkijos meno istorijoje menininkų, kurie ligšiol
nenutraukia kūrybinių ieškojimų ir nuolat eksperimentuoja (Piotrowska, Maciejuk, Woźniak, Pawlak). Galėsite
pamatyti, kaip stipriai pasikeitė jų vizualinė kalba, kaip ji
kinta nuo grynai tapybinės iki tarpdisciplininės. Šalia jų
pristatome jaunų menininkų darbus, kurie, nepaisant jų
amžiaus, jau turi sukaupę didelį kūrybinį bagažą.
Paroda, žinoma, neperteikia visų šiuolaikiniame Lenkijos
mene vykstančių reiškinių, pavyzdžiui, joje nėra konceptualaus meno, performanso ar jau minėto kritinio meno
pavyzdžių. Deja, pristatant šiuolaikinę tapybą, neįmanoma
vienu ypu apimti tuos lobius, kuriuos sudaro tiek daug
skirtingų tendencijų ir krypčių.
Visgi tikiuosi, kad ši paroda supažindins su Lenkijos meno
problematika, praplės Jūsų akiratį ir Jus sudomins.
Kuratorius Leszek Czajka
PL | Kiedy w roku 2004 rozpocząłem poszukiwania młodych
polskich artystów tworzących abstrakcyjne znalazłem ich
dopiero... w Wiedniu. Fakt ten mnie całkowicie zaskoczył.
Malarstwo abstrakcyjne w sztuce polskiej rozwijało się
przecież przez dziesiątki lat. Ale w czasie gdy go szukałem
zostało prawie zapomniane.
Lata 90-te były bardzo ważnym okresem w sztuce
polskiej, który ogólnie rzecz biorąc dotyczył problematyki
tożsamości współczesnego polskiego społeczeństwa.
„Sztuka krytyczna” tego okresu zdominowała rynek sztuki
w Polsce, zepchnęła na margines inne tendencje. Była
istotna, ale też zawłaszczająca przestrzeń publiczną.
W ostatnich latach w sztuce polskiej dostrzegam
jednak dużą zmianę. Widzę większe przyzwolenie dla
różnorodności postaw twórczych, indywidualnych
strategii artystycznych i subiektywnych wizji. Wystawa w
Kłajpedzie jest tego zobrazowaniem. Każdy z zaproszonych artystów prezentuje własną, niepowtarzalną
postawę artystyczną, od pop artu (Siostry Borowe, noBrain, Bielesz, Cieślak), poprzez surrealizm (Szuszkiewicz,
Panek, Ryszka), do skrajnie indywidualnych rozwiązań
malarskich (Tatarczyk, Szymankiewicz). Artyści nawiązują
do rozmaitych tendencji, tradycji i stylistyk, podejmują
różnorodną tematykę i kierują się różnymi inspiracjami.
Każdy z nich ma swoją koncepcję własnej sztuki i własny,
rozpoznawalny język (Bańda, „Twożywo”, Czerniawska,
Pustoła). Wystawa jest wieloaspektową mozaiką,
umożliwiającą szerokie spojrzenie na polską sztukę
współczesną.
Wśród prezentowanych są artyści z dużym dorobkiem i już
ugruntowaną pozycją w historii sztuki polskiej. W swojej
twórczości jednak ciągle poszukują, eksperymentują
(Piotrowska, Maciejuk, Woźniak, Pawlak). Będą Państwo
mogli zobaczyć jak bardzo zmienia się ich język, jak bardzo
stają się artystami interdyscyplinarnymi, swobodnie
posługującymi się różnymi mediami.
Obok nich przedstawiamy prace młodych artystów, którzy
niezależnie od swojego młodego wieku, mają już znaczący
dorobek twórczy.
Wspólnym dla nich wszystkich, i tych starszej generacji,
i tych młodych, jest indywidualizm i w większości przypadków interdyscyplinarność.
W tej różnorodności kryje się wolność tworzenia i takich
wolnych artystów Państwu przedstawiamy.
Wystawa oczywiście nie pokazuje wszystkich zjawisk
mających miejsce we współczesnej sztuce polskiej,
np. nie ma tu przykładów sztuki konceptualnej, sztuki
performance czy też sztuki krytycznej. Nie sposób bowiem
jednorazowo ogarnąć bogactwa, na które składa się tak
wiele różnych nurtów i działań.
Vienaskaitos pirmuoju asmeniu
W pierwszej osobie liczby pojedynczej
First person singular
EN | When I began searching for young Polish artists abstractionists in 2004, I managed to find them only in… Vienna.
This greatly surprised me as abstract painting thrived in
Poland for decades. Yet when I started looking for it, it had
been almost forgotten. The 1990s was a very important
decade for Polish art, and it was primarily concerned
with the issue of contemporary Polish identity. “Critical
art” of that period dominated the art market in Poland,
marginalizing all other tendencies. It was important, but it
also claimed all public space for itself.
In recent years, however, I have noticed a major change.
I have observed the increasing tolerance to the variety
of creative attitudes, individual artistic strategies, and
subjective visions. The exhibition in Klaipėda illustrates
this shift. Each of the invited artists represents an individual, unique attitude ranging from pop art (the Borowe
sisters, “noBrain”, Bielesz, Cieślak), through surrealism
(Szuszkiewicz, Panek, Ryszka), to radically individualistic
painting aesthetics (Tatarczyk, Szymankiewicz). The artists
refer to various tendencies and stylistics; they address
diverse topics and draw inspirations from different traditions. Each of them has his or her own notion of art and a
distinctive aesthetic idiom (Bańda, Twożywo, Czerniawska,
Pustoła). The exhibition is a multifaceted mosaic which
provides a broad perspective on Polish contemporary art.
Among the exhibited artists, one can find those with impressive artistic oeuvre and a well established position in
the history of Polish art. In their works, they never cease to
experiment yet (Piotrowska, Maciejuk, Woźniak, Pawlak).
Visitors will be able to see how their artistic languages
evolve, and how they are becoming interdisciplinary
artists, freely using different media. Apart from them, we
exhibit works of young artists, who, despite their young
age, already have significant creative output. What is
common to all the exhibited artists, both of the first and of
the second generation, is their individualism and, in most
cases, interdisciplinary character of their artworks.
The exhibition does not present all the phenomena of Polish contemporary art: there are no examples of conceptual
art, performance, or critical art. It is simply impossible to
include all the plethora of works coming from so diverse
artistic currents and activities. However, we hope that the
exhibition will arouse interest and familiarize the visitors
with contemporary Polish art.
Curator Leszek Czajka
Translated by Anna Pochmara
Mam jednak nadzieję, że wystawa przybliży problematykę
sztuki polskiej, wzbogaci wiedzę o niej i wzbudzi Państwa
zainteresowanie.
Kurator Leszek Czajka
4–5
Be pavadinimo / aliejus, drobė
Bez tytułu / olej, płótno
Untitled / oil, canvas
2009 / 60 x 60
Aleksander Ryszka
LT | Gimė: 1983 m. Varšuvoje (Lenkija)
Išsilavinimas: 2002-2007 m. Varšuvos dailės akademija,
tapybos fakultetas.
2006 m. I-oji vieta jaunųjų menininkų bienalėje ,,Žuvies
akis 4’’.
PL | Urodzony: 1983 w Warszawie
Wykształcenie: 2002-2007 Wydział Malarstwa na
Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie.
EN | Born: 1983 in Warsaw (Poland)
Education: 2002-2007 Warsaw Academy of Fine-Arts
Faculty of Painting.
Dyplom w pracowni prof. Jarosława Modzelewskiego.
Diploma under prof. Jaroslaw Modzelewski.
2006 Nagroda główna na Biennale Sztuki Młodych ,,Rybie
oko 4’’.
2006 First prize at Biennial of Young Art ,,Fish-eye 4’’.
Revoliucijos vaikai / aliejus, drobė
Children of the revolution / olej, plotno
Children of the revolution / oil, canvas
2010 / 180 x 180
6–7
Aleksandra Czerniawska
LT |
Be pavadinimo / aliejus, drobė
Bez tytułu / olej, płótno
Untitled / oil, canvas
Gimė: 1984 m. Bialystoke (Lenkija)
Išsilavinimas: 2008 m. Varšuvos dailės
akademija, tapybos fakultetas.
Menininkė gimė daugiausiai etninių
mažumų turinčiame Lenkijos regiono
mieste. Studijuodama Varšuvos dailės
akademijoje ji domėjosi vietinio konteksto
painumu, kurį suvokė per savo asmeninę
patirtį ir giminių istorijas. Jos tapybos
kūriniai buvo nominuoti „Samsung
profesionalaus meno konkurse“ (2008 m.) ir
profesoriaus Józef Szajna prizui (2008 m.).
Laimėtos stipendijos: „Ericsson“ stipendija
(2008 m.), ponų Gierynski stipendija
jauniesiems menininkams (2008 m.),
Lenkijos Respublikos Kultūros ministerijos
ir Nacionalinio paveldo stipendija „Młoda
Polska“.
2010 / 150 x 200
PL | Urodzona: 1984 w Białymstoku
Wykształcenie: 2008 Wydział Malarstwa
Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie.
Urodziła się w Białymstoku, który
jest położony w jednym z najbardziej
zróżnicowanych etnicznie regionów Polski.
Podczas studiów na Wydziale Malarstwa
Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie (prof.
L. Tarasewicz, prof. W. Szymański, prof. M
Duchowski) skoncentrowała się na złożoności
własnego kontekstu lokalnego, który
odczytywała poprzez osobiste doświadczenie
i prywatne opowieści członków jej rodziny. W
ramach programu Socrates-Erazmus studia
na Staatliche Akademie der Bildenden Künste
Stuttgart w Niemczech (2007). Otrzymała
nagrodę w konkursie Samsung Art Master
(2008), stypendium państwa Gieryńskich
(2008), stypendium firmy Ericsson (2008),
nagrodę im. Prof. Józefa Szajny (2008),
stypendium Ministra Kultury i Dziedzictwa
Narodowego „Młoda Polska“ (2010).
EN | Born: 1984 in Białystok (Poland)
Education: 2008 Warsaw Academy of Fine
Arts, Faculty of Painting.
She was born in Białystok, which is placed in
one of the most ethnically diverse regions in
Poland. As studying at the Warsaw Academy
of Fine Arts she focused on the complexity
of her local context, perceived through her
personal experience and private stories of her
relatives. Her paintings have been awarded
in Samsung Art Master Competition (2008)
and with Professor Józef Szajna Prize (2008).
Scholarships received: Ericsson Scholarship
(2008), Young Artists Scholarship of Mr and
Mrs Gierynski (2008), “Młoda Polska” Scholarship from Ministry of Culture and National
Heritage (2010).
Namas / aliejus, drobė
Dom / olej, płótno
House / oil, canvas.
2009 / 30 x 40
Miške / aliejus, drobė
W lesie / olej, płótno
In the forest / oil, canvas
2009 / 80 x 100
8–9
Anna Panek
LT |
Be pavadinimo / aliejus, drobė
Bez tytułu / olej, płótno
Untitled / oil, canvas
Gimė: Žemutinėje Silezijoje (Lenkija)
Išsilavinimas: 2009 m. Varšuvos dailės
akademija, tapybos fakultetas;
Vroclavo technologijos universitetas,
architektūros fakultetas.
Tapybos mokėsi pas profesorių
Leon Tarasewicz, o fotografijos – pas
profesorių Grzegorz Kowalski.
„Tapydama mėgstu, kai vaizdas tarsi
natūraliai išsilieja skirtingomis kryptimis.
Tai suteikia man laisvę. Domiuosi visais
šiais potyriais, spalvomis, darna. Tapymo
jutimiškumas veikia taip pat, kaip garsai
– kūną. Šilta, ryškiai oranžinė, geltona,
žalia, lengva teptuko brydė, šaltas mėlynas pagrindas, rožinė ir turkio spalva“.
(Anna Panek)
2009 / 100 x 80
PL | Urodzona: Dolny Śląsk
Wykształcenie: 2009 Akademia Sztuk
Pięknych w Warszawie;
Wydział Architektury Politechniki
Wrocławskiej ;
Wydział Malarstwa w pracowni prof.
Leona Tarasewicza. Aneks z fotografii u
prof. Grzegorza Kowalskiego.
„Podoba mi się, kiedy, podczas
malowania, obraz rozgałęzia się w
różne strony jakby żył własnym życiem,
dając mi tym samym duży stopień
dowolności. Ciekawi mnie ten zestaw
smaków, kolorów, konsystencja. Ta cała
zmysłowość malarstwa, która działa jak
dźwięki na głowę. Ciepłe, zdecydowane
pomarańczowe, żółte, zielone, jasne
maźnięcia, niebieskie chłodne tło, róż z
turkusem”. (Anna Panek)
EN | Born: in Dolny Śląsk (Lower Silesia,
Poland)
Education: 2009 Warsaw Academy of
Fine Arts, Faculty of Painting;
Wroclaw Technology University
Department of Architecture .
She attended classes of professor Leon
Tarasewicz, and photography classes of
professor Grzegorz Kowalski.
„I like when the picture goes into
different directions as if it lived its own
life during painting process. It gives
me freedom. I am interested in all the
range of tastes, colours, consistency.
The sensuality of painting influences
the same as sounds on a body. Warm,
definite orange, yellow, green, light
brush tracks, cold blue background, pink
and turquoise”. (Anna Panek)
Realizuota Varšuvos Modernaus meno muziejuje
Realizacja w Muzeum Sztuki Nowoczesnej w Warszawie
Realized in the Museum of Modern Art in Warsaw
2008
Be pavadinimo / aliejus, drobė
Bez tytułu / olej, płótno
Untitled / oil, canvas
2009 / 60 x 80
10–11
Barbara Bańda
LT |
Gimė: 1980 m. Lenkijoje
Išsilavinimas: 2006 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos
fakultetas.
Diplominio darbo vadovas – prof. Jarosław Kozłowski.
Savo darbuose Barbara Bańda pateikia intriguojančias ir
lengvai atpažįstamas idiomas, kurioms kurti naudoja tradicinius moterų užsiėmimus, tokius kaip siuvimas, mezgimas
ar siuvinėjimas. B. Banda lieja akvarelę, fotografuoja, kuria
objektus, karamelinių spalvų paveikslus, atskleidžiančius
geidulingumą ir seksualumą. Savo darbais ji keičia stereotipinį požiūrį į moterų kūrybą.
PL | Urodzona: 1980
Wykształcenie: 2006 Wydział Malarstwa Akademii Sztuk
Pięknych w Poznaniu.
Dyplom w pracowni prof. Jarosława Kozłowskiego
Barbara Bańda stworzyła intrygujący i bardzo rozpoznawalny język swojego malarstwa. Wykorzystuje tradycyjne
kobiece techniki: szycie, robienie na drutach, haftowanie.
Maluje akwarele, robi zdjęcia i obiekty, przede wszystkim tworzy niewielkie obrazki tonące w cukierkowych
barwach, mówiące o sferze cielesności i seksualności.
Przełamuje stereotypowe skojarzenia związane ze sztuką
kobiet.
EN | Born: 1980 in Poland
Education: 2006 Academy of Fine Arts in Poznań,
Faculty of Painting.
Diploma under the supervision of Prof. Jarosław Kozłowski.
In her paintings Barbara Bańda has created an intriguing,
distinct, and easily recognizable idiom, which employs
traditional feminine techniques such as sewing, knitting
or embroidery. She paints watercolors, takes photos, and
makes objects. She also creates small pictures in pastel
candy colors which talk about sensuality and sexuality.
B. Bańda challenges stereotypical associations concerning
women’s art.
Brazilija / drobė, mišri technika
12–13
Brazylia / płótno, technika mieszana
Brazil / mixed media, canvas
2009 / Ø 73 cm
www. basiabanda.pl
Vabalas / drobė, mišri technika
Żuk / płótno, technika mieszana
Beetle / mixed media, canvas
2009 / Ø 81cm
Prunkštelėti / drobė, mišri technika
Wąchać / płótno, technika mieszana
To sniff / mixed media, canvas
2009 / Ø 30 cm
14–15
Konrad Pustoła
LT |
Gimė: 1976 m. Varšuvoje (Lenkija)
Išsilavinimas:
2008 m. Karališkasis menų koledžas, Londonas;
2004 m. Nacionalinė kino, televizijos ir teatro mokykla,
Lodzė;
2003 m. Varšuvos universitetas, Ekonomikos
departamentas .
Tamsūs kambariai / C tipo spauda
Dark rooms / C druk
Dark rooms / C type print
Poznanė / Poznań
2009 / 1 f
Projektą „Dark rooms“ sudaro fotografijų ciklas, kuriame
užfiksuoti tušti Lenkijos modernių klubų „tamsūs kambariai“. Nuotraukos darytos iškart po vakarėlio, kai žmonės jau
išsiskirstę ir patalpos netrukus bus valomos. Erdvės tykios,
bet kartu sklinda trikdanti vibracija, vis dar pulsuojanti
buvusia seksualine energija. Lenkų kalboje šis išsireiškimas
vartojamas sąsajose su gėjų klubais, anglų – su foto erdve,
kurioje ryškinamos fotonuotraukos. Interpretuodamas šį žodžių žaismą įdėmus fotografo žvilgsnis į paviršių „ištraukia“
tai, kas daugumai asocijuojasi su marginalumu.
PL | Urodzony: w 1976 r. w Warszawie
Wykształcenie:
2008 Royal College of Art, Londyn ;
2004 Państwowa Wyższa Szkoła Filmowa, Telewizyjna i
Teatralna im. L. Schillera w Łodzi ;
2003 Uniwersytet Warszawski, Wydział Nauk
Ekonomicznych .
Na projekt „Dark rooms” składa się seria fotografii
przedstawiających puste „dark rooms” w klubach
polskich, zrobione zaraz po imprezach, kiedy już wszyscy
z nich wyszli, ale nie zostały one jeszcze posprzątane. W
Polsce słowa darkroom używa się głównie do określenia
przestrzeni w klubach gejowskich. W języku angielskim
darkroom oznacza fotograficzną ciemnię. Ten zaskakujący
splot terminów ujawnia grę znaczeń pomiędzy wnętrzem,
które służy do wywoływania zdjęć, a miejscem, gdzie w
ciemności tworzą się nowe relacje międzyludzkie. W swoich
fotografiach Konrad Pustoła wydobywa na powierzchnię
widzialnego to, co dla większości społeczeństwa stanowi
wyparty margines.
Tamsūs kambariai / C tipo spauda
Dark rooms / C druk
Dark rooms / C type print
Varšuva / Warszawa / Warsaw
2008 / 2 f
EN | Born: 1976 in Warsaw (Poland)
Education:
2008 Royal College of Art, London;
2004 The National Film, Television and Theatre School, Łódź
2003 University of Warsaw, Department of Economics.
The „Dark rooms” project consists of a series of
photographs, that have fixated “dark rooms” in modern
clubs in Poland. Photos are taken right after the party, when
everybody is gone, and rooms gonna be cleaned soon. The
spaces are quiet, and at the same time they emanate with
a disturbing vibration, still pulsatile with the past sexual
vigor. The expression darkroom is used as associative to gay
clubs in Polish, and related to space for photo development in English. The photographer’s gaze, interpreting
the wordplay, extracts upwardly things, that most people
usually associate with marginals.
16–17
Iš ciklo „Memorialinis portretas” / grafika
Z cyklu „Memoriał portret” / grafika
From cycle ”Memorial portret” / print
1984 / 60 x 80
Krystyna Piotrowska
LT |
Gimė: 1949 m. Zabrze (Lenkija)
Išsilavinimas: 1966-1972 m. Krokuvos dailės
akademija, interjero dizainas;
1972-1975 m. Poznanės aukštoji dailės mokykla,
grafikos fakultetas;
1985-1990 m. Grafikskolan Forum Malmė, Švedija.
K. Piotrowska yra grafikė, tačiau ji taip pat kuria
instaliacijas ir video, fotografuoja bei pati kuruoja
parodas. Jos darbuose svarstomi tapatybės ir
atminties klausimai. Nuo 2006 m. ji kuruoja kasmetinį projektą „Ulica Próżna”(Próżna gatvė) Varšuvoje.
PL |
Urodzona: 1949 w Zabrzu
Wykształcenie: 1985-1990 w Grafikskolan Forum w
Malmö (Szwecja);
1972-1975 w Państwowej Wyższej Szkole Sztuk
Plastycznych w Poznaniu;
1966-1972 studiowała na Akademii Sztuk Pięknych
w Krakowie.
Tworzy prace łączące fotografię, techniki graficzne
i malarstwo. Jest autorką instalacji i filmów wideo.
Jej twórczość dotyka głównie tematu identyfikacji
i pamięci. Od 2006 jest kuratorką realizowanego co
roku w Warszawie projektu „Ulica Próżna”.
EN |
Born: 1949 in Zabrze (Poland)
Education: 1985-1990 Grafikskolan Forum
in Malmoe, Sweden;
1972-1975 Poznan Higher School of Fine Arts;
1966-1972 Cracow Academy of Fine-Arts
Department of Interior Design.
K. Piotrowska works as a printmaker, installation
artist, photographer, video artist, and curator.
Her paintings touch mainly upon issues of identity
and memory. Since 2006 she is the curator of every
year project “Ulica Próżna” (Próżna Street) in
Warsaw.
Iš ciklo „Memorialinis portretas” / grafika
Z cyklu „Memoriał portret” / grafika
From cycle ”Memorial portret” / print
18–19
1984 / 60 x 80
Seserys / grafika, tapyba ant skardos
Siostry / grafika, malarstwo na blasze aluminiowej
Sisters / print, painting on aluminium plate
2007 / 156 x 204
Magda Bielesz
LT |
Gimė: 1977 m. Varšuvoje (Lenkija)
Išsilavinimas: 2002 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos fakultetas
M. Bielesz kūryboje naudoja tapybą, video ir
kitas šiuolaikines medijas. „Aš siekiu atitaisyti
„visuomenines“ skriaudas. Noriu tapyti ką nors
puošnaus, ką nors idealaus. Kuriu iš atminties,
vaizduotės ir sapnų. Dažnai renkuosi sveikatos
ir ligos temas, kurios mane sieja su vaikyste.
Girdėjau, sakoma, kad menininkai – tai žmonės,
kuriems suteikiama privilegija elgtis taip, kaip
suaugusiems nedera. Tai nuostabu. Dėl to jaučiuosi saugesnė ir labiau pasitikinti savimi. Aš
kuriu specifinę neaugimo mitologiją.“(Magda
Bielesz)
PL | Urodzona: 1977 w Warszawie
Wykształcenie: 2002 Wydział Malarstwa Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie
“Przez moje prace chciałabym naprawić wszystkie niedociągnięcia i uszkodzenia. Chciałabym
malować rzeczy piękne i doskonałe. Punktem
wyjścia moich prac są wspomnienia i marzenia.
Często poruszam temat zdrowia i choroby,
co jest ściśle związane z moim dzieciństwem.
Słyszałam, że artyści są ludźmi, którym
społeczeństwo przyznaje przywilej reagowania
według zasad, których nie oczekuje się od
dorosłych. Myślę, że to wspaniałe i dzięki temu
czuję się bardziej pewna samej siebie. W moich
pracach nawiązuję do dzieciństwa tworząc
mitologię niedorastania. Maluję, tworzę prace
video, również w innych mediach”. (Magda
Bielesz)
EN | Born: 1977 in Warsaw (Poland)
Education: 2002 Warsaw Academy of Fine Arts,
Faculty of Painting
M. Bielesz works in the field of paintings, video
and other contemporary media. “I want to
repair all social damages and paint something
gorgeous and perfect. My works are created
from memory and imagination, dreams. I often
broach topics of health and sickness, which
relates me to my childhood. I heard those
artists are people who are allowed a certain
social privilege to act out in ways that adults
aren’t supposed to act out. And it is great.
Thanks to that I feel much more self-confident.
I create the specific mythology of ungrowing ”.
(Magda Bielesz)
Jei mes mirę / aliejus, drobė
Teleskopas / aliejus, drobė
Teleskop / olej, płótno
Telescope / oil, canvas
If we are dead / olej, płótno
If we are dead / oil, canvas
2009 / 46 x 38
2010 / 65 x 93
20–21
Dėkojame menininkei ir galerijai „local_30”
Dzięki uprzejmości artystki i galerii „lokal_30”
Courtesy of the Artist & „Local_30” gallery
Małgorzata Szymankiewicz
LT | Gimė: 1980 m. Poznanėje (Lenkija)
Išsilavinimas: 2005 m. Poznanės dailės akademija, meno
edukacijos ir tapybos fakultetai, magistro laipsnis,
Apdovanota už magistrinį darbą (2005 m.).
Menininkę pristato Varšuvos galerija „lokal_30”.
„Mano darbai koduoja tapybą ir būdą, kaip aš tai
suprantu. Tapytojai turi išmanyti teorines tapybos žinias ir
abstrakčiosios tapybos formalumų žaismą. Spalva ir taškas
mano darbuose tampa svarbiausia tema. Naudodama
spalvą noriu sukurti savo pačios artefaktus ir optines
iliuzijas, kurios vėliau iškils kaip tapybos formos. Todėl
mano darbai fenomenologiniai. Aš suprantu spalvas kaip
fenomeną, tad tapyba tampa esme vizualinėje kovoje.“
(M. Szymankiewicz)
PL | Urodzona: 1980 w Poznaniu
Wykształcenie: 2005 Akademii Sztuk Pięknych w Poznaniu,
Wydział Edukacji Artystycznej oraz Wydział Malarstwa,
Pracownia prof. zw. Jerzego Kałuckiego.
Obecnie pracuje na stanowisku asystentki w Pracowni
Malarstwa i Rysunku – Akademia Sztuk Pięknych w Łodzi.
Artystka na stałe współpracuje z galerią „lokal_30” w
Warszawie.
„Moje prace opowiadają o samym malarstwie oraz o
sposobie, w jaki ja to malarstwo rozumiem.
Obrazy mają rozpatrywać zagadnienia czysto malarskie i
są gra z konwencją malarstwa abstrakcyjnego. Kolor i plama stają się głównym tematem moich obrazów. Operując
kolorem chciałabym stworzyć własne fakty i złudzenia
wizualne, takie, które mogą zaistnieć wyłącznie jako obraz.
Dlatego moje obrazy mają charakter zjawiskowy. Kolor
rozumiem jako zjawisko, a obraz staje się miejscem wizualnej rozgrywki“. (M. Szymankiewicz)
EN | Born: 1980 in Poznań (Poland)
Education: 2005 Poznan Academy of Fine Arts, Faculty of
Artistic Education and the Faculty of Painting (MA).
Diploma under prof. Jerzy Kałucki.
Artist is represented by “lokal_30” gallery in Warsaw.
„My works are self decrypting, about painting and the
way I do understand it. Painters have to consider pure
painting issues and the play with the abstractive painting
convention. Colour and spot became a main theme of
my paintings. Using a colour I want to create my own
arte-facts and optical illusions, which will be able to
arise only in a painting form. That’s the reason why my
paintings are phenomenological. I understand colour as
phenomena, and a painting becomes the point of visual
battle.“ (M. Szymankiewicz)
Be pavadinimo / akrilas, drobė
Bez tytułu / akryl, płótno
Untitled / acryl, canvas
2009 /150 x 150
22–23
Be pavadinimo / akrilas, drobė
Bez tytułu / akryl, płótno
Untitled / acryl, canvas
2009 / 150 x 150
Be pavadinimo / akrilas, drobė
Bez tytułu / akryl, płótno
Untitled / acryl, canvas
2010 / 40 x 40
24–25
Michał Szuszkiewicz
Gremlinas / aliejus, drobė
LT |
Gimė: 1983 m. Londone (Didžioji Britanija)
Išsilavinimas: 2007 m. Varšuvos dailės
akademija, tapybos magistro laipsnis
M. Szuszkiewicz darbuose galima rasti
popkultūros citatų, tačiau jos nėra tiesiogiai
„perrašytos“, bet panaudotos kaip individualios tapybinės koncepcijos dalis.
PL |
Urodzony: 1983 w Londynie (Wielka Brytania)
Wykształcenie: 2007 Wydział Malarstwa na Akademii Sztuk Pięknych
w Warszawie
W 2005 roku otrzymał stypendium w ramach programu Sokrates –
Erazmus na Universidad di Castilla la Mancha w Cuence w Hiszpanii.
W roku 2007 obronił dyplom malarski pod kierunkiem prof. J. Modzelewskiego, aneks z litografii w pracowni prof. W. Winieckiego oraz
pracę teoretyczną pod czujnym okiem prof. J. Niecikowskiego. Każda
z części dyplomu nosiła tytuł „Portret artysty jako młodego psa”.
Wraz z przyjaciółmi współtworzy dział „Piękne sny o wspólnej
sprawie” w czasopiśmie artystycznym „Artluk”. M. Szuszkiewicz finalista konkursu „Showdown” rozgrywanego na stronie Saatchi
Online.
Gremlin / olej, płótno
EN |
Gremlin / oil, canvas
2010 / 54 x 73
Gremlinas / aliejus, drobė
Gremlin / olej, płótno
Gremlin / oil, canvas
2010 / 54 x 73
Born: 1983 in London (UK)
Education: 2007 Faculty of Painting of the Academy of
Fine Arts in Warsaw (MA),
diploma in prof. Jarosław Modzelewski studio.
In artist’s paintings you can find many quotations from
pop-culture. However they are not just “rewritten” , but
they are used as part of artist’s individual conception of
painting.
26–27
www.szuszkiewicz.net
noBrain
Auksinis lietus / akcija / „WizyTUjąca” galerija, Varšuva
LT |
28–29
Monika Waraxa
Gimė: 1977 m. Bydgoszcz (Lenkija)
Išsilavinimas: 2004 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos fakultetas
PL |
Monika Waraxa
Urodzona: 1977 w Bydgoszczy
Wykształcenie: 2004 Wydział Malarstwa na Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie
Jakub Budzyński
Gimė: 1978 m. Varšuva (Lenkija)
Išsilavinimas: 2003 m. Varšuvos dailės akademija, grafikos fakultetas
Jakub Budzyński
Urodzony: 1978 w Warszawie
Wykształcenie: 2003 Wydział Grafiki na Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie
Grupė „noBrain“ susikūrė 2006 m. Gatvės meno stiliaus vizualinę estetiką propaguojantys
menininkai kuria tapybą, piešinius, freskas bei meno akcijas viešosiose miestų erdvėse. Jų
kūryboje ypač svarbi pati meno proceso tėkmė ir žiūrovų atoveiksmis. „noBrain“ įkūrė meno
studiją „Lucky13“, kurioje yra išbandomos grupės kūrybinės idėjos. Siekdami artimesnio
meno ir publikos kontakto, „noBrain” sukūrė „Meno vertintojų aktyvizacijos programą”, kuri
praturtina meno parodas interaktyvumu, tarpdiscipliniškumu ir menine edukacija.
Obszary działalności: malarstwo, rysunek, video, preformance, mural. Działania noBrain
charakteryzuje empatia dla miejsca, która tworzy nowe konteksty. Są twórcami „Programu Aktywizajcji Odbiorców Sztuki” (P.A.O.S.). Narzędziami realizacji P.A.O.S. są wystawa
jako proces i interakcja, edukacja, dyskusja, interdyscyplinarność.
Prowadzą zajęcia i warsztaty oparte na problemowym toku pracy. Założyciele pracowni
Lucky13 na warszawskiej Pradze.
Monika Waraxa buvo lenkų nepriklausomos meno svetainės www.independent.pl redaktorė,
rašo esė apie meną, kiną, literatūrą.
Jakub Budzyński yra tapytojas, grafikas, kuria komiksus, fotografuoja. Yra publikavęs savo
autorinio darbo fragmentus žurnale „Aktyvist”. Abu menininkai yra gavę Kultūros ministerijos
ir Nacionalinio Lenkijos paveldo stipendijas.
Monika Waraxa zajmuje się malarstwem, muralem, performancem. Jest redaktorką Działu
Sztuka na Independent.pl, autorką publikacji o sztuce, literaturze i filmie na portalach
Independent.pl, Obieg.pl, Nobrain.pl oraz na łamach Pokazu.
Jakub Budzyński zajmuje się malarstwem, grafiką, komiksem, fotografią. Publikował
fragmenty autorskiego komiksu na łamach magazynu „Aktyvist”.
EN |
Złoty deszcz / akcja / „WizyTUjąca” galeria, Warszawa
Golden rain / action / / „WizyTUjąca” Gallery, Warsaw
2010
Monika Waraxa
Born: 1977 Bydgoszcz (Poland)
Education: 2004 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of Painting
Jakub Budzyński
Born: 1978 Warsaw (Poland)
Education: 2003 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of Graphics
Monika Waraxa and Jacub Budzyński are members of “noBrain”. The group sprang up in
2006. They are both scholars of The Ministry of Culture and National Heritage of Poland.
Monika Waraxa has graduated Painting Department at Academy of Fine Arts in Warsaw.
She is an author of essays about art, film and literature. She was an editor for art web
portal of polish independent art – www.independent.pl.
Jakub is a painter, a grapfic and comics artist, and a photographer. He has published fragments of his comic book in “Activist” magazine.
They both live and work in Warsaw. They take up paintings, drawings, art in public space,
spatial arrangements, mural. An important place for their work is studio Lucky13.
www.nobrain.pl
Ola Cieślak
Apkabinu Agatką (knygos projektas). Kalbančios tekstilinės
lėlės / „WizyTUjąca” galerija, Varšuva / 2010
LT |
Gimė: 1981 m. Częstochowa (Lenkija)
Išsilavinimas: 2006 m. Varšuvos dailės akademija,
grafikos fakultetas.
Ola Cieślak yra grafikos dizainerė ir iliustratorė, kūryboje
naudoja tradicines ir šiuolaikines medijas.
2008 m. menininkė dalyvavo Strasbūro (Prancūzija) „Animaliter” programoje ir l’Ecole Superieure des Arts Decoratifs (iliustracija / tipografijos dirbtuvės studentams).
2009 m. ji išleido savo debiutinę knygą „Meilės istorija”
(nuotraukų knyga suaugusiems).
PL |
Przytul Agatkę (projekt para-książkowy). Gadające lalki
szmaciane / „WizyTUjąca” galeria, Warszawa / 2010
Urodzona: 1981 w Częstochowie
Wykształcenie: 2006 Wydział Grafiki Akademii Sztuk
Pięknych w Warszawie,
Jeden semestr w Staatliche Akademie der Bildenden
Kuenste w Stuttgarcie.
2008 uczestniczyła w programie Animaliter
zorganizowanym przez miasto Strasbourg i l’Ecole
Superieure des Arts Decoratifs (prowadzenie warsztatów z
ilustracji i typografii).
Debiut książkowy w 2009 roku: „Love Story” (picture
book dla dorosłych).
Zajmuje się projektowaniem graficznym, ilustracją, ale
chętnie sięga po inne media.
EN |
Hug Agatka (para-book project). Talking textile
dolls / „WizyTUjąca” Gallery, Warsaw / 2010
Apkabinu Agatką (knygos projektas). Kalbančios tekstilinės
lėlės / „WizyTUjąca” galerija, Varšuva / 2010
Przytul Agatkę (projekt para-książkowy). Gadające lalki
szmaciane / „WizyTUjąca” galeria, Warszawa / 2010
Hug Agatka (para-book project). Talking textile
dolls / „WizyTUjąca” Gallery, Warsaw / 2010
Born: 1981 in Częstochowa (Poland)
Education: 2006 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty
of Graphic Arts,
One semester at Staatliche Akademie der Bildenden
Kuenste in Stuttgart, Germany.
In 2008 Ola Cieślak participated in Animaliter program
organized by Strasbourg (France) and l’Ecole Superieure
des Arts Decoratifs (leading illustration/ typography
workshop for students).
In 2009 she made her book-débute with “Love Story”
(picture book for adults).
The artist works as a graphic designer and illustrator,
and also likes to express some ideas in other media.
30–31
www.olazbloku.pl
Ryszard Woźniak
Dangaus ir žemės susitikimas / aliejus, drobė
Spotkanie nieba i ziemi / olej, płótno
Sky and Earth meeting / oil, canvas
LT |
1985 / 160 x 80 cm
Gimė: 1956 m. Bialystokas (Lenkija)
Išsilavinimas: 1976-1981 m. Varšuvos dailės akademija,
tapybos fakultetas .
Studijavo tapybą pas prof. Stefan Gierowski.
1982-1992 m. R. Woźniak suformavo menininkų judėjimą
„Gruppa” (Paweł Kowalewski, Ryszard Grzyb, Jarosław
Modzelewski, Marek Sobczyk ir Ryszard Woźniak),
buvo žurnalo „Oi, viskas gerai dabar“ („Oj dobrze już“)
ko-redaktoriumi. Dalyvavo daugelyje grupės parodų bei
akcijų.
1992 m. inicijavo tapybos studijos įkūrimą Zielona Góra
universiteto Dailės fakultete, kuriame dirba tapybos
profesoriumi.
Menininkas tapo, kuria instaliacijas ir įvairias tapybos
akcijas.
PL |
Urodzony: 1956 w Białymstoku
Wykształcenie: 1976-1981 Wydział Malarstwa na Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie.
Studiował malarstwo pod kierunkiem profesora Stefana
Gierowskiego w warszawskiej Akademii Sztuk Pięknych,
gdzie uzyskał dyplom z wyróżnieniem.
1982-92 współtworzył formację artystyczną „Gruppa” (z
Ryszardem Grzybem, Pawłem Kowalewskim, Jarosławem
Modzelewskim, Włodzimierzem Pawlakiem i Markiem
Sobczykiem), był współwydawcą jej pisma „Oj dobrze
już”. Uczestniczył w większości wystaw i wystąpień
„Gruppy”.
Od 1992 roku prowadzi dyplomującą pracownię
malarstwa w Katedrze Sztuki i Kultury Plastycznej na
Uniwersytecie Zielonogórskim. Obecnie jest profesorem
tej uczelni.
Uprawia malarstwo sztalugowe, tworzy instalacje i
działania z zastosowaniem obrazów.
EN |
Drabinka Henriego / olej, płótno
Henry’s ladder / oil, canvas
1989 / 140 x 180
Born: 1956 in Białystok, Poland
Education: 1976-1981 Warsaw Academy of Fine Arts,
Faculty of Painting.
R. Woźniak studied painting in the workshop of Prof.
Stefan Gierowski.
In 1982-92 he co-created the artistic formation “Gruppa” (Paweł Kowalewski, Ryszard Grzyb,
Jarosław Modzelewski, Marek Sobczyk and Ryszard
Woźniak), was the co-editor of “Oj dobrze już” (Oh, It’s All
Right Now) periodical. He participated in almost all their
exhibitions and actions.
Since 1992 he has been running a painting studio at the
Art Department on the University of Zielona Góra as
professor of painting.
He paints, creates installations and actions with
paintings.
32–33
Henrio kopėčios / aliejus, drobė
A.H. ach! / aliejus, drobė
A.H., acha! / olej, płótno
A.H., ah! / oil, canvas
2009 / 130 x195
www.ryszardwozniak.pl
Robert Maciejuk
Dėkojame „Foksal” galerijai, Varšuva
Dzięki uprzejmości Galerii „Foksal”, Warszawa
Courtesy of the “Foksal” gallery, Warsaw
Foto / Photo by: J. Gładykowski
Diskretiška geometrija. Kaip mūsų idėjas paversti aiškesnėmis / Instaliacija
Geometria dyskretna. How to Make Our Ideas Clear / Instalacja
LT | Gimė: 1965 m. Biała Podlaska (Lenkija)
Išsilavinimas: 1990 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos
fakultetas
PL | Urodzony: 1965 w Białej Podlaskiej
Wykształcenie: 1990 Wydział Malarstwa na Akademii Sztuk
Pięknych w Warszawie
Nuo 90-ųjų vidurio R. Maciejuk susidomėjo ideogramomis,
logotipais ir emblemomis, kurias kuria panaudodamas
meditacijos strategijas. Menininkas identifikuoja savo
ieškomų simbolių vizualius pėdsakus realybėje – knygų
reprodukcijose, žurnaluose, televizijoje, o vėliau procesą
užbaigia tapybiškai.
2002-aisiais kūrėjas susižavi itin populiariais vaikiškais
filmukais „Colargol” ir „Miś Uszatek” ir imasi tapyti
animacinių filmų kadrus kurie atsidūrę monumentaliame
formate, tampa nenatūraliai nerimastingi. Autorius bendradarbiauja su „Le Guern” galerija Varšuvoje.
Studiował pod kierunkiem prof. Stefana Gierowskiego i
prof. Ryszarda Winiarskiego.
Od połowy lat 90-tych malował ideogramy, emblematy
oraz loga znanych koncernów, stosując strategię ich
malarskiego zapośredniczania. Tropił wizualne ślady
abstrakcyjnych znaków w otaczającej go rzeczywistości,
w książkowych reprodukcjach, czasopismach lub telewizji,
aby je przetworzyć za pomocą technik malarskich. Od
2002 roku interesuje go przerażający i demoniczny
potencjał telewizyjnych bajek dla dzieci, jak „Colargol”
lub „Miś Uszatek”. Przemalowane kadry z tych filmów,
niekiedy w monumentalnym formacie charakteryzują się
niepokojąco nienaturalnym charakterem.
Mieszka i pracuje w Warszawie. Jest związany z Galerią
„Le Guern”.
34–35
Discreet Geometry. How to Make Our Ideas Clear / Installation
2010
EN | Born: 1965 in Biała Podlaska (Poland)
Education: 1990 - Warsaw Academy of Fine Arts,
Faculty of Painting.
Since mid-90s Maciejuk has discovered an interest in
ideograms, logos and emblems with the involvement of
the mediation strategy: the artist identifies an abstract
symbol, tracks down its visual traces in reality, searches
for them in book reproductions, magazines and television
and completes the process with a painting transformation.
In 2002, Maciejuk became fascinated with the horrifying
and demonic power of popular children’s fairy tales on
television, such as „Colargol” and „Miś Uszatek”. Repainted
frames from animated films, sometimes in monumental
format, carry a disturbing unnatural message. He cooperates with Le Guern Gallery in Warsaw.
Diskretiška geometrija. Kaip mūsų idėjas paversti
aiškesnėmis / Instaliacija
Geometria dyskretna. How to Make Our Ideas Clear / Instalacja
Discreet Geometry. How to Make Our Ideas Clear / Installation
2010
Agata Borowa
LT |
Dorota Borowa
Gimė: 1979 m. Bialystoke (Lenkija)
Išsilavinimas: 2005 m. Varšuvos dailės
akademija, tapybos fakultetas.
Studijuojant kurso vadovai buvo profesoriai Jarosław Modzelewski ir Maciej
Buszewicz.
Agata Borowa piešia, tapo, fotografuoja,
kuria video bei knygas. Drauge su Dorota
Borowa įkūrė „Seserų grupę”.
PL |
Urodzona: 1979 w Białymstoku
Wykształcenie: 2005 Wydział Malarstwa na Akademii Sztuk Pięknych w
Warszawie.
Promotor prof. Jarosław Modzelewski,
aneks do dyplomu na Wydziale Grafiki
ASP (promotor prof. Maciej Buszewicz.
Agata Borowa zajmuje się malarstwem,
rysunkiem, video i książką artystyczną, a
także grafiką projektową.
Razem z Dorotą Borową tworzy grupę
„Siostry”.
EN | Born: 1979 in Białystok (Poland)
Education: 2005 Warsaw Academy of
Fine Arts, Faculty of Painting.
Professors conferring a degree: professor
Jarosław Modzelewski (painting),
professor Maciej Buszewicz (graphics).
Agata Borowa paints, draws, makes
photos, videos, art-books.
Together with Dorota Borowa
established “Sisters” group.
36–37
Krzysiek / akrilas, drobė / autorė Agata
Maciek / aliejus, drobė / autorė Dorota
Krzysiek / akryl, płótno / autorka Agata
Maciek / olej, płótno / autorka Dorota
Krzysiek / acryl, canvas / painted by Agata
Maciek / oil, canvas / painted by Dorota
2008-2009 / 100 x 140
2008-2009 / 140 x 180
Dorota Borowa
Beata, viena iš mūsų / popierius, mišri technika
LT |
Gimė: 1980 m. Bialystoke (Lenkija)
Išsilavinimas: 2004 m. Varšuvos dailės akademija, tapybos
fakultetas.
Studijuojant kurso vadovai buvo profesoriai Jarosław
Modzelewski ir Mirosław Duchowski.
Dorota Borowa piešia, tapo, fotografuoja, kuria video bei
knygas. Drauge su Agata Borowa sukūrė „Seserų” grupę.
Beata, jedna z nas / papier, technika mieszana
PL | Urodzona 1980 w Białymstoku
Wykształcenie: 2004 Wydział Malarstwa na Akademii Sztuk
Pięknych w Warszawie.
Promotorzy prof. Jarosław Modzelewski, prof. Mirosław
Duchowski.
Dorota Borowa zajmuje się malarstwem, rysunkiem, video
oraz grafiką projektową.
Razem z Agatą Borową tworzy grupę „Siostry”.
Beata, One of us / paper, mixed media
40 x 30
Beata, viena iš mūsų / popierius, mišri technika
Beata, jedna z nas / papier, technika mieszana
Beata, One of us / paper, mixed media
40 x 30
EN | Born: 1980 in Białystok (Poland)
Education: 2004 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of
Painting.
Professors conferring a degree: professor Jarosław Modzelewski, professor Mirosław Duchowski.
Dorota Borowa paints, draws, makes photos, videos,
art-books.
Together with Agata Borowa established „Sisters” group.
38–39
Be pavadinimo / aliejus, drobė
Bez tytułu / olej, płótno
Untitled / oil, canvas
2006 / 120 x 180
Be pavadinimo / aliejus, drobė
Tomasz Tatarczyk
Bez tytułu / olej, płótno
Be pavadinimo / aliejus, drobė
Bez tytułu / olej, płótno
Untitled / oil, canvas
2007 / 100 x 170
Untitled / oil, canvas
2006 / 120 x 180
LT | Gimė: 1947 m. Katowice (Lenkija)
Mirė: 2010 m. Varšuvoje (Lenkija)
Išsilavinimas:
1976-1981 m. Varšuvos dailės akademija tapybos
fakultetas, apsigynė tapybos diplomą pas profesorių Jan
Tarasin,
1966-1972 m. Varšuvos Politechnikos institutas.
Tomasz Tatarczyk dirbo Varšuvos Dailės akademijos
Tapybos katedros vedėjo asistentu (1980-1986 m.). Gavo
Kościuszkos fondo Niujorke ir „ArtsLink Batory“ fondo
(JAV) stipendijas bei „Rockefeller fondo“ stipendiją (Italija).
2009 m. menininkas apdovanotas Lenkijos menininkų ir
dizainerių asociacijos įsteigtu Jan Cybis prizu.
T. Tatarczyk dalyvavo daugybėje personalinių ir grupinių
parodų Lenkijoje ir užsienyje. Jo darbai – įžvalgių aplinkos
stebėjimų, atidžios motyvo atrankos ir jo kartojimo rezultatas. Šiuos motyvus menininkas pateikė didelių formatų
drobėse, suteikdamas jiems realios erdvės linkio iliuziją.
40–41
PL | Urodzony: 1947 w Katowicach
Zmarł w 2010 r. w Warszawie
Wykształcenie: 1966-1972 na Politechnice Warszawskiej,
1976-1981 Wydział Malarstwa Akademii Sztuk Pięknych
w Warszawie, gdzie uzyskał dyplom w pracowni prof. Jana
Tarasina.
W latach 1980-1988 był asystentem na Wydziale Malarstwa ASP w Warszawie.
Był stypendystą Fundacji Kościuszkowskiej i Fundacji
Batorego w Stanach Zjednoczonych oraz Fundacji Rockefellera we Włoszech.
Miał wiele wystaw zarówno indywidualnych, jak i
zbiorowych w Polsce i na świecie.
Jego malarstwo jest efektem wnikliwej obserwacji starannie wybranych z otoczenia i wielokrotnie powtarzanych
motywów. Są one ujęte w duże formaty i umiejscowione
poza konkretną przestrzenią.
W roku 2009 za całokształt twórczości został uhonorowany
przez Związek Polskich Artystów Plastyków nagrodą im.
Jana Cybisa przyznawaną wybitnym artystom malarzom.
Jego prace znajdują w większości najważniejszych
kolekcji sztuki współczesnej w Polsce i wielu kolekcjach
zagranicznych.
EN | Born: 1947 in Katowice (Poland)
Died: 2010 in Warsaw (Poland)
Education:
1976-1981 Warsaw Academy of Fine Arts, Faculty of
Painting, diploma in Painting with prof. Jan Tarasin,
1966-1972 the Warsaw University of Technology.
Tomasz Tatarczyk was the Assistant to the chair of
Painting Department at the Academy of Fine Arts in
Warsaw (1980-1986). He was the Scholarship holder at
the Kościuszko Foundation in New York and the ArtsLink
Batory Foundation grant holder (USA) and also Rockefeller
Foundation Scholarship, Bellagio (Italy). In 2009, the
Association of Polish Artists and Designers awarded
T. Tatarczyk with the Jan Cybis Prize, which is given to
outstanding Polish painters.
He had numerous solo and group exhibitions both in
Poland and abroad.
His painting is the outcome of insightful observation of
the environment and the careful selection and repetition
of certain motifs. They are represented in large-scale
formats and placed out of any particular context. His
works are to be found in the majority of the most
significant contemporary art collections both in Poland
and many foreign collections.
www.tatarczyk.pl
Dvikova / animacinis filmas
Statuso likvidavimas / animacinis filmas
Pojedynek / animacje
Stan skupienia / animacje
Duel / animation
Liquidation of state / animation
2009
2008
www.twozywo.art.pl
Grupa Twożywo / Twożywo Group / Twożywo grupė
Mariusz Libel & Krzysztof Sidorek
LT |
Menininkai Krzysztof Sidorek, Mariusz Libel ir Robert
Czajka 1995 m. susibūrė į grupę „Twożywo”. K. Sidorek,
M. Libel iki šiol išliko grupės nariais. Jų darbai dažniausiai
publikuojami internete ir pristatomi viešosiose erdvėse,
kurias menininkai traktuoja kaip socialinės komunikacijos
forumą. Jie kuria gatvės meno stiliaus lipdukus, trafaretus, plakatus, freskas ir animacinius filmus. Projektus sudaro trumpa tekstinė žinutė ir išieškota grafika. K. Sidorek
ir M. Libel yra animacinių filmų ciklo „Kapitonas Europa”
autoriai, kuriame pasakojami superherojaus, kovojančio su kontrkultūra, nuotykiai. „Twożywo” organizuoja
kultūrinės animacijos vakarus, konkursus, akcijas viešose
ir internetinėse erdvėse, tačiau nevengia ir oficialaus
pobūdžio erdvių. Šis duetas įgyvendina nepriklausomus,
dažnai partizaninio pobūdžio projektus.
PL |
Zalożona w 1995 r. przez Krzysztofa Sidorka, Mariusza
Libela i Roberta Czajkę. Dwaj pierwsi działają w grupie
do dziś. Swoje prace najczęściej prezentują w Internecie
oraz w przestrzeni publicznej, miejscach interesujących
artystów jako płaszczyzny komunikacji społecznej.
Tworzyli naklejki [vlepki] i szablony, a obecnie plakaty,
billboardy, murale i animacje filmowe.
W swoich projektach używają lapidarnych haseł
połączonych z wysmakowaną oprawą graficzną. Są autorami prezentowanego w Internecie projektu „Kapitan
Europa” - cyklu filmów animowanych o superbohaterze
walczącym z kontrkulturą. „Twożywo” prowadzi akcje o
charakterze animacji kultury, organizuje konkursy, akcje
w przestrzeni publicznej i sieci, z równym powodzeniem
bierze udział w wystawach w oficjalnych przestrzeniach galeryjnych i realizuje projekty o charakterze
niezależnym, a nawet partyzanckim. Artyści z duetu
„Twożywo” mieszkają i działają w Warszawie.
EN |
The group was founded in 1995 by Krzysztof Sidorek,
Mariusz Libel and Robert Czajka. Sidorek and Libel are
the group’s members to these days. Their works are
displayed mostly on the Internet and in public space,
that are regarded by the artists as the preferred forum
for social communication. The artists create stickers and
stencils and are currently working on billboard posters,
murals and film animation. Their projects consist of curt
text messages combined with sophisticated graphics.
K. Sidorek and M. Libel are the authors of the animated
film series „Captain Europe”, telling the adventures of a
superhero fighting against counterculture. The group
organizes culture animating events, competitions, public
space and Internet actions, but their exhibitions in
official gallery space are equally successful. In addition,
they realise projects of an independent, often partisan
character.
Kontrolės signalai / animacinis filmas
Szumowina / animacje
Signals of control / animation
2009
42–43
Włodzimierz Pawlak
LT |
Gimė: 1957 m. Korytów, netoli Żyrardów
(Lenkija)
Išsilavinimas: 1985 m. Varšuvos dailės
akademija, tapybos fakultetas.
Studijavo Varšuvos Dailės akademijos tapybos
fakultete, Rajmund Ziemski studijoje. 19821992 m. nepriklausomos menininkų grupės
„Gruppa“ narys (Paweł Kowalewski, Ryszard
Grzyb, Jarosław Modzelewski, Marek Sobczyk
ir Ryszard Woźniak), žurnalo „Oj dobrze już”
(„Oi, viskas gerai dabar“) ko-redaktorius.
Nuo 1986 m. dėsto Varšuvos Dailės akademijos Industrinio dizaino fakulteto Tapybos
katedroje. Nuo 1988 m. kuria ciklą „Dzienniki“
(Žurnalai), „Notatki o sztuce“ (Pastabos apie
meną) ir „Obrazy o sztuce“ (Vaizdai apie
meną). Autorius tapo, kuria skulptūras, poeziją
ir prozą.
PL |
Urodzony: 1957 w Korytowie k. Żyrardowa
Wykształcenie:1985 Wydział Malarstwa na
Akademii Sztuk Pięknych w Warszawie.
Studiował na Wydziale Malarstwa Akademii
Sztuk Pięknych w Warszawie w pracowni
Rajmunda Ziemskiego. W latach 1982-1992
był członkiem niezależnej grupy artystycznej
„Gruppa” (Paweł Kowalewski, Ryszard Grzyb,
Jarosław Modzelewski, Marek Sobczyk i
Ryszard Woźniak), współredaktorem pisma
„Oj dobrze już”.
Od 1986 r. wykładał malarstwo na Wydziale
Wzornictwa Przemysłowego w Warszawskiej
Akademii Sztuk Pięknych.
Od 1988 r. tworzył cykl „Dzienniki” oraz
„Notatki o sztuce” i „Obrazy o sztuce”.
Zajmuje się malarstwem, rzeźbą, poezją i
prozą.
EN | Born: 1957 in Korytów near Żyrardów (Poland)
Education: 1985 Warsaw Academy of Fine
Arts, Faculty of Painting.
He studied painting in the studio of Prof. Rajmund Ziemski. In 1982-1992 was a member
of an independent artists’ group “Gruppa”
(Paweł Kowalewski, Ryszard Grzyb, Jarosław
Modzelewski, Marek Sobczyk and Ryszard
Woźniak), co-editor of “Oj dobrze już” [Oh, It’s
All Right Now] periodical. Since 1986 he has
been lecturing at the Painting Department
of the Industrial Design Faculty at Warsaw’s
Academy of Fine Arts.
Since 1988 he has been creating a cycle
“Dzienniki”, as well as his creations “Notatki
o sztuce” and “Obrazy o sztuce” [Paintings
on Art].
He focuses on painting, sculpting, poetry and
prose.
44–45
F.V. Nyčė / aliejus, drobė
F.W. Nietzche / olej, płótno
F.W. Nietzche / oil, canvas
1989 / 190 x 135
Raktas Malevičiui / aliejus, drobė / iš privačios kolekcijos
Klucze do Malewicza / olej, płótno / własność prywatna
Keys to Malevich / oil, canvas / a private owner
1995 / 130 x 130
Žvilgsnis į butelį / aliejus,
drobė / dėkojame „Art New
Media” galerijai, Varšuva
Zaglądanie do butelki / olej,
płótno / dzięki uprzejmości
galerii Art New Media,
Warszawa
Look to the bottle / oil,
canvas / courtesy of the Art
New Media gallery, Warsaw
1986 / 160 x 135
Pastaba apie meną Nr. 351 / aliejus, drobė /
dėkojame „Art New Media” galerijai, Varšuva
Notatka o sztuce Nr. 351/ olej, płótno / dzięki
uprzejmości galerii Art New Media, Warszawa
Note about art No. 351/ oil, canvas / Courtesy of
the Art New Media gallery, Warsaw
2003 / 33 x 24
46–47
lt
Lietuviškoji tapyba. Postevoliucija.
Save nukirtusių šakų žiedai
LT |
Stebėdamas Lietuviškos tapybos pastarųjų dviejų
dešimtmečių pokyčius, atrandu nuoseklios evoliucijos
nebuvimą; evoliucijos, kuri turėtų vykti tradicinės dailės
šakoms virstant šiuolaikinėmis medijos formomis. Natūralią
ne tik tapybos, bet ir visų menų raidą Lietuvoje nukirto
komunistinė būties korekcija. Tačiau mus vis dar pasiekia
pirmosios tarpukario tapybos evoliucinės bangos. Jos
paliečia vidutinį turtingesnįjį visuomenės sluoksnį, kuriam
įteigia aukcioninį pasitenkinimą ir išprusimą, paženklintą tik
muziejinėmis vertybėmis, tuo tarpu menotyros specialistams
jos atveria šių sričių tyrimo galimybes. Tačiau pirmoji
evoliucijos šaka visgi neveda šiuolaikinės tapybos vaisių.
Antroji, ponepriklausomybė, tapybos evoliucijos banga
truko apie 15 metų ir vyko dalinai veikiamas to, kaip
perduodama vizualinė informacija: mokytojo – mokiniui
(vice versa), iš kartos į kartą. Ji dalinai absorbavo užsienines
tendencijas, kurios paveikė įdomiausių jos atstovų (J. Gasiūno,
E. Ridikaitės, E. Gineitytės, Ž. Augustino, A. Jonkutės,
R. Nemeikšio, A. Barzdukaitės–Vaitkūnienės) tapybinę estetiką
ir koncepcijas.
Trečioji evoliucijos banga, sugėrusi grynąsias pasaulines
tendencijas, kilo maždaug prieš penkerius metus. Jos
autoriai dar evoliucionuoja ir tikriausiai karaliaus Lietuvos
tapyboje ateinančius dešimt metų. Ši, anot projekto
bendrakuratoriaus Vido Poškaus, „eurostandartinė“ banga
apsėmė ne tik jauniausius, tik ką Vilniaus dailės akademiją
baigusius, menininkus, bet užkabino ir kai kuriuos parodoje
eksponuojamos antrosios evoliucijos bangos atstovus
(P. Jurkšaitytę, Ž. Augustiną, E. Ridikaitę).
Šiandien šiuolaikinės tapybos vystymosi procesas Lietuvoje
iš esmės paliktas savieigai. Nėra nė vienos organizacijos, nė
vienos asociacijos ar kitokio sambūrio, nėra pastovių kuratorių,
kurie nuosekliai ir kryptingai dirbtų vien tik su didesnės
apimties šiuolaikinės tapybos projektais Lietuvoje.
Pavienius projektus kuruoja menotyrininkai Raminta
Jurėnaitė, Vidas Poškus, Milda Žvirblytė, Rita Mikučionytė,
dailininkai Linas Liandzbergis ir Vilmantas Marcinkevičius,
kartais – Šiuolaikinio meno centro kuratoriai (2000 m.
ir 2010 m. Vilniaus tapybos trienales kuravo su ŠMC
bendradarbiaujantis menotyrininkas Evaldas Stankevičius).
Skirtingos šių kuratorių strategijos, skirtingi siekiai, skirtingas
kuratorinis profesionalumo lygis, tačiau, kai nėra aiškios
tapybos projektų hierarchijos, procesą į priekį stumia būtent
tie projektai, kurie yra lankstesni nei vienintelė Vilniaus
tapybos trienalė, niekaip nerandanti vietos šalies meno
kontekste. Projektai yra kryptingesni, nes turi koncepcinę
laisvę atmesti netinkamus autorius bei kūrinius, fragmentu
išreikšti visumą, o finansiškai jie nėra tokie brangūs kaip
bienalės ir trienalės, todėl juos galima rengti dažniau. Dėl
minėtų priežasčių tokio projekto formatas gali būti taiklesnis,
aštresnis, drąsesnis ir analitiškesnis.
48–49
Lietuvoje vyko ir vyksta daug tapybos projektų. Visi jie, be
abejo, skiriasi stiliais, pakraipomis ir koncepcijomis, labai
įvairaus turinio ir siekiantys skirtingų tikslų. Paminėsiu tik
kelis buvusiusiuosius ir tebevykstančius: prieš kelerius metus
vykęs pirmasis tapybos projektas viešosiose miesto erdvėse
„Bitės erdvės“ ir pirmoji duoklė jauniesiems kūrėjams –
„Jaunojo tapytojo prizas“ (abu projektus inicijavo tapytojas
V. Marcinkevičius); saloninės krypties „Menas senuosiuose
Lietuvos dvaruose“ (kuratorius O. Darčianovas); 2009 m. įvykęs
R. Jurėnaitės klasikos defilė „Abstrakcija ir ekspresionizmas
– dvi Vilniaus tapybos tradicijos“ bemaž visose Vilniaus
parodinėse erdvėse; vienos prasčiausių, tačiau liberalių
intencijų turinčios, LDS organizuojamos metinės apžvalginės,
bekonkursės parodos „Vilniaus tapyba“; įgiję didelį stažą
keli stambesni plenerai (A. Samuolio, Ch. Sutino, Nidos
pleneras), kurių poplenerinės parodos beveik kasmet užplūsta
Lietuvos galerijas. Lietuviški tapybos projektai evoliucionuoja
spazmiškai: trūkčioja, vaitoja, krenkščia ir stena. Nėra nei
ypatingų iššūkių, nei reklaminių triukų, nei provokacijų.
Daugeliu atvejų jaučiamas noras įtikti menininkams,
žurnalistams, rėmėjams, meno kritikams ir taip vadinamiems
platiesiems visuomenės sluoksniams.
Dabartinio tapybos evoliucijos medžio šakos tarsi auga iš XX a.
paskutiniajame dešimtmetyje nupjauto kamieno ir nė viena
nedominuoja. Tokią situaciją galime vadinti postevoliucija.
„PostEvoliucijos“ parodos koncepciją inspiravo siekis
pristatyti nutrūkusios tapybos raidos autorius, t.y. tuos
menininkus, kurių darbuose nebėra tiesioginės lietuviškos
ekspresionistinės mokyklos įtakos, jau minėtos kartų „mainų“
tendencijos. Jų kūrybą paveikė absoliučiai arba dalinai
įsišaknijusios pasaulinės konceptualaus meno kryptys,
kurios Lietuvos kontekste, regis, išaugusios pačios iš savęs.
Vykdydamas projekto atranką ir tuo pačiu – bendrą Lietuvos
tapybos analizę, drįstu teigti, kad Lietuvoje nėra geriausio
tapytojo, t.y. tokio, kuriam galėtum sukabinti medalius už
turinį, išraišką, inovacijas, koncepciją, pateikimą, intrigą ir kt.
Mūsų šalies tapybos vystymo ir pristatymo strategija remiasi
arba tik parodine, arba tik komercine, arba tik privačios
„Vartų“ galerijos iniciatyva – tapytojų, bendradarbiaujančių
su pastarąja, pristatymu tarptautinėse parodose ir mugėse.
Todėl neverta kalbėti apie atskiros šakos genezę ir tarpusavy
galinčių konkuruoti jos atstovų reitingus, mat, pastaruosius
suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų. Išskirčiau penkis
viduriniosios kartos menininkus: J. Gasiūną, E. Ridikaitę,
P. Jurkšaitytę, A. Jonkutę ir Ž. Augustiną. Taigi, jų nedaug,
jie įvairaus amžiaus, labai skirtingų stilių, tačiau juos vienija
koncepcinė tapybos priemonių, technikos ir siužeto branda,
todėl šį penketą galima pripažinti originalesniais nei po
jų sekanti, šiandieną kiekiu dominuojanti, šviežia tapybos
katedros absolventų karta.
Vyriausiajam – J. Gasiūnui – kad iš tiesų būti geriausiam, jau
derėtų pakeisti siužetų „mitologiją“, paieškoti stiliaus variacijų.
Kas būtų jei nebūtų Gasiūno? Ogi, E. Ridikaitė. Be abejo,
ji nekonkuruoja tiesiogiai, nes yra išvedusi savąją, gerai
atpažįstamą paralelę. Tačiau E. Ridikaitei, kaip ir P. Jurkšaitytei,
idant būti geriausioms, trūksta tapybinės staigmenos. Trūksta
impulso, žiežirbos, intrigos, vedančios toliau nei tipiniai –
standartiniai kodai paveikslų paviršiuje.
Ž. Augustinui reikėtų griežčiau imtis koncepcijos. Kartais
siužetas atrodo esąs jai nepavaldus ir mieliau šliejasi prie
tapybinės manieros. Šis stiprus autorius „banguoja“:
vienu projektu prisistato ryškiau, kitu – blankiau, neretai
pavieniai paveikslai suskamba stipriau nei racionaliai sukurti
koncepciniai ciklai.
A. Jonkutę galima paakinti rišliau, drąsiau ir netgi agresyviau
sieti tapybą ir medijas. Besiremdama temos „remake‘u“ ji visgi
neišnaudoja performanso, kūrinių mastelio ir technologijų
jungties potencialo.
Kaip matote, visi autoriai turi po kelis atspirties taškus ir
renkasi, į kurį galėtų atsiremti duotuoju momentu. Nors
pirmieji trys jų turi mažiau ir panašu, jog laikinai stabtelėjo,
o likusieji du jų turi daugiau, ir tai yra pagrindinė priežastis,
kodėl jie nuolat eksperimentuoja.
Jaunosios kartos (kuriai šiandien apie 25 – 35 metų) tapytojų
būdingiausias bruožas – bent vieno atspirties taško paieškos.
Tai Eglė Karpavičiūtė, Kristina Ališauskaitė, Alisa Mulina,
Linas Jusionis, Domas Noreika, Alina Melnikova, Adomas
Danusevičius, Monika Furmanavičiūtė, Kristina Kurilionok,
labiau ekspresyvios – Indrė Šataitė, Kunigunda Dineikaitė,
labiau „komiksiniai“ – Benigna Kasparavičiūtė, Jolanta
Kyzikaitė, Konstantinas Gaitanži ir kiti, panašūs amžiumi ir
stilistiniais bruožais.
Atsižvelgdami į minėtas tendencijas menininkus parodai
kvietėme detaliai išnarstę konkretaus autoriaus ir galimų
„evoliucinių konkurentų“ kūrybą. Siekdami kuo didesnio
objektyvumo atsisakėme išankstinių nuostatų, simpatijų,
neapsibrėžėme konkretaus menininkų skaičiaus, nesirėmėme
kartų ar stilių klasifikacija, pasilikome vienintelę nuorodą
– šio dešimtmečio tapybos pokyčius. Su Vidu ginčijomės
dėl kiekvieno autoriaus, „svėrėme“ vieno privalumus ir
kito galimybes, įrodinėjome ginamojo kandidato atitikimą
nusibrėžtoms koncepcinėms projekto paralelėms. Atsisakėme
„dream team“ (t.y. geriausių iš geriausiųjų) atrankos kriterijaus,
nes tikroji analizė įmanoma tik pristatant įvairesnius autorius,
gretinant ir miksuojant nebūtinai tik labiausiai pavykusius
kūrinius. Ieškodami visumos derinome minėtus fragmentus,
kurie mūsų nuomone geriausiai atstovavo parodos
koncepcijai.
Apibendrinant galima padaryti šias išvadas:
• Šiandien Lietuvos tapybą išsamiausiai reprezentuoja keli
viduriniosios kartos tapytojai ir naujausia VDA tapybos
katedros absolventų laida (pastarieji visi vilniečiai).
• Lietuvoje nėra nė vieno „post-ekspresionisto“, kuris
įdomiai, originaliai ir šiuolaikiškai interpretuotų vis dar
mitologizuojamą lietuviškąjį ekspresionizmą. Taigi, nebėra
poreikio reikštis būtent tokia kalba.
• Dominuojantį „eurostandartą“ galima laikyti jauniausios
kartos pasipriešinimu ilgai Lietuvoje vyravusioms
ekspresionizmo ir abstrakcionizmo tendencijoms. Kita vertus,
šis maištas yra prisitaikėliškas (ir greičiausiai neilgalaikis), be
tapybos, kaip vis dar gyvos meno sferos restauracijos, nieko
nauja neduodantis. Kitaip tariant, „eurostandarte“ yra visko,
ko reikia, kad revoliucija neįvyktų: esama aplinkos neigimo
per anonimiškumą, tyčiojimosi ir sykiu pasąmoninio noro
patikti publikai, t.y. kičo; esama pakankamai nuosaikios
išraiškos – tinka ir interjerui, ir bet kuriai kolekcijai: paveikslai
nėra kontrastingi, išsišokantys spalvomis, dominuoja jausmų
nežeidžiantis (pseudo)socialinis siužetas, o sykiu pabrėžiama
pati tapyba – lengvu slystančiu potėpiu ir dažu.
• Tapyba palengva virsta šiuolaikiniu menu, kuriuo galutinai
taps tada, kai dabartinė jaunoji karta praskels „eurostandarto“
kiautą ir individualiu riksmu prakalbins pasaulį.
Viena vertus, šiuolaikinę Lietuvos tapybą įtakoja madingos
užsienio tendencijos, o kita vertus – nėra konkurencijos
tapytojų tarpe bei pastovių reitinginių renginių, kurie ją
sukurtų, taip pat pabrėžtina, kad kuratorių, galinčių tuos
reitingus pakelti, veikla yra nepakankama.
P.S. Be abejo, buvo galima surinkti ir kitokį parodinį sąstatą
(sukeičiant vietomis ar papildomai pakviečiant dar kelis
menininkus), tačiau tai nebūtų įtakoję nei parodos vizualinės
kokybės nei koncepcinės vertės.
Kuratorius Ignas Kazakevičius
Malarstwo litewskie. Postewolucja.
Kwiaty obciętych przez siebie gałęzi
PL | Obserwując zmiany zachodzące w malarstwie litewskim
ostatnich dwóch dziesięcioleci, zauważam brak
konsekwentnej ewolucji, która by miała zachodzić
transformując tradycyjne dziedziny sztuki we współczesne
formy mediów. Na Litwie naturalną ewolucję nie tylko
w malarstwie, ale we wszystkich dziedzinach sztuki
przerwała komunistyczna korekcja egzystencji. Jednak do
nas wciąż docierają pierwsze ewolucyjne fale twórczości
międzywojennej. Są one bliskie średniej, bogatszej warstwie
społeczeństwa, której sugeruje się zadowolenie z aukcji
oraz ogładę wynikającą z posiadania zbiorów muzealnych,
zaś historykom sztuki – umożliwia badania tych dziedzin.
Odgałęzienie pierwszej ewolucji nie łączy się jednak z
owocami współczesnego malarstwa.
Druga po-niepodległościowa fala ewolucji w malarstwie
trwała około 15 lat i przebiegała częściowo w formie
przekazywania informacji wizualnej przez nauczyciela
– uczniowi, przez pokolenie – pokoleniu, częściowo zaś
absorbowała tendencje zagraniczne, które miały wpływ na
estetykę i koncepcję malarstwa najbardziej interesujących
jej przedstawicieli (J. Gasiunasa, E. Ridikaitė, E. Gineitytė,
Ž. Augustinasa, A. Jonkutė, R. Nemeikšisa, A. Barzdukaitė –
Vaitkūnienė).
Trzecia fala ewolucji, absorbująca wyłącznie tendencje
światowe, powstała przed prawie pięciu laty. Jej autorzy
wciąż ewoluują i najprawdopodobniej będą przewodzili w
malarstwie Litwy w ciągu najbliższych dziesięciu lat. W opinii
komisarza tego projektu Vidasa Poškusa ta fala „standardu
europejskiego” pochłonęła nie tylko młodych absolwentów
Akademii Sztuk Pięknych w Wilnie, lecz również poruszyła
poszczególnych uczestników wystawy, przedstawicieli drugiej
fali ewolucji (P. Jurkšaitytė, Ž. Augustinasa, E. Ridikaitė).
Obecnie proces rozwoju współczesnego malarstwa
litewskiego charakteryzuje w zasadzie chaotyczność. Nie
istnieje żadna organizacja, asocjacja bądź jakieś zjednoczenie,
brakuje stałych komisarzy, którzy by w sposób konsekwentny
i ukierunkowany pracowali wyłącznie z projektami
współczesnego malarstwa litewskiego większego formatu.
Na Litwie proces malarstwa dźwigają do przodu poszczególne
projekty. Są one bardziej elastyczne niż jedyne, nieznajdujące
50–51
w kontekście sztuki kraju swojej pozycji, Wileńskie
triennale malarstwa. Cechuje je większa dokładność,
ponieważ posiadają konceptualną wolność rezygnowania
z nieodpowiednich autorów i dzieł, fragmentarycznego
wyrażenia całości, zaś finansowo nie są tak kosztowne
jak biennale oraz triennale, stąd możliwość częstszej ich
organizacji. Z powyższego wynika, że format projektu może
być bardziej trafiony, ostry, odważny i analityczny.
Gałęzie obecnego drzewa sztuki malarskiej wyrastają niczym
pędy pnia wyciętego w ostatnim dziesięcioleciu XX wieku i
żadna nie dominuje. Taki stan możemy nazwać postewolucją.
Koncepcja wystawy „PostEwolucje” miała na celu
zaprezentowanie autorów „przerwanej ewolucji w malarstwie”,
tzn. artystów w dziełach których nie ma bezpośredniego
odniesienia do litewskiej szkoły ekspresjonistycznej, wcześniej
wspomnianych tendencji łączności pokoleń, autorów na
których twórczość całkowity lub częściowy wpływ mają
ukształtowane światowe tendencje sztuki konceptualnej,
które w litewskiej rzeczywistości robią wrażenie wzrastających
samych z siebie.
Zapraszając artystów do udziału w wystawie,
dokonywaliśmy dokładnego przeglądu twórczości ich
oraz możliwych „konkurentów ewolucyjnych”. Dążąc do
możliwie największego obiektywizmu, zrezygnowaliśmy
z wcześniejszych ustaleń, sympatii, określenia konkretnej
liczby twórców, klasyfikacji pokoleń i stylów, pozostawiając
jedyne kryterium – zmiany w malarstwie w obecnym
dziesięcioleciu. Spieraliśmy się z Vidasem na temat
każdego autora, „ważyliśmy” zalety jednego i możliwości
drugiego, udowadnialiśmy, że proponowany kandydat
odpowiada założonym paralelom koncepcyjnym projektu.
Zrezygnowaliśmy z kryterium „dream team”, tzn. wyboru
najlepszego wśród najlepszych, ponieważ prawdziwa
analiza jest możliwa wyłącznie po zaprezentowaniu większej
różnorodności autorów, porównując i miksując niekoniecznie
najbardziej udane dzieła. Dążąc do skonstruowania całości
dopasowywaliśmy wspomniane fragmenty, które w naszej
opinii najlepiej odpowiadały koncepcji. Niewątpliwie możliwe
było przygotowanie innego składu wystawców, jednak nie
wpłynęłoby to na zmianę ani wartości wizualnych ani też
wartości konceptualnych wystawy.
Lithuanian painting. Postevolution. Blossoms
of branches that have cut themselves
Reasumując możliwe są następujące wnioski:
• Dzisiejsze malarstwo Litwy najbardziej wszechstronnie
reprezentuje kilku malarzy średniego pokolenia oraz
najnowsza promocja absolwentów wydziału malarstwa WASP,
(wśród nich wszyscy wilnianie).
• Na Litwie nie mamy żadnego „post-ekspresjonisty”, który
by w sposób interesujący, oryginalny oraz współczesny
dokonywał interpretacji nadal mitologizowanego
impresjonizmu litewskiego. Wynika więc, że nie istnieje
zapotrzebowanie na wyrażanie tym językiem.
• Dominujący „standard europejski” możemy interpretować
jako chęć przeciwstawienia się młodego pokolenia panującym
przez długi okres na Litwie tendencjom ekspresjonizmu i
abstrakcjonizmu. Z drugiej strony – ten bunt nosi charakter
ugodowy (najpewniej niedługotrwały) oraz nieoferujący nic
nowego poza malarstwem jako sposobem na restaurację
wciąż żywej sfery sztuki. Co oznacza,że „standard europejski”
posiada wszystko, by nie dopuścić do rewolucji. Występuje
negowanie otoczenia przez anonimowość, szydzenie i
jednocześnie podświadoma chęć przypodobania się publice
– kicz, dostatecznie konsekwentny wyraz – pasujący zarówno
do wnętrz jak i do każdej kolekcji (w obrazach brakuje
kontrastów, rwących kolorami, dominuje szanujący uczucia
wątek (pseudo) socjalny), zarazem malarstwo podkreśla się
lekkim pociągnięciem pędzla i farbą.
• Malarstwo staje się powoli sztuką współczesną, którą
zostanie ostatecznie, gdy dzisiejsze młode pokolenie przerwie
zasłonę „standardu europejskiego” i indywidualnym krzykiem
przemówi do świata.
Na współczesne malarstwo Litwy z jednej strony mają wpływ
modne tendencje zagraniczne, z drugiej – brak konkurencji
wśród malarzy oraz stałych imprez rankingowych, które by ją
stworzyły, jak również niezadowalająca działalność komisarzy,
którzy by takie rankingi tworzyli.
Komisarz Ignas Kazakevičius
EN | Observing the changes in the Lithuanian art over the past two
decades, I notice a lack of consistent evolution, which should
take place in the course of conversion of traditional painting
trends into modern forms of the media. Natural evolution
not just in painting, but in all fields of art in Lithuania was
abruptly stopped by communist correction of the social being.
However, some reminiscences of the first evolutionary wave
of the interwar painting still echo in the air. They mostly touch
the upper-middle class of the society, instilling them auctionlike satisfaction and sophistication, narrowed to museumistic
values, while art critics are presented with vast material for
their research in corresponding fields. However, the first the
branch of the evolution does not bear fruit of modern art.
The second post-independence wave of painting evolution
took about 15 years and was partially affected by “teacher
– student (vice versa), generation to generation” type of
visual communication, partly absorbed foreign trends,
that had impact on painting aesthetics and concepts of its
most interesting representatives (J. Gasiūnas, E. Ridikaitė,
E. Gineitytė, Ž. Augustinas, A. Jonkutė, R. Nemeikšis,
A. Barzdukaitė–Vaitkūnienė ).
The third wave of evolution, embracing pure global trends,
originated about five years ago; its authors are still in the
evolution process and most probably will reign over the
Lithuanian painting for the next decade. According to cocurator Vidas Poškus, this „euro-standard“ wave has flooded
not only the youngest, fresh graduates from Vilnius Academy
of Arts, but also has touched some representatives of the
second evolutionary wave, participating in the exhibition
(P. Jurkšaitytė, Ž. Augustinas, E. Ridikaitė).
At present, the development process of modern painting
in Lithuania is left, in fact, to chance. There is neither an
organization, nor an association or any other gathering;
there are no constant curators, who would consistently
and purposefully focus solely on the large scale projects of
contemporary art in Lithuania.
The painting process in Lithuania is driven by individual
projects. They are more flexible than the only Vilnius Painting
Triennial, which has not found its place yet in the national art
context. Projects are more precise as they have conceptual
freedom to reject unsuitable authors and artworks, to express
the whole through a fragment, while financially they are not
as expensive as biennials and triennials, therefore can be
organised more often. These very reasons can ensure more
specific, challenging and analytical form of the project.
Branches of the recent evolutionary tree of painting seem
to grow from the trunk, which was cut-off in the last decade
of the last century, and none of them predominates. This
situation can be called the postevolution.
The „PostEvolution“ concept of the exhibition means the
introduction of the authors of „broken evolution in painting“,
i.e. those artists, whose artworks no longer contain direct
interpretations of Lithuanian expressionist school, no
already mentioned trend of intergenerational continuity;
whose creative approach was absolutely or partially affected
by globally-spread conceptual art trends, that seem as if
stemmed from themselves in the Lithuanian context.
Considering tendencies mentioned above, we invited
participants to the exhibition after detail analysis and
comparison of artworks by an artist and his/her potential
„evolutionary competitors“. To ensure the highest level of
impartiality we put aside prejudice and sympathies; we
did not define a particular number, generation or style of
participants, leaving ourselves just only indicator, i.e. changes
in the painting field over the present decade. Vidas and me
argued over each author, „weighing“ advantages of one and
possibilities of other, making out the fit of defended candidate
between the established conceptual parallels of the project.
We eliminated a „dream team“ criteria, i.e. selection only
creame de la creame, for the real analysis is possible only by
introducing diverse authors, juxtaposing and mixing not
necessarily the best artworks. Striving for the integral whole,
we were combining all the above fragments, that, in our
opinion, represented the concept in the best way.
Summarising the following can be concluded:
• At present the Lithuanian painting is represented in the
most comprehensive manner by a few middle-generation
painters and the latest graduates from Vilnius Academy of
Arts, Painting department (all last mentioned from Vilnius).
• There is no single „post-expressionist“ in Lithuania, who would
be able to make interesting, original and modern interpretation
of still mythologized Lithuanian expressionism. Thus there is no
need to express oneself in this particular language.
• The prevailing „euro-standard“ can be considered as the
resistance of the youngest generation against the trends of
expressionism and abstractionism, that have been dominant
in Lithuania for a long time. On the other hand, this rebellion
is conformist (and most likely short-lasting), not contributing
anything except restoration of painting as still alive art field.
That is to say, the „euro-standard“ has everything necessary for
not making revolution. There is the denial of the environment
through the anonymity, mocking and at the same time the
subconscious desire to please the audience, i.e. kitsch; as well
as rather moderate mode of expression, whichsuits both any
interior and any collection; paintings aren’t contrasting, without
screaming colours; the emotionless pseudo-social subject
dominates there, same as the painting itself is emphasized with
an easy sliding stroke and paint.
• Painting is slowly turning into contemporary art and will finally
become such one whenever the present-day young generation
takes itself out of the “euro-standard” shell and enounces the
world with its individual scream.
On the one hand, contemporary Lithuanian painting is
influenced by funky foreign trends, on the other hand, it lacks
any competition among painters, as well as regularly held rating
events, enabling to create such competition, are absent, an last
of all, the insufficient work of curators, capable to raise the rates
ought to be remarked.
P.S. Of course, the other cast of participants of the exhibition was
possible (by replacing one with another or additionally inviting
a few more artists), but it would not influence neither visual
quality nor conceptual value of the exhibition.
Curator Ignas Kazakevičius
figūratyvumu, socialine analize ir kritika (ypatingai dominuojantis yra anksčiau tokiu tikrai nebuvęs lytinės tapatybės klausimas
– kiek jis yra natūralus, kiek iš piršto laužtas ir sąlygotas politinio
korektiškumo psichozės, anot Vladimiro Bukovskio).
APIE LIETUVIŠKĄ TAPYBĄ IR JOS POSTEVOLIUCIJĄ
Du klausimai, trys atsakymai, penki suabejojimai, galutinis apibendrinimas ir keli postskriptumai
LT | Pačioje pradžioje noriu pasiaiškinti dėl vartojamų terminų.
Neišrasiu jokio dviračio pastebėdamas, jog sąvokai ,,lietuviška” iki šiol (ir ypač mūsų kultiniame areale) suteikiamos
dar XIX amžiuje susiformavusios reikšmės. Kalbant apie
,,lietuvišką tapybą” omenyje taip pat turima tam tikra
tradicija, specifiniai meninio vaizdo kūrimo principai,
susiformavę tarpukario laikais Kauno meno mokykloje.
O ir ,,tapyba” (molbertine) sutartinai apibrėžiama tai, kas
kuriama dažais / spalva ant kažkokio mobilaus pagrindo.
Pirmas klausimas, kuris kyla kalbant apie lietuvišką tapybą,
yra sudarytas iš dviejų žodžių ir vieno klaustuko: 1) Kodėl
tapyba?1 Plačiau – kokia yra tapybos padėtis erdvesniame
dabartinių meno procesų fone? Dar plačiau – ir kuo ta
tapyba išskirtinė?2
Antras klausimas, kuris taip pat neišvengiamai kyla kalbant apie lietuvišką tapybą, yra susijęs su esminiais kelių
dešimtmečių geopolitiniais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais ir visokiais kitokiais pokyčiais: 2) Kuo lietuviškai
tapybai yra išskirtini bei nepakartojami du nepriklausomybės dešimtmečiai? Klausimą galima formuluoti gana
ereziškai (kaip ir romantizuoto tautiškumo bei jo meninių
išraiškų atveju) ir pastebėti, jog tas ilgas periodas, kuomet
Lietuva buvo pilnateisė Sovietų Sąjungos narė, nebuvo
,,lietuviškas” (bent jau kalbant apie oficialųjį gyvenimą), o
,,okupuotas” arba ,,tarybinis”.
Todėl net užduodant antrąjį klausimą ir turint galvoje
visokias faktografines korektyvas, galima iš karto atsakyti:
bent jau politiniame lygmenyje XX a. 10-ojo dešimtmečio
ir XXI a. 1-ojo dešimtmečio tapyba yra išskirtinė bei unikali
vien tuo, jog visa tai sukurta nepriklausomoje Lietuvoje. Ir
tai yra pirmasis atsakymas į du klausimus3.
Likusius klausimus galima interpretuoti kaip sudvigubintą
vieną (taip tampriai jie yra susiję). Ir atsakyti į juos būtina
nuo antrojo.
Manyčiau, kad du nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos
tapybos dešimtmečius argumentuotai ir be jokių kompromisų galima skelti į dvi dalis4:
a) pirmoji (chronologiškai tai būtų XX a. paskutinis
dešimtmetis) pasižymėjo tuo, ką galėtume pavadinti
,,senosios tradicijos trūkiu”,
b) antroji (XXI amžiaus pirmasis dešimtmetis) išsiskyrė
,,naujosios tradicijos formavimusi”.
Kas yra vadinamoji senoji tradicija? Tai ne baroko ar klasicizmo, ir net ne XIX a. romantizmo laikais susiformavusios
normos. Tai sovietiniam socialistiniam realizmui oponavusi
arsinė tradicija (tarpukario laikais gimęs ir subrendęs
fenomenas, kurio, kaip šiaudo, griebtasi 7-8 dešimtmečiais). Kita vertus, šalia šios visą laiką skleidėsi ir pasaulinių
Pirmasis klausimas
Antras klausimas
Pirmas atsakymas
4
Čia prasideda antrasis atsakymas
1
2
3
tapybinių judėjimų apraiškos (nuo abstrakcionizmo iki fotorealizmo), kurios ir rengė dirvą minėtajam trūkiui. Net ir nežlugus
sovietiniam kalėjimui, galbūt kažkas būtų vykę, tik tai būtų
šnarėję kažkur giliajame pogrindyje ir nedideliais mastais (bet
šiaip viskas priklausytų nuo režimo galių). Tad ,,senosios tradicijos trūkis” reiškėsi tuo, jog buvo galutinai suabejota ir revizuota
toji senoji tradicija. Didelis nuopelnas teko minėtojo dešimtmečio pradžioje Vilniaus dailės akademijoje dėsčiusiam Kęstučiui
Zapkui. Jo dėka tuometiniai tapybos specialybės studentai ūmai
virto ne tiesiog tapytojais, bet menininkais, ir tyliai šnibždėjosi,
jog ,,tapyba numirė”. Tuomet viskas vystėsi sniego griūties principu. Tapyba, be abejo, nenumirė, tačiau dalies tapytojų sąmonėje
buvo nustumta į marginalijų sferą. Beje, K. Zapkaus invazija buvo
vienkartinio pobūdžio, kadangi kaip pedagogas jis dirbo gana
ribotą laiko tarpą ir darė įtaką gana siauram, tačiau aktyviam
ir ypatingai ambicingam žmonių ratui. (Toks pats vienkartinis
būtų ir Zalcburgo indėlis – dešimtojo dešimtmečio viduryje VDA
studentai tapytojai turėjo galimybių stažuotis Zalcburge ir semtis
patirties iš kontraversiškojo Hermanno Nitscho. Deja, jo įtaka
išnykdavo kaip motiną su naujagimiu jungusi ir staiga nutrūkusi
bambagyslė).
Šioje vietoje reikia pastebėti, jog tokioje nedidelėje bendruomenėje (kokia yra Lietuvos respublika) daugelis kultūros procesų
vyksta „audros arbatos stiklinėje” arba akvariuminiu principu:
stipresnės žuvelės nusprendžia esančios reikšmingesnės ir tiesiog
praryja silpnesnes. Tad ir „trūkio“, ir masinio meninių grupuočių
steigimo, periodu jungėsi tokie tapytojų sambūriai, kaip „Grupė
24“ arba „Individualistai“, kurie nagais ir ragais gynė senąją tradiciją – bent jau taip, kaip jie ją suvokė bei interpretavo. (Šį reiškinį,
atspirties ieškantį arsinėje ideologijoje, būtų galima pavadinti
lokaliniu senuoju akademizmu. Toks tapybinis požiūris iki šiol
gyvybingas ne tik Vilniaus dailės akademijoje, bet ir įvairių kartų
tapytojų kūryboje). Tačiau visa tai ją tik diskreditavo (visų pirma
ideologinėje plotmėje).
Žinoma, tvirčiausiai šiame kontekste atrodė „Angis“, kuri senajai,
ekspresionizmu atsiduodančiai tradicijai bandė suteikti gaivesnį,
„naujųjų laukinių“ inspiruotą kvėpavimą. Esmė gal slypi tame,
jog senoji tradicija įkūnijo klasikinį modernizmą, kuriame stereotipiškai (bent jau šioje geografinėje ilgumoje bei platumoje)
išpažįstamas juslingo ir savo idėjų verbalizuoti nesugebančio
menininko idealas, o „trūkio“ atstovai, kategoriškai atmesdami
senąją tradiciją, teoriškai žinojo, ką darė ir daro. Tam tikrą tarpinę
poziciją šiame reikale, mano subjektyviu pastebėjimu, suvaidino
ideologiškai (priešingai „Žaliam lapui“ ar „Geroms blogybėms“)
galbūt ne taip stipriai pasikausčiusi ar kryptingais ieškojimais
bei monolitiškumu nepasižymėjusi grupė „Naujosios komunikacijos mokykla“. Idėjiškai ir formaliai nevienalyčiai jos atstovai
žaidė ir su arsine, ir su dar senesnėmis tradicijomis, ir su šiek tiek
gąsdinančiu, kartu be galo imponuojančiu pasauliniu kontekstu.
Žodžiu, jie bandė senąsias tradicijas transformuoti į kitokį (gal
kokybiškai aukštesnį?) būvį ir savaip pratęsti evoliuciją. Netgi
sakyčiau, jog toji evoliucija įvyko!
Svarbiausia, kad visi žaidimai, kaip ir visas postmodernizmas,
pasižymi nemaža oportunizmo, noro patikti doze. Į šį verpetą
įsitraukė netgi kai kurie kadaise suabejojusieji voverės ir ožkos
plaukų teptukų, aliejinių dažų košės, drobės raštų ir visų šių
komponentų verte. Tad žaidžiant su publika tapyboje galima
daryti tai, kas lietuviškame kontekste gaju iki šiol (nuo sovietinių
laikų, kuomet pardavinėti tapybą buvo leidžiama ne kiekvienam) ir šabloniškai (būtinai su neigiama potekste) vadinama
,,salonine tapyba”. Šis reiškinys egzistavo nuo amžių amžinųjų
(beje, patys radikaliausi ,,salono” kritikai tokiu vadina netgi
populiarųjį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį), tačiau paskutiniais
dešimtmečiais „salonas” pasižymi išskirtiniu intelektualumu –
kontekstinėmis aliuzijomis bei citatomis. Dėl šių dalykų tokio
pobūdžio paveikslai yra ne tik mėgiami plačiosios publikos,
bet ir tęsia vietinę (bet ne arsinę) bei platesnes tradicijas. Šioji
evoliucija kartais vyksta labiau merkantilioje ir žmogiškųjų
santykių sferoje, oficialiojoje kultūroje būna ryškūs tik jos šešėliai.
Pastaruoju metu (nuo Artūro Aliuko ar Rimgaudo Žebenkos iki
Patricijos Jurkšaitytės ir Sigito Staniūno) tai kol kas nėra įtraukta
į vadovėlių programas ar Nacionalinės galerijos ekspoziciją.
(Dar viena korekcija: minėtosios pavardės liudija, jog ,,salonas”
tikrai nėra vienalytis, ir jame taip pat esama slinkčių nuo tiesiog
gražių vaizdelių darymo iki konceptualių tendencijų). ,,Salono”
sąvoką, žinoma, visuomet galima koreguoti: daugelio autorių
atveju derėtų vartoti Donaldo Kuspito sąvoką, kuomet jis kalbėjo
apie ,,naujuosius senuosius meistrus”. Omenyje turima tapyba,
kuri į ankstesnįjį, klasikinį Vakarų tapybos paveldą žiūri ne kaip į
antkapį seniai pamirštiems dalykams, bet kaipo gyvą inspiracijų
šaltinį. Skiriamasis tokios tapybos bruožas – meistriškas technikos įvaldymas.
Tęsdami šiuos samprotavimus apie dviejų nepriklausomos Lietuvos tapybos dešimtmečių ypatybes, peršokime iš pirmojo (tai
yra XX a. paskutiniojo ) į antrąjį (tai yra XXI a. pirmąjį ). Bandant
šį charakterizuoti, norėtųsi kalbėti apie naujosios tradicijos
formavimąsi. Jeigu ,,saloninė” tapyba ir toliau vystėsi nuoseklia
evoliucine linija (ėjimas iš juslingosios sferos į racionalaus hiper
estetizuoto citavimo), tai ,,akademinė” tapyba ,,atgimė” kelių
faktorių dėka. Būtent minėtuoju metu didžiausią staigmeną
pateikė senąją tradiciją platesnio kultūrinio konteksto bangomis
vaisingai praturtinusi, naujos kokybės siekusi ir galų gale
pasiekusi „Angis“. Tačiau daugiau ne kūrybiniais pasiekimais, o
kelių jos atstovų – Jono Gasiūno Vilniuje ir Arūno Vaitkūno Kaune
– edukacijos dėka. Jų, kaip pedagogų, indėlis naujo amžiaus
pirmajame dešimtmetyje yra nediskutuotinas. Tai liudija aibė
,,gasiūniokų” ir ,,vaitkūniokų”, kurių dalis neabejotinai pateikė
naują kokybę, beje, ( naujųjų apologetų įsitikinimu) mažai ką
bendro turinčią su senąja tradicija.
Kaip bebūtų liūdna ar linksma (šioje vietoje prisimenu Andrių
Užkalnį, pastebėjusį, jog tūlam britui sunku suvokti, kad kažkokios politinės permainos gali sąlygoti ir esminius kultūrinius pakitimus), permainos yra susijusios ir su tam tikrais geopolitiniais
pokyčiais – konkrečiai – Lietuvos įstojimu į Europos sąjungą.
Sumažėjus daugeliui biurokratinių barjerų, tas pats VDA ar KDI
(bei šioms institucijoms ,,nepavaldus”) jaunimas dar intensyviau
vyksta mokytis, stažuotis į užsienį, ten pasisemia kitokių – pirmiausia bendrauropietiškųjų – tapybinių patirčių. Tuo pačiu norėtųsi trumpai pakalbėti apie tą (ne)laimingąjį ,,eurostandartą”,
t.y. paskutiniųjų dešimtmečių europietiškąją tapybą, kuriai būdinga globali niveliacija ir ypatingai stipri kelių autoritetų – visų
pirma Gerhardo Richterio ir Luco Tuymanso – įtaka. Ji reiškiasi
fotografiniu regėjimo aspektu, lygiagrečiu, riebiu, slidžiu potėpiu,
Lietuviškoji šio dešimtmečio tapyba taip pat linkusi į ,,eurostandartą”, kuris, kaip niekas kitas, ir žymi senosios (vietinės) tradicijos
pabaigą bei naujosios formavimąsi. Simptomiška regėtųsi Viktoro Liutkaus kuruota paroda „Tapybos genetika“, vykusi 2004 m.
galerijoje „Akademija“ Vilniuje ir skirta lietuviškojo akademizmo
tėvui Antanui Gudaičiui. Viename aukšte eksponuoti dabartinių
dėstytojų studijiniai darbai, akivaizdžiai įtakoti tarpukario dailės,
kitame – tuometinių studentų tapyba. Nors parodos lankstinuke studentai verbaliai išreiškė pagarbą A. Gudaičiui (Aistė
Bugailiškytė: ,,Manau, kad A. Gudaitis darė didžiulę įtaką Lietuvos
menui”; Andrius Zakarauskas: ,,Gerai, kad vieno iškiliausių
lietuvių tapytojo kūryba prisimenama iki šiolei”), tačiau tapybos
darbais (kai kurie iš jų nutapyti semiantis patirties Ispanijoje ar
kitose Europos vietose) ta senąja tradicija stipriai suabejota (Dariaus Subačiaus, Domo Noreikos, Andriaus Zakarausko darbai).
Ta naujoji tradicija ženklina kliovimąsi bendralaikiais arba ankstesniais kitų, ,,išorinių” mokyklų standartais. Paradoksas slypi
tame, jog neigiant lokalinę patirtį, padaromas tam tikras lankas
ir vėl grįžtama prie kitos, universalesnės tradicijos, kuri kadaise ir
suformavo vietinį, arsiškąjį ,,akademizmą”.
Taigi, kodėl verta kalbėti apie tapybą šiuolaikinio meno
panoramoje?5 Ne tik verta, bet ir reikia, kadangi įvairovė yra bet
kurios demokratiškos visuomenės sąlyga. Tai būtų bendrasis dėsnis. Lygiai taip pat verta postringauti apie šiandieninę tekstilę,
piešinį, skulptūrą, fotografiją, dizainą, video meną ir taip toliau.
Kontekstinę analizę galbūt vertėtų pradėti (ir baigti) mintimis
apie per šiuo kelis dešimtmečius pakitusį tapybos kaip meno šakos socialinį statusą. Jis akivaizdžiai transformavosi, ir šiuo atveju
vėlgi reikėtų kliautis akademine patirtimi – konkursai į tapybos
specialybę nebėra tokie beprotiškai konkurencingi, kaip kad
buvo anksčiau. Šiuolaikinė tapyba (net lietuviškame kontekste)
dar iki šiol (nors poslinkių jau esama) pilnai nereprezentuojama.
Todėl galima tik viltingai spėti, jog trečiasis nepriklausomos
Lietuvos dešimtmetis mene galbūt pasižymės tuo, kad tapyba
bent iš dalies atgaus savo ankstesnes pozicijas. Juolab, duomenų
tam esama. Ir ne tik dėl to, jog remiantis Levo Manovichiaus
argumentais (kaip paradoksalu būtų ir kaip prieštarautų pats šio
dalyko ideologas), ši raiškos sritis („eurostandarinės“ tapybos
dėka) pradėjo intensyviai eksploatuoti „naujųjų medijų kalbą“.
Tą patį patvirtintų ir dailės kritikas Charlesas Esche’as, teigdamas,
kad ,,jeigu ir egzistuoja toks fenomenas kaip grįžimas tapybon
dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje, tada šį grįžimą yra įkvėpęs
naujų tapybinių galimybių pojūtis suvokiant, kad senoji tapybos
hegemonija yra prarasta”. Tas pats minėtasis D. Kuspitas yra
pastebėjęs, jog postpostmoderniai tapybai būdinga klasikinė
tapysena (nepriekaištingas techninis arsenalas) ir konceptualus
turinys. Šio mikso pagalba ir kuriama nauja kokybė. Tad nepasakysiu nieko naujo, teigdamas, jog paskutiniųjų metų tapybai
būdingas ,,interdiscipliniškumas”: plėtojant senąsias technikas,
ieškoma kitų raiškos būdų, tuo pačiu siekiama ne tik naujų
idėjų, bet ir visai kitokios vaizdo logikos (kalbant apie tai vėl
reikėtų grįžti prie L. Manovichiaus) – papildymo ir koegzistavimo
matmens, įerdvinto laiko sampratos.
Penki suabejojimai yra ne kas kita, kaip bandymas apibendrinti
mintis ir dar labiau patikslinti sąvokas – bent jau tas, kurios
panaudotos šiame tekste. Vadinčiau tai ,,suabejojimais”, kadangi
kiekviena analizė ar samprotavimai liudija tam tikrą požiūrį,
5
Čia prasideda trečiasis atsakymas
kažkokias vertybes, kurios, kaip ten bebūtų, negali ir neprivalo
pretenduoti į universalias, nepajudinamas tiesas.
Tai būtų:
– ,,tapybinė tradicija” – šio fenomeno reikšmė dvejopa: viena
vertus, sąvoka ,,senoji tradicija” ženklina klasikinės Vakarų
Europos tapybos patirtį, pradėjusią formuotis renesanse6, kita
vertus ,,senoji tradicija” lietuviškame kontekste būtų ta, kuri
susiformavo viso labo tik XX a. antrąjį-trečiąjį ketvirtį, pirmosios
Lietuvos respublikos laikais;7
– ,,akademinė” tapyba – senąją lokalinę – arsinę – tapybinę
tradiciją propaguojanti tapyba;8
– ,,naujoji senoji” arba ,,saloninė” (primenu – be jokio negatyvaus atspalvio) tapyba – į klasikinę Vakarų tapybą (iki XX a.
pradžios) besiorientuojanti tapyba;9
– ,,eurostandartinė” tapyba – naująją tradiciją (plastiką ir problematiką) propaguojanti lietuviška tapyba, Lietuvoje ypač didelį
pagreitį įgijusi po 2004-ųjų metų gegužės 1 dienos10.
Galutinis apibendrinimas būtų susijęs su evoliucijos idėja (nes
iš principo apie tai ir buvo kalbama šiame tekste)11. Ar galima
kalbėti apie dviejų dešimtmečių lietuvišką tapybą kaip nuoseklų
evoliucinį procesą? Ne, jeigu nepripažįstame lamarkizmo ir
Darwino natūralios atrankos teorijos. Aš, asmeniškai, tuo giliai
abejoju. Tapybos (ypač lietuviškos) atveju ne visada galima kalbėti apie egzistavimo metu įgytų savybių perdavimą palikuonims
arba apie tai, jog išlieka tik labiau prisitaikiusieji. Nors kartais
tai galioja. Visgi lietuviškosios tapybos vystymesi galima įžiūrėti
kelias paralelines sekas. Šių aptariamų dviejų dešimtmečių laikotarpiu iš dalies viešajame meniniame gyvenime nunyko tautinis
,,akademizmas” (tačiau aukštosiose dailės mokyklose tai dar
pakankamai gyvybinga). Nuoseklia vaga vystosi ,,salonizmas”, tačiau vargu ar tai galima sieti su oficialiais, vadovėliniais procesais.
Naujo mąstymo ypatybės formuojasi pastaruoju metu – ir tai
susiję su ,,eurostandartiniu” požiūriu, tačiau su lietuviškąja tapybine evoliucija tai susiję tik tiek, kiek ši yra Vakarų kultūros dalis ir
kiek yra veikiama bendraeuropietiškųjų vertybių bei normų.
P.S. Postkriptum’e visgi reikia paaiškinti, kodėl šiai parodai
yra atrinkti tokie, o ne kitokie autoriai. Remiantis karščiausiomis šios vasaros aktualijomis (viena iš jų – Pasaulio futbolo
čempionatas Pietų Afrikos Respublikoje), parodos dalyvių kiekis
yra toks, koks būdingas normaliai futbolo komandai – dešimt
aikštelėje bėgiojančių ir ,,pilkę” spardančių žaidėjų (dailininkų),
vartininkas (vienas iš kuratorių) bei treneris (kitas kuratorius).
Žinoma, skaičius ir numerologinės ypatybės čia nėra esmė.
Galbūt kuratorių taip pat nereikėtų priskirti skirtingų funkcijų
žaidėjams. Dviejų kuratorių buvimas susijęs su tam tikru saugiklio faktoriumi. Būsiu atviras sakydamas, jog tiek viena, tiek kita
pusė buvo priversta daryti tam tikrus kompromisus. Tačiau tai
yra geresnio rezultato (nedrįstu teigti– objektyvumo, nes toks
daiktas neegzistuoja) prielaida. Dešimt autorių nereprezentuoja
visos dviejų dešimtmečių panoramos (kaip to nereprezentuoja ir
aukščiau išdėstytos mintys). Tai tėra bandymai padaryti zondus,
chirurginius pjūvius, išryškinti kažkokias ypatybes, įsisąmoninant,
kad kitų preparuotojų pasirinkimas būtų kitoks. Dėliodamas
konkrečius autorius į aiškiai apibrėžtas lentynėles, Patriciją
Jurkšaitytę, Justiną Vaitiekūną, Eglę Ridikaitę priskirčiau vienai
Pirmasis suabejojimas
Antrasis suabejojimas
8
Trečiasis suabejojimas
9
Ketvirtasis suabejojimas
10
Penktasis suabejojimas
11
Trumpas galutinis apibendrinimas
pirmųjų nepriklausomos lietuviškos tapybos kartų, kuri savo kelią
pradėjo nuo argumentuoto suabejojimo senosiomis tapybinėmis
tiesomis ir ėjo interdiscipliniškumo kryptimi. Jiems būdingas
konceptualus tapybinių taktikų bei strategijų permąstymas, kitokių receptų, vietinėje terpėje iki tol neįsivaizduotų raiškos būdų,
idėjų siūlymas. Pasirinkti raiškos būdai visiškai skirtingi, ir tai
liudija nuomonių įvairovę. Jeigu P. Jurkšaitytė reflektuoja senąją
klasikinę tapybą ir jungia ją su postmoderniu konceptualizmu,
tai J. Vaitiekūno kūrybos pagrindas – ,,akademinė” tradicija,
neokspresionizmas bei transavangardas, naivusis menas ir
iš viso to sukurtas kokteilis, diegiantis tapybos ar dailės kaip
gyvenimo būdo idėją. E. Ridikaitė savo sovietinę-postsovietinę
patirtį jungia su naujosiomis, pliuralistinėmis meno formomis
(visų pirma gatvės menu). Beje šiuo atveju galima kalbėti apie
menamą evoliuciją ir prisiminti septintojo-aštuntojo dešimtmečių brutalizmo, hiperrealizmo idėjas, tačiau E. Rikidaitė tai radikalizuoja ir suteikia aiškesnį idėjinį pavidalą. Kitas etapas – Irma
Leščinskaitė, Žygimantas Augustinas. Pirmoji autorė taip pat
permąsto tapybinės plastikos ypatybes, visa tai jungia su ,,akademine” pasaulėžiūra, intuityvizmu, jausmų išlaisvinimu paremtu
mąstymu (visas tas dažo klojimas yra ne kas kita, kaip siekis permąstyti tautinio akademizmo ribas ir galimybes). Ž. Augustinas
– jos priešingybė. Šis autorius nesislapsto už tariamo potėpių
objektyvumo ir į žiūrovą žvelgia plačiai atvertomis akimis, tokiu
būdu narcizišką paties menininko pozavimą pateikdamas kaip
naują ir vėlesnių autorių uoliai eskaluojamą normą. Toliau eitų
Agnė Jonkutė, Saulius Paliukas. Jie domisi tapybinio interdiscipliniškumo ribomis bei poveikiu. Pirmoji autorė orientuojasi
į klasikinę tradiciją ir racionalios kompozicijos idėją (plastinė
struktūra paremta renesansiniu perspektyvizmu, barokiniu
tenebroso, klasicistine grizaile), S. Paliukas dekonstruoja tautinį
,,akademizmą” įkūnijantį ekspresionizmą ir laisvą potėpį. Visa tai
užbaigtų naujausioji tapytojų banga – Monika Furmanavičiūtė,
Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė. Šios trys autorės reprezentuoja tam tikras mano minėtųjų reiškinių apraiškas: pirmoji
– interdiscipliniškumą, antroji – ,,akademizmo” poveikį, trečioji
– naująją senąją tradiciją. Visgi, reikia pastebėti, jog jungiamoji
šių trijų menininkių grandis – ,,eurostandartas” ir orientacija į
kur kas platesnį kontekstą. Kita vertus, visa tai būdinga visiems
minimiems autoriams, ir tai liudija tam tikros evoliucijos pabaigą
bei naujos atsiradimą.
Kuratorius Vidas Poškus
6
7
52–53
O MALARSTWIE LITEWSKIM I JEGO POSTEWOLUCJI
ABOUT LITHUANIAN PAINTING AND ITS POSTEVOLUTION
Dwa pytania, trzy odpowiedzi, pięć wątpliwości, końcowe resume i kilka postscriptum
Two questions, three answers, five uncertainties, a summary and a few post-scriptums
PL | Dokonując w aspekcie ewolucyjnym krótkiego omówienia
malarstwa okresu Niepodległej Litwy (Drugiej respubliki), dwa
dziesięciolecia państwowości i jego malarstwa możemy chronologicznie podzielić na dwie części: ostatnie dziesięciolecie
XX wieku, które charakteryzuje się pęknięciem „starej tradycji”
oraz pierwsze dziesięciolecie XXI wieku, charakteryzujące się
kształtowaniem nowej tradycji.
„Stara tradycja” w kontekście lokalnym – to międzywojenna
szkoła Paryska i szkoła która się ukształtowała na podstawie
realizmu europejskiego, którą na poziomie artystycznym i
pedagogicznym ucieleśniła ideologia grupy Ars. W warunkach
okupacji sowieckiej, szczególnie w okresie od „ocieplenia
chruszczowskiego” – w środku szóstego dziesięciolecia – było
to rozumiane i propagowane jako alternatywa wobec dogmatów realizmu socjalistycznego.
Z drugiej strony, obok rozkwitu „starej tradycji” cały czas szerzyły się przejawy światowych ruchów malarstwa (poczynając
od abstrakcjonizmu do foto realizmu), które właśnie przygotowywały glebę przełomu w latach dziewięćdziesiątych.
Ostatni wykazał się tym, że ostatecznie zwątpiono i dokonano
rewizji „starej tradycji”, wielu młodych artystów po ukończeniu
studiów malarskich krytycznie przemyślało samą strategię
malarstwa oraz jej przejawy (daje się to nawiązać również do
objawiającego się w szerszym kontekście, jednak w światowej
praktyce występującego wcześniej fenomenu).
W pierwszym dziesięcioleciu nowego wieku charakterystycznym stało się całkowite odrzucenie dogmatów „starej tradycji”
PRIEŠ POSTEVOLIUCIJĄ
Igno Kazakevičiaus ir Vido Poškaus pasikeitimai
nuomonėmis rengiant parodą1
VP: Kalbant apie parodos rengimo principus pagrindinis tikslas būtų
išsiaiškinti, ko mes norime:
a) ar pristatyti lietuvišką tapybą lietuvių ir lenkų žiūrovams?
b) ar tiesiog sukurti lietuviškos tapybos kolekciją?
Manau, kad šie du tikslai truputėlį prieštarauja vienas kitam,
kadangi lietuviškos tapybos „panorama” būtų priešinga „gerai”
kolekcijai. Kaip ir visos apžvalginės parodos ji, be abejo, tik iš
dalies atspindėtų realią situaciją. Tačiau tokiu atveju mes turėtume
tiesiog chirurgiškai išpreparuoti tapybinį kūną keliais sluoksniais
ir nuspręsti, kokios strategijos bei taktikos yra būdingos pastarųjų
dešimtmečių lietuviškai tapybai (savaime aišku, kad reikia apsibrėžti
ir chronologines ribas).
IK: Pradžioje norėčiau pasitikslinti terminus, kad kalbėtume ta pačia
kalba. Jeigu laikomės „nutrūkusios evoliucijos“ idėjos, tai mums
tinka tik Lietuvos tapybos pjūvis, atranka iš „nutrūkusios evoliucijos“
menininkų. Šiuo atveju apžvalginė paroda pagal kvotas amžiaus
grupėms, stiliams ar idealams netinka.
Antai Lenkijos kuratorius siekia parodyti:
a) kad jaunimas neretai naudoja tai, ką vyresnėliai jau buvo atradę
ir išbandę seniau, t.y. jie akcentuoja pastarųjų autorių kūrinių
1
Parengta pagal 2010 metų balandžio – gegužės
mėnesiais vykusią elektroninę korespondenciją
oraz swoisty „renesans” malarstwa. Podstawową charakterystyką
tego okresu staje się kształtowanie „nowej tradycji”, która wciela
do światowego procesu malarstwa plastycznie i konceptualnie
orientujące się zjawisko malarstwa litewskiego. Podejmując się próby
chirurgicznego cięcia na jego świeżym ciele i oddzielenia skalpelem
najbardziej charakterystycznych jego mięśni, powstaje następująca struktura malarstwa litewskiego, a dokładniej kilku (lecz nie
jedynych) tendencji:
• Do dziś z powodzeniem przetrwało (chociaż nieraz zwątpiono w
jego postulaty, a nawet odrzucono je) – malarstwo akademickie,
którego korzenie wchodzą w arsyczną glebę „starej tradycji”. Pod
względem ewolucji malarstwa ta linia przewija się od czwartego
dziesięciolecia XX wieku, osiągając największe apogeum w siódmym
– ósmym dziesięcioleciu tego stulecia.
Obecnie podstawę jej powodzenia stanowią średnie i wyższe placówki sztuk pięknych. W publicznej przestrzeni malarskiej ewolucja tej
linii się zatrzymała (jeżeli nie uległa zerwaniu to się zakonserwowała).
• Prawdopodobnie z jeszcze odległych epok (okresu Wielkiego
Księstwa Litewskiego) wypływa „nowe stare” (termin zapożyczony
od Donalda Kuspita”) malarstwo. W latach obecnych pod niektórymi
postaciami ucieleśnia je tak zwane malarstwo „salonowe”, „komercyjne” (po odrzuceniu panującego w miejscowym środowisku
nadal negatywnego ich posmaku), którego cechą szczególną jest
zwrot w kierunku klasycznego malarstwa zachodniego (renesans,
barok, klasycyzm), kokietowanie (w imię zainteresowania publiki) z
wykorzystaniem cytatów z romantyzmu, symbolizmu i surrealizmu.
W aspekcie ewolucyjnym przerwanie się tej linii daje się zauważyć
w okresie drugiego i trzeciego dziesięciolecia XX wieku, jednak w
ostatnich dziesięcioleciach tendencja ta ożyła, pozostaje popularna,
chociaż i niedominująca w publicznym dyskursie instytucyjnym.
• Konsekwencją „starej tradycji” i krytycznego audytu wyrazistości
malarskiej (który miał miejsce w latach dziewięćdziesiątych) jest
rozszerzenie granic wyrazu i zrozumienia. W malarstwie ostatniego
okresu zaznacza się wyraźna tendencja do rozszerzenia horyzontów
malarskich,włączenia również innych mediów (malarstwo ocenia się
jako środowisko podatne do prowadzenia współczesnych rozmów).
Dla malarstwa interdyscyplinarnego charakterystyczną jest logika
czasu zamknięta w przestrzeni, wymiar uzupełnienia i koegzystencji.
• W ostatnim dziesięcioleciu popularnym stało się malarstwo „standardu europejskiego” – naszych dzisiejszych klasyków – Gerharda
Richtera i Luco Tuymansa (ciąg nazwisk można przedłużać), malarstwo, które przejęło ruchy pędzla, schematy kompozycyjne, analizujące sam jego mechanizm (związki z malarstwem „interdyscyplinarnym”) podnoszące tematy politycznej poprawności (tożsamość płci,
socjalne nie/porozumienie). Z jednej strony, ten kierunek wyzwala
duży optymizm oraz entuzjazm w dziedzinie reanimowania malarstwa, z drugiej jednak strony – budzi obawy dotyczące ujednolicenia
się wykorzystując unifikowane szablony. W kwestii ewolucji, zarówno
tendencje malarstwa „interdyscyplinarnego” jak też „standardu
europejskiego” znaczy przełom ewolucyjny, koniec„starej tradycji” (w
pojęciu uniwersalnym oraz lokalnym) i początek „nowej tradycji”. Czy
będzie to miało perspektywę – pokaże przyszłość.
Komisarz Vidas Poškus
koncepcinės vertės išliekamumą – na, tikrai nepasenusias idėjas,
ir čia pat pateikia naujausius kūrinus (laikotarpių skirtumas – apie
dešimt metų).
J. Vaitiekūnas galbūt nėra performeris, kuris nuosekliai tai daro
arba jungia savo tapybą su kitomis medijomis, bet jis pakankamai
„trenktas“, kad būtų įdomus ir suteiktų žavesio mūsų kolekcijai.
b) greitai kintančią jaunųjų menininkų stilistiką – tai kas madinga,
kurlink eina lenkiškoji tapyba. Pristatoma jų „nutrūkusi evoliucija”.
Žadama pristatyti ir kelis geriausiai „einamus“ jaunuosius menininkus
tam, kad prikišamai parodytų, kas dabar madinga.
M. Furmanavičiūtė – tobulas eurostandartinės grupės variantas. Ji
apjungia ekspresionizmą, eurostandarto stilistiką, nevengia grynojo
medžiagiškumo panaudojimo – tapo ant įvairių faktūrų spalvotų
fonų, palieka aliejaus dėmes, kas suteikia specifinio „kvapo” jos
tapybai.
Kalbant apie lietuviškąją kolekciją, manau „nutrūkusią evoliuciją“
formuodami iš „eurostandarto“ ir kai kurių „atskalūnų“, t.y. autorių
nepritampančių prie tavo pasiūlytų paralelių, gautume sąrašą
tų menininkų, kurie „veikia“ šiandien, kas galbūt mums atrodo
neįdomu, neveža, tačiau egzistuoja, yra pastebima. Čia iškils
problema – sekant šia nuostata, reikėtų kviesti menininką, kuriuo tu
paprasčiausiai netiki.
VP: Nelaikau M. Furmanavičiūtės eurostandariniu pavyzdžiu. Bent
jau plastiniu aspektu. Literatūra – taip. Tačiau formaliuosiuose
dalykuose, man regis, kaip tik pasitvirtina tavo minėtas lenkų
kolegų požiūris į dabartinę lenkišką tapybą, kuri vėl atgamina tai,
kas jau buvo sakoma. Na, žinoma, šį reiškinį taip pat galima laikyti
eurostandandartiniu reiškiniu. Ir tai būtų tikslu.
VP: Likau patenkintas po to, kai pradėjome sudarinėti galimų
menininkų sąrašą, apsilankėme kelių iš jų (J. Vaitiekūno,
P. Jurkšaitytės, M. Furmanavičiūtės) studijose ir nusprendėme kviesti
E. Ridikaitę.
IK: Man regis, pas mus viskas tampa eurostandartu. Monikos
plastinis sandas – taip, kitoks. Bet panašu, kad ji valdo
eurostandartinę įtaką, kas daro ją stipresne mūsų jau minėtų šios
krypties kolegų atžvilgiu.
Šie autoriai atstovauja skirtingoms paskutinio 20-mečio ,,bangoms”
ar etapams (specialiai nekalbu apie ,,kartas” – tai yra neįtikinama.
Jeigu reikėtų chronologiškai dėlioti, pradžioje dėčiau P. Jurkšaitytę.
Tada sektų J. Vaitiekūnas, galutinė – M. Furmanavičiūtė. Pirmoji
atstovautų Nepriklausomybės pradžiai, kada buvo radikaliai revizuota
tapybos idėja, tada sekė šoko laikotarpis (J. Vaitiekūno atstovavimas),
vėliau ėjo atsitokėjimas (M. Furmanavičiūtė)...
VP: Man pačiam didžiausias atradimas buvo pozicijų persikeitimas.
Niekada anksčiau P. Jurkšaitytės nebūčiau priskyręs eurostandartinei
tapybai. O dabar su tais jos „viešbučiais“ galėčiau drąsiai sakyti –TAIP.
Tuo tarpu M. Furmanavičiūtės atveju atvirkščiai – einama į 80-ųjų
zoną, kada bent jau mūsų scenoje daug kas laikėsi ant F. Bacono.
Pirmoji dairosi aplink, antroji žvilgčioja atgal.
IK: Po apsilankymų studijose džiugu, kad tapytojams dar įdomi
tapyba. Antai kai kurie iš mūsų aplankytųjų aktyviai ruošiasi Vilniaus
tapybos trienalei.
IK: P. Jurkšaitytės atvejis – tai veikiau kontekstų sukeitimas
vietomis patikrinat, ar tuomet tikroji tapyba nenustos vertės…
O M. Furmanavičiūtės siužetas – labiau formalus, sugalvotas nei
išjaustas, tik gal labiau linkęs į ekspresionizmą ir autobiografinis,
EN | Trying to discuss briefly the painting of independent Lithuania
(the Second Republic) in the evolutionary aspect, two decades
of the state and its painting can be chronologically split into
two parts: the last decade of the 20th century, characterized by
a break of the “old tradition” and the first decade of the 21st
century, characterized by the formation of the new tradition.
“The Old tradition” in the local context is the school, has
being formed during the interwar period on the basis of the
Paris school and European realism; it was artistically and
pedagogically represented by the ideology of the “Ars” group.
During the Soviet occupation, especially since “Khrushchev
thaw” – the mid-fifties – it was perceived and propagated as
an alternative to the socialist realism dogmas.
On the other hand, along to the flourishing “Old tradition”, the
manifestations of global trends in painting (from abstractionism to photo-realism) had been unfolding, which prepared the
ground for the break of the nineties. The latter meant that the
“Old tradition” was eventually questioned and revised; many
young artists, who had completed their painting studies,
were critically thinking over the strategies and manifestations of painting (that could also be linked to a phenomenon,
characteristic to wider context, however earlier observed in
the global practice).
The first decade of the new century is characterized by the
final rejection of the “Old tradition” dogmas and some sort
of “Renaissance” in painting. The main aspect of this period
is formation of the “New tradition”, which is embodied by
t.y. „apie tą mano vietą“, „apie aną mano valandą“, o ne globalus,
kaip A. Mulinos arba A. Zakarausko. Apskritai tenka pripažinti, jog
A. Zakarauskas čia stipriausias. Šioje srityje jo išraiška originaliausia, o
M. Furmanavičiūtės – įvairiausia…
VP: Galvoju, kad mums trūksta ekspresionizmo, kad, pavyzdžiui,
R. Jankauskas–Kampas vis dėlto labai klijavosi anais laikais į bendrą
kontekstą. Užpildė nišą, nes lietuviškoje tapyboje ekspresionizmui
visada (bent jau pastarąjį šimtą metų ir bent jau jo apraiškoms)
suteikiama ypatinga vieta... Atrodo, kad ekspresionizmo šiuo
metu trūksta... Galbūt tik S. Maslauskaitė jam tebeatstovauja. Jos
ekspresionizmą priskirčiau lietuviškajam akademizmui – tai VDA
išmoktų parodų kartojimas bei gilinimas.
IK: Gal nereikia užsiciklinti ant to ekspresionizmo? Nelabai man
patinka tapyba dėl tapybos – tokie autoriai, pavyzdžiui kaip
M. Jankus, S. Maslauskaitė, S. Teitelbaumas. M. Furmanavičiūtė
puikiai atstovauja tam, kas iš ekspresionizmo liko. Taigi – kas iš jo
liko?
Siūlau tokį dalyvių sąrašą:
1. Justinas Vaitiekūnas /tapyba/
2. Patricija Jurkšaitytė /tapyba/
3. Žygimantas Augustinas /tapyba/
4. Gintaras Znamierowskis /tapyba/
5. Monika Furmanavičiūtė /tapyba/
6. Andrius Zakarauskas /tapyba/
7. Agnė Jonkutė /tapyba, media, performansas/
8. Saulius Paliukas /tapyba + media/
9. Irma Leščinskaitė /tapyba + media/
10. Eglė Ridikaitė /tapyba/
Lithuanian painting panorama oriented towards the global processes
in terms of plastic expression means and conceptions. Trying to
examine the fresh body of the “New tradition” and separating its
tissues by the surgeon’s knife, the following structure of Lithuanian
painting is seen, and, to be more particular, several (but not the only)
trends are distinguished:
• “Academic painting” rooted into the “Ars” soil of the “Old tradition” is still successfully existing (although its postulates have been
repeatedly questioned and even rejected). In terms of the painting
evolution, this line extends from the thirties of the 20th century,
reaching its highest peak in the 70’s and 80’s. At present, its success
is based on secondary and higher art education institutions. Evolution of this line in the public space of the painting is stopped (if not
broken then frozen).
• The “New old” (term borrowed from Donald Kuspit) painting has
evolved perhaps since even earlier epochs (the times of the Grand
Duchy of Lithuania). In recent years, in some forms it is represented
by “salon”, “commercial” painting (excluding the negative connotation of these terms, which is still present in local discourse), that
is characterized by its distinctive features – the return to classical
Western painting (Renaissance, Baroque, Classicism) and coquetry
(to attract the attention of the audience) with quotes of romanticism, symbolism and surrealism. The break of this line in terms of
evolutionary aspect can be seen in the second and third stages of the
20th century, but in recent decades, this trend, has been recovering, is
popular, though not prevailing in the public institutional discourse.
VP: Vietoje A. Zakarausko siūlau E. Karpavičiūtę. Kodėl? Todėl, kad A.
Zakarauskas pastaruoju metu, man regis, suvienodėjęs. Ankstyvieji
jo darbai buvo įvairesni ir ne tokie sukaustyti. E. Karpavičiūtė
jam be galo artima, tačiau idėjų generavimo prasme ji dabar yra
įvairesnė. Šalia Ž. Augustino ir G. Znamierowskio dar pasiūlyčiau
ir V. Mackevičių. Manau, kad ne tokie išsunkti, nuolat matomi ir
linksniuojami autoriai duotų daugiau intrigos... Kita vertus, didelių
pasikeitimų neįvyktų, nes visi trys autoriai jungia ironiją su tradicijos
eksploatavimu, ir tai leidžia kalbėti apie pastangas tęsti evoliuciją...
Juos dar jungia personažų monotonija: Ž. Augustinas žiūri į veidrodį,
G. Znamierowskis – į pasaulinę tapybą, V. Mackevičius – į reklamines
nuotraukas.
IK: Mano pasiūlymų argumentai. E. Ridikaitė stipresnė nei J.
Gasiūnas, nes lankstesnė, įvairesnė, jos medija labiau pritaikyta
pasirinktiems siužetams. Taip pat galėtų dalyvauti ir E. Gineitytė.
A. Zakarauskas taip pat stipresnis nei kiti jo kategorijoje. Tad būtų
kvaila kviesti silpnesnį autorių tik todėl, kad neva A. Zakarauskas
labiau „išpiarintas“. Jeigu laikytumėmės šio principo, tai, manau,
Ž. Augustinas ir G. Znamierowskis turėtų būti pakviesti taip pat, nes
tikrai geriau tapybiškai artikuliuoja nei dauguma jų kolegų.
VP: Dar apie R. Žebenką pagalvojau. Ką manai? S. Paliukas, manau,
galėtų su savo tapyba būtent mūsų ieškomą ekspresionizmą
atstovauti...
IK: Na jau, na jau. G. Znamierowskis pakankamai sąmojingai derina
lėkštumą su tapyba ir tą banalybę hiperbolizuoja – tai nėra vien
nutapymas dėl nutapymo. O R. Žebenka šiaip egzistuoja ir tiek.
• The result of critical audit (that took place in the 90’s) of the “Old
tradition” and expression means in painting is the expansion of limits
of expression and perception. Strong tendencies for expansion of
painting outlooks, integration of other media (painting is also recognized as a medium suitable for modern communication) have been
recently developing in painting. The logic of space-confined time,
dimensions of synergy and co-existence are the distinct features of
this “interdisciplinary” painting.
• “Euro-standard” painting became popular in the last decade,
and it has incorporated the strokes and composition schemes of
the modern classics – Gerhard Richter, Luc Tuymans, etc., analysing
the mechanisms of painting itself (links with the “Interdisciplinary”
painting), escalating the politically correct themes in painting
(gender identity, social non-/communication). On the one hand, this
trend boosts optimism and enthusiasm from the aspect of the painting revival, on the other hand, it poses a threat of uniformity due to
use of unified templates. In terms of evolutionary aspect both the
“Interdisciplinary” and “Euro-standard” trends in painting mark the
break in the evolution, the end of the “Old tradition” (in universal and
local meaning) and the emergence of the “New tradition”. Viability of
the latter is yet to be seen.
Curator Vidas Poškus
Pratęsiant dialogą ir koreguojant sąrašą, šis, atrodo, ryškėja:
1. M. Furmanavičiūtė
2. E. Karpavičiūtė (ar dėl jos apsisprendėme?)
3. J. Kyzikaitė
4. P. Jurkšaitytė
5. J. Vaitiekūnas
6. A. Jonkutė
7. Ž. Augustinas
8. E. Ridikaitė
9. S. Paliukas
10. I. Leščinskaitė
Kiekis optimalus. Jis atspindi realią Lietuvos situaciją – be aiškių
viršūnių, be žymių nuopuolių ir be ryškaus eksperimento. Kartais
atrodo, kad pakaktų apie tai tik parašyti. Kam ta paroda?. . :)
VP: Toks sąrašas man irgi tinka. Ir toks skirstymas taip pat yra priimtinas. Aišku, kaip pats kalbėjai apie lenkus, tai galioja ir lietuvių atveju,
t.y. iš principo vieną autorių galima dėti į kelias lentynėles. Antai
J. Vaitiekūnas yra ir akademiškas, ir daugiakalbis. E. Karpavičiūtė taip
pat sėdi akademiniame suole ir eurostandartiniame fotelyje... Tiesa,
dar mačiau Ž. Augustino darbą – figūra su šuneliu. Manau, kad šis
autorius pradėjęs laisvėti, keičiasi. Galima kalbėti apie devynioliktojo
amžiaus romantinio realizmo, bydermejerio citavimą, ir man tai
patinka.
Ką galiu reziumuodamas pastebėti? Su evoliucija iš tikrųjų esama
tam tikrų problemų. Manau, kad tavo pasiūlyta pavadinimo idėja ir
konceptas yra aktualūs, ir vien jau dėl to verta daryti šią parodą.
54–55
Agnė Jonkutė
Performansas „Yra tam priežastis”
LT | Gimė: 1974 m. Alytuje
Išsilavinimas: 2003 m. Vilniaus dailės akademija, Kauno
dailės institutas, tapybos menų magistro laipsnis.
Agnės Jonkutės tapyboje vyrauja spalvinis minimalizmas,
transformuoti paviršiai, kuriuos liečia šviesa. Drąsi ir nepaklūstanti klasikiniams dailės kanonams menininkės kūryba
yra savirefleksiška, analizuojanti žmogaus bei kasdienių
daiktų gyvenimą. Ką bedarytų teptų dažus teptuku ar
brūkšniuotų grafiškas linijas, atliktų performatyvius veiksmus ar naudotųsi fotografinėmis priemonėmis — autorė
visuomet turi omenyje tarpdisciplininį matmenį, kuriame
menas ir gyvenimas, skirtingos technikos bei raiškos
formos susijungia į neišraizgomą rezginį, reziumuojamą
viena teze: menas – tai gyvenimo būdas (ir atvirkščiai).
Apie performansą „Iki tol nuosprendis galioja“ A. Jonkutė
teigia: ,,Vaizdas iš atminties – sėdi žmogus ir monotoniškai
juostelėmis plėšo popierių. Užburiantis, besikartojantis,
labai paprastas veiksmas (kaip ir senos, beveik pagedusios
lempos, žvakės liepsnos mirgėjimas), kiek primenantis
pirštų slinkimą katalikų rožančiumi arba budistų mala. Beveik tapačius performansus atlieku nuo 2003 metų, idant
man yra aktualus, kaip sakė M. Heideggeris, „mąstymas,
atitinkantis jau įvykusio buvinio tiesą“.
56–57
PL | Urodzona: w 1974 r. w Alytusie, na Litwie
Wykształcenie:
2001-2003 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie, Instytut
Sztuk Pięknych w Kownie, Wydział Malarstwa , tytuł
magistra sztuki.
W malarstwie Agnė Jonkutė przeważa kolorystyka
minimalistyczna, transformowane powierzchnie,
które dotyka światło. W swojej twórczości owaýnej i
niepodporządkowującej się klasycznym kanonom sztuki,
artystka koncentruje się na własnej refleksji, analizowaniu życia ludzkiego oraz codziennych przedmiotach.
Czymkolwiek się zajmuje – rozprowadza farby pędzlem
bądź szkicuje, uprawia performance lub fotografuje,
autorka ma zawsze na uwadze wymiar interdyscyplinarny,
w którym sztuka i życie, różnorodne techniki oraz formy
wyrazu łączą się w jeden nie dający się rozsupłać splot,
który można podsumować – sztuka jest stylem życia (i
odwrotnie).
O performance „Wyrok dotąd obowiązuje”, A. Jonkutė
mówi tak: „Obraz z pamięci – człowiek siedzi i monotonnie rozrywa płachtę papieru na paski. Powtarzająca
się, zupełnie prozaiczna czynność (jak ruch migocącej,
starej, uszkodzonej lampy lub płomienia świecy) trochę
przypominająca palce przesuwające się po paciorkach
różańca lub buddyjskiej male. Prawie identyczne performance uprawiam od 2003 roku, ponieważ (jak mawiał M.
Heidegger) aktualne mi jest: „myślenie, odzwierciedlające
prawdziwość minionego stanu”.
Performance „Jest tego powód”
Performance „There is a reason”.
EN | Born: 1974 in Alytus, Lithuania
Education: 2001-2003 Vilnius Academy of Arts, Kaunas
Faculty of Art, Department of Painting, Master Degree
Minimalism in colours, transformed surfaces, being
touched by light, characterize the paintings by Agnė
Jonkutė. Daring and rejecting the classical canons of art,
the artist’s artworks are focused on self-reflection, analysis
of the everyday life of a person and details. Whatever the
author does – paints with a brush or hatches graphic lines,
engages into performance actions or uses photographic
techniques – she always considers the interdisciplinary
dimension, where art and life, different techniques and
forms of expression interlace into one inextricable tangle,
which could be shortly summarised as – art is the way of
life (and vice versa). Concerning her performance “Sentence is in force for the time being” A. Jonkutė says: ,,An
image from the memory: a man is sitting and monotonously ripping paper. A mesmerising repetitive and very
simple action (much the same as blinking of an old, almost
broken lamp or flickering motion of a candlelight),
slightly resembling the glide of fingers over a Catholic rosary or a Buddhist mala. I have been making almost identical performances since 2003, for (as M. Heidegger has it)
“thinking adequate to the truth of being that has already
happened” is relevant for me.”
Galeria Miejska BWA Bydgoszcz (Lenkija). 2009. Performansų naktys. „Naujasis kvėpavimas. 20 metų po sienos
griūties”. Fotografija: Wojciech Woźniak /
Galeria Miejska BWA Bydgoszcz (Polska). 2009. Noce z performance. „Nowy Oddech. 20 lat po upadku muru”.
Foto: Wojciech Woźniak /
Gallery Miejska BWA Bydgoszcz (Poland). 2009. Nights of performances. „New breath. 20 years after the Fall of
Berlin Wall”. Photo by Wojciech Woźniak
Žygimantas Augustinas
LT |
Gimė: 1973 m. Vilniuje
Išsilavinimas:
2005-2008 m. Vilniaus dailės akademija (VDA), meno licenciato laipsnis,
2003-2004 m. tapybos studijos Niujorko meno studentų lygoje,
2001 m. Florencijos meno akademija (vasaros sesija),
1996-1998 m. VDA grafikos menų magistro laipsnis.
Žygimantas Augustinas tyrinėja tapybą, dažus ir jų kuriamas asociacijas. Kuo skiriasi nutapytas vaizdas nuo sukurto kitomis priemonėmis?
Ž. Augustino manymu, tapybos procesas leidžia dažus paversti tuo, kuo jie
nėra: judesiu, žmogumi ar erdve, išsaugant betarpišką ryšį su kūrėju ir dailės
istorija. Dailininko nutapyti žmonės yra netobuli originalų klonai, nukentėję
nuo materijos pasipriešinimo idėjų pasauliui, o suvargę veidai ir kūnai yra
šios kovos rezultatas. Nuo 2008 m. autoriaus darbuose atsirado ekstremalaus sporto tema, kuria menininkas gretina archajišką vaizdo kūrimo
priemonę ir „naująsias medijas“, ironiškai atskleidžia tamprų šiuolaikiškumo
ryšį su amžinaisiais dalykais.
PL |
EN | Born: 1973 in Vilnius, Lithuania
Education:
2005-2008 Vilnius Academy of Arts (VAA), Art Licentiate ,
2003-2004 Painting studies at the Art Student’s League of New York,
2001 Painting studies at Florence Academy of Art (summer session),
1996-1998 VAA Department of Graphic Arts, Master Degree.
Žygimantas Augustinas explores painting, paints and associations they create. What
is the difference between painted images and ones created by other medias? In
artist’s opinion, the process of painting allows to transmute paints into something
what they aren’t: a motion, a human being or space, at the same time maintaining the immediate relationship between the creator and the history of art. People
painted by the artist are imperfect clones of the original ones, suffered from the
resistance of the matter to the world of ideas. Their tired faces and worn-out bodies are the result of this battle. The topic of extreme sport has been appearing in
author‘s artworks since 2008. Ž. Augustinas balances the archaic method of imagecreation with new medias, ironically revealing tough links of modernness with
eternal values.
Urodzony: w 1973 r. w Wilnie, na Litwie
Wykształcenie:
2005-2008 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie (WASP) tytuł
licencjata sztuki,
2003-2004 Studia malarskie w Lidze Studentów Sztuki w Nowym Jorku,
2001 r. Akademia Sztuki we Florencji (sesja letnia),
1996-1998 tytuł magistra sztuki graficznej WASP.
Žygimantas Augustinas bada malowanie , farby i tworzone przez nie
skojarzenia. Czym się różni obraz namalowany od wykonanego inną
techniką? W opinii Žygimantasa proces malowania pozwala farbę uczynić
tym, czym ona nie jest: ruchem, osobą lub przestrzenią, zachowując
bezpośredni kontakt z twórcą i historią sztuki. Namalowani przez malarza
ludzie są niedoskonałym klonem oryginału, który ucierpiał w wyniku
przeciwstawienia się materii światu idei, zaś umęczone twarze i ciała są
rezultatem tej walki. Od 2008 r. w pracach Žygimantasa pojawia się temat
sportów ekstremalnych, za pomocą którego artysta porównuje tradycyjny
sposób tworzenia obrazu i „nowe media”, z ironią ujawniając ścisły związek
współczesności i wiecznych wartości.
www.augustinas.lt
Pradedantysis ekstremalas I / aliejus, drobė
Pradedantysis ekstremalas II / aliejus, drobė
Początkujący ryzykant I / olej, płótno
Początkujący ryzykant II / olej, płótno
Extreme Sportsman Beginner I / oil, canvas
Extreme Sportsman Beginner II / oil, canvas
2009 / 200 x 108
2010 / 200 x 108
58–59
Eglė Karpavičiūtė
Golemas / aliejus, drobė
Golem / olej, płótno
Golem / oil, canvas
LT |
Gimė: 1984 m. Ariogaloje, Raseinių rajone
Išsilavinimas:
2010 m. Vilniaus dailės akademija (VDA), meno
aspirantūros studijos,
2007-2009 m. VDA tapybos menų magistro laipsnis.
2009 / 50 x 61,5
Kūryboje Eglė Karpavičiūtė plėtoja tapybos ir vaizdo
problematikos temą. Tapybos, jos galimybių ir ribų
tyrinėjimas autorę „atvedė“ prie fotoblykstės, kaip
galutinės vaizdo fazės. Tapyba, kaip viena seniausių ir
labiausiai iliuzinių meno formų, tarsi užkonservuoja
vaizdus, tampa jų archyvu. Tai priverčia suabejoti vaizdu,
tapyba ir jos galia kurti šiuolaikinius vaizdinius.
PL |
Urodzona: w 1984 r. w Ariogale, Rejon Rasejnianski
(Litwa)
Wykształcenie:
2010 r. studia doktoranckie w Akademii Sztuk Pięknych w
Wilnie (WASP),
2007-2009 WASP, Wydział Malarstwa, tytuł magistra
sztuki.
W swojej twórczości Eglė Karpavičiūtė rozwija temat
malarstwa i problematyki obrazu. Badanie malarstwa,
jego granic i możliwości „przywiodły” autorkę do lampy
błyskowej, stanowiącej ostatnią fazę obrazu. Malarstwo
jako jedna z najstarszych i najbardziej iluzorycznych
form sztuki, dokonuje konserwacji obrazów, archiwizuje
je. Budzi to wątpliwości co do malarstwa i jego mocy
tworzenia współczesnych obrazów.
EN | Born in: 1984 in Ariogala, Raseiniai region (Lithuania)
Education:
Since 2010 – a postgraduate student in Vilnius Academy
of Arts (VAA),
2007-2009 VAA Department of Painting, Master Degree.
Eglė Karpavičiūtė develops the issue of painting and
image in her artworks. Exploration of the painting art, its
possibilities and the limits has lead up to the flash-light,
as the final stage of image. Painting, as one of the oldest
and the most illusory forms of art, sort of preserves
images and becomes their archive. That calls into question image, painting and its potency to create modern
imagery.
Gamybos būdas / aliejus, drobė
Sposób produkcji / olej, płótno
Ad-hoc hipotezė / aliejus, drobė
60–61
Ad-hoc hipoteza / olej, płótno
Ad-hoc hypothesis / oil, canvas
2009 / 50 x 61,5
The mode of production / oil, canvas
2009 / 60 x 50
Eglė Ridikaitė
Iš ciklo „Persekiojantys vaizdai“ / 13:00 / Aerozoliniai dažai, drobė, silikonas
LT | Gimė: 1966 m. Kupiškyje
Išsilavinimas:
1982-1986 St.Žuko dailės technikumas, meninio stiklo
apdirbimo specialybė,
1995-1997 m. Vilniaus dailės akademija, tapybos magistro
laipsnis.
Eglės Ridikaitės tapybos objektas — postsovietinės buities
reliktai ir jų vartotojai. Menininkė savo žvilgsnį fokusuoja
į tipinių daugiabučių interjerus, kuriuose išryškinami
standartiniai namų apyvokos daiktai. Jie sustingę, tarytum
vis dar miega šaltojo karo pagimdytu įšalo miegu. Gyvų
žmonių nesimato — jų egzistenciją liudija tik vartojami
atributai. Visa tai perteikta E. Ridikaitės plastikai būdingomis unifikuotomis, trafaretinėmis (postsovietinį pasaulį
pakeitusiame kapitalistiniame taip pat plačiai išplitusiomis), individualų tapytojos prisilietimą suniveliuojančiomis
priemonėmis. Tuo tarytum teigiama, kad nuo socialistinės
tipizacijos iki kapitalistinės standartizacijos — vienas
žingsnis, o modernizme propaguotas profesinis menininko
unikalumas postmodernizmo kontekste užleidžia vietą
žaidimui prasmėmis ir idėjomis.
Z cyklu „Prześladujące widoki“ / 13:00 / farby, płótno, silikon
From cycle „Pursuing views“/ 13:00 / aerosol paint, canvas, silicone
PL | Urodzona: w 1966 r. w Kupiškisie (Litwa)
Wykształcenie:
1995-1997 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie, Wydział
Malarstwa, tytuł magistra sztuki,
1982-1986 Technikum St. Žukasa, kierunek: specjalista
obróbki szkła dekoracyjnego.
Obiekty malarstwa Eglė Ridikaitė – to relikty postsowieckiego bytu oraz ich użytkownicy. Artystka kieruje swój
wzrok na typowe wnętrza bloków mieszkalnych, w których
eksponuje” standardowe przedmioty użytku domowego.
Są one w bezruchu, jakby nadal trwały w twardym śnie z
czasów zimnej wojny. Nie daje się zauważyć żywych ludzi
– o ich istnieniu świadczą wyłącznie używane przedmioty.
Wszystko jest przekazane za pomocą charakterystycznych dla plastyki E. Ridikaitė, środków ujednoliconych i
szablonowych (również szeroko rozprzestrzenionych w
świecie kapitalistycznym, który zastąpił postsowiecki),
niwelujących indywidualny dotyk malarki. Wydaje się to
potwierdzać, że socjalistyczną typizację od kapitalistycznej
standaryzacji dzieli zaledwie jeden krok, zaś w kontekście
postmodernizmu propagowana przez modernizm zawodowa unikalność artysty ustępuje miejsca grze pojęć i idei.
2006 / 157 x 250
EN | Born: 1966, in Kupiškis (Lithuania)
Education:
1982-1986 studied glass art at Kaunas Stepas Žukas Art
College,
1995-1997 Vilnius Academy of Fine Arts, Master Degree
in painting.
The subject of Eglė Ridikaitė’s painting is post-Soviet
household relicts and their consumers. The artist focuses
on the interior of apartments in typical blocks of flats,
highlighting standard household items. They are stiffened
as if still slumbering in permafrost sleep, which lasts since
the Cold War times. There are no signs of alive people
— only household attributes point to their existence. All
this still-life is expressed by the artistic means, specific
to E.Ridikaitė‘s style — unified, clichéd (highly popular
in the capitalist world that has replaced the Post-Soviet
one), been effacing the painter’s individual touch, thus as
if declaring that it takes just one step from the socialistic
typification to the capitalistic standardization, and professional uniqueness of an artist, propagated in modernism, gives place to play with meanings and ideas in the
post-modernism context.
Iš ciklo „Persekiojantys vaizdai“ / Kilimėlio portretas iš priekio / aerozoliniai dažai, drobė, silikonas
Z cyklu „Prześladujące widoki“ / Portret dywanika z przodu / farby, płótno, silikon
From cycle „Pursuing views“/ Rug portrait from the front / aerosol paint, canvas, silicone
2008 / 196 x 165
62–63
Iš ciklo „Persekiojantys vaizdai“ / Kilimėlio portretas iš nugaros / aerozoliniai dažai, drobė, silikonas
Z cyklu „Prześladujące widoki“ / Portret dywanika z tylu / farby, płótno, silikon
From cycle „Pursuing views“/ Rug portrait from the back / aerosol paint, canvas, silicone
2008 / 196 x 165
64–65
Jolanta Kyzikaitė
Miško muziejus / aliejus, drobė
LT | Gimė: 1980 m., Kauno rajone
Išsilavinimas: 2002-2004 m. Vilniaus dailės akademija, tapybos menų magistro laipsnis.
J. Kyzikaitė savo paveiksluose reaguoja į visuomenės, šeimos, asmens išgyvenimus, aktualijas,
problemas — tiek inspiruotas pačios visuomenės, tiek kylančias iš menininkės asmeninio
santykio su jomis. Darbuose vyraujančios temos:
šiuolaikinės žiniasklaidos, informacinių priemonių
įtaka vaikams; ligos, kaip farmacijos pramonės
išdavos, ir žmogaus santykių tema; vidiniai
asmens konfliktai.
Muzeum leśne / olej, płótno
PL | Urodzona: w 1980 r. w rejonie Kowieńskim (Litwa)
Wykształcenie:
2002-2004 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie, Wydział Malarstwa, tytuł magistra sztuki.
W swoich obrazach J. Kyzikaitė nawiązuje do przeżycia społeczne,
rodzinne, osobiste sprawy, problemy zarówno inspirowane przez
społeczeństwo, jak również wynikające z osobistego stosunku
artystki do nich. W pracach znajdujemy następujące tematy
przewodnie: współczesne media, wewnętrzne konflikty osobiste,
wpływ środków informacji na dzieci, choroby – jako odzwierciedlenie relacji pomiędzy przemysłem farmaceutycznym i ludźmi;
wewnętrzne konflikty osobiste.
Forest museum / oil, canvas
2010 / 200 x 250
Šauksmas / akrilas, drobė
Krzyk / akryl, płótno
Scream / acrylic, canvas
2010 / 200 x 250
EN | Born: 1980, in Kaunas district (Lithuania)
Education: 2002-2004 Vilnius Academy of Arts, Department of Painting, Master Degree.
Jolanta Kyzikaitė in her artworks reflects personal
experience, actuality and the problems of society and
family, personal experiences, that both come from society
as itself and arise out of her individual reaction to them.
The main topics of artist’s works are: the influence of
modern media and information means on children; the
relationship of diseases, as the outcome of pharmaceutical
industry, and a human being; inner personal conflicts.
66–67
Justinas Vaitiekūnas
Ežeras užšalęs ištisus metus / popierius, pastelė, pieštukas
LT | Gimė: 1972 m. Kaune
Išsilavinimas: 1995-1997 m. Vilniaus dailės akademija,
tapybos menų magistro laipsnis.
Tapyba užima tik vieną, tačiau labai svarbią nišą
daugiaplanėje Justino Vaitiekūno kūryboje šalia
kuratorinės ir performatyvios veiklos. Tapyboje bei
piešiniuose J. Vaitiekūnas vaikšto lietuviškos dailės (ir
konkrečiai tapybos) briaunomis. Jomis balansuodamas
jis žonglieriškai reflektuoja meno ir tikrovės, meno ir
tradicijos santykius. Paveiksluose ir piešiniuose dailininkas
kuria menamas istorijas, susijungiančias į atskirus ciklus
arba nutrūkstančius pasakojimus, kuriuose įvairiais
pavidalais – gestiškais potėpiais, ikonografininėmis
nuotrupomis, bendra intelektualia nuotaika – koduojama
lokali ir universali patirtis.
Jezioro zamarznięte przez cały rok / papier, pastele, ołówek
PL | Urodzony: w1972 r. w Kownie (Litwa)
Wykształcenie:
1995-1997 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie, Wydział
Malarstwa, tytuł magistra sztuki.
Malarstwo wypełnia zaledwie jedną (jednak nie mniej
znaczącą) niszę w wieloaspektowej twórczości Justinasa
Vaitiekūnasa (obok działalności komisarza i uprawiania
performance).W malarstwie i rysunkach J. Vaitiekūnas
porusza się po krawędziach sztuki litewskiej (a konkretnie
malarstwa). Zręcznie balansując, wskazuje na wzajemne
przenikanie sztuki i realności, sztuki i tradycji. Obrazy i
rysunki artysta tworzy odwołując się do historii łączących
się w oddzielne cykle lub przerwane opowiadania, gdzie
w ruchu pędzla, okruchach ikonografii, w stanie ogólnego
nastroju intelektualnego kodowane jest doświadczenie
lokalne i uniwersalne.
A frozen lake year-round / paper, pastels, pencil
2008 / 21 x 29,7
Metų laikai. Žiema visuomet išskirtinė / popierius, pastelė, pieštukas
Pory roku. Zima jest zawsze wyjątkowa / papier, pastele, ołówek
Seasons. Winter is always exclusive / paper, pastels, pencil
2008 / 21 x 29,7
EN | Born: 1972 in Kaunas, (Lithuania )
Education: 1995-1997 Vilnius Academy of Arts, Department of Painting, Master Degree.
Painting takes only one, but very important niche in the
versatile creative activities by Justinas Vaitiekūnas in
addition to curatorship and performance actions. In his
painting and drawings J. Vaitiekūnas walks a tightrope
of Lithuanian art (specifically, painting), balancing as a
juggler and reflecting the relationships between art and
reality, art and tradition. In his paintings and drawings the
artist creates visionary stories, being merged into separate
cycles or discontinuous tales, which contain encoded local
and universal experience in the form of gesturing strokes,
iconographic fragments, general intellectual sense.
68–69
Miestas su šuliniu / aliejus, drobė
Miasto ze studnią / olej, płótno
City with a well / oil, canvas
2007 / 155 x 209
Den Helden des Weltkrieges. Liūtas / aliejus, drobė
Den Helden des Weltkrieges. Lew / olej, płótno
Den Helden des Weltkrieges. Lion / oil, canvas
2006 / 155 x 209
70–71
LT | Gimė: 1970 m. Alytuje
Išsilavinimas:
2004-2007 m. Vilniaus dailės akademija (VDA), meno
licenciato laipsnis,
1996-1998 m. VDA, tapybos menų magistro laipsnis,
1996 m. Tapybos studijos Zalcburgo Vasaros Menų
Akademijoje (dėstytojai – N. Spero ir L. Golub), Austrija.
Beveik dešimtį savo kūrybinės karjeros metų Irma Leščinskaitė kryptingai gilinasi į abstrakcionizmo prigimtį. Vaizdo
ir garso instaliacijoje, sukurtoje su Austrijos menininku
Florianu Gruberiu, analizuojamos taktilinės ir garsinės
tapybos ypatybės (instaliacija pagrįsta tapybos darbo
kūrimo proceso audio dokumentacija). Išeities taškas – teiginys, jog garsas leidžia laike išskleisti plastinius tapybos
sluoksnius, atverti vizualinius laukus. Pasak autorės, instaliacijoje garsas tampa ne tiek muzikiniu, kiek architektūriniu, fiziniu, neretai beveik simboliniu vienetu. Vaizdiniams
egzistuojant tik tol, kol jie yra stebimi, jiems sekant vienas
kitą tam tikra tvarka, formai įgyjant garsinius pavidalus,
žiūrovui atveriamas spalvinių manipuliacijų ir komponavimo priemonių potencialas.
PL | Urodzona: w 1970 r. w Alytusie (Litwa)
Wykształcenie:
2004-2007 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie (WASP),
tytuł licencjata sztuki
1996-1998 WASP, Wydział Malarstwa, tytuł magistra sztuki
1996 r. Studia malarskie w Letniej Akademii Sztuki w
Zalzburgu (u wykładowców: N.Spero i L.Golub), Austria
EN | Born: 1970 in Alytus (Lithuania)
Education:
2004-2007 Vilnius Academy of Arts (VAA), Art Licentiate,
1996-1998 VAA Department of Painting, Master Degree,
1996 Painting studies in Salzburg Summer Academy of
Fine Arts (N. Spero, L.Golub Painting Studio), Austria.
Nearly for ten years of her artistic career Irma
Leščinskaitė has being deeply focused on the nature of
abstractionism. The video and sound installation, created
together with Austrian artist Florian Gruber, examines
tactile and audible features of painting (the installation
is based on audio documentation of the making process
of a painting). The starting point is a statement that
sound enables to unfold the plastic layers of painting, to
reveal the visual fields. According to the author, in the
installation a sound becomes not even musical, but more
as architectural, physical and often almost a symbolic
unit. As images exist only as long as they are watched,
following one another in a certain order, and their forms
obtain the shapes of sounds, the vast potential of colour
manipulation and composition means gets opened to
spectators.
Od prawie dziesięciu lat swojej kariery twórczej Irma
Leščinskaitė w sposób ukierunkowany zgłębia naturę
abstrakcjonizmu. W instalacji obrazu i dźwięku, wykonanej
wspólnie z austriackim artystą Florianem Gruberem, są
analizowane taktylne i dźwiękowe cechy malarstwa (instalacja jest poparta audio dokumentacją procesu tworzenia
pracy malarskiej). Punktem wyjścia jest twierdzenie, że
dźwięk pozwala rozwinąć w czasie plastyczne warstwy
malarstwa, odkryć pola wizualizacji. Według autorki, w
instalacji dźwięk staje się nie tyle jednostką muzyczną, ile
architektoniczną, fizyczną, nierzadko prawie symbolem.
Istnienie obrazów jedynie wówczas, gdy są one oglądane,
gdy jeden po drugim następuje w określonym porządku,
gdy forma nabywa postać dźwięku, otwiera przed widzem
potencjał kolorystycznych środków oddziaływania i
komponowania.
Gruber
Florian
Irma
č
Leš
as,
anv
,
s
tu
trak
Abs
www.ilescinskaite.projektas.lt
as
balt
obė
/ dr
so
gar
cija
alia
inst
t
trak
Abs
biał
y/p
o,
łótn
j
alac
inst
wa
ęko
wi
a dź
t
trac
Abs
w
/c
hite
inskaitė
40
0/1
s
d
oun
tion
alla
inst
201
0
x 16
LT | Medijų menininkas Florian Gruber (Austrija) 90-aisiais įgijo
audio-inžinieriaus išsilavinimą. Kurdamas garso dizainą
reklamoms jis bando išplėsti savo kūrybos lauką, projektuodamas garsą eksperimentiniams filmams („Po oda“,
„Avalon“). Tai skatina imtis psichoakustinių eksperimentų,
kurti garso instaliacijas (asmeninė garso skulptūra).
Eksperimentinio multimedijos meno studijos (kurso vadovai — Bernhard Leitner ir Erwin Wurm) Vienos Taikomųjų
menų universitete suformavo Floriano Gruber darbų
garsinės raiškos kalbą.
„Įrašas su Irma Leščinskaite sukurtas intymioje studijoje.
Galite girdėti jos savitą tapybos techniką bei visą įvairiausių akcentavimo metodų gamą. Nusprendžiau netobulinti
įrašų, mat norėjosi išlaikyti autentišką garso turinį. Girdite
šį kūrybos procesą, ir kiekvienas garsas išlieka unikalus
tarsi regimas paveikslo potėpis“, – sako F. Gruber.
PL | Artysta mediów Florian Gruber (Austria) w latach 90-tych
zdobył wykształcenie inżyniera dźwięku. Florian Gruber
zajmuje się dźwiękową oprawę reklam, ale Artysta dąży do
rozszerzenia obszarów swoich zainteresowań twórczych,
tworząc dźwięk do filmów eksperymentalnych („Pod
skórą”, „Avalon”). Zachęca to/ co? do eksperymentowania
z psychoakustyką, tworzenia instalacji dźwiękowych
(własna rzeźba dźwiękowa).
Dzięki eksperymentalnym studiom z zakresu sztuki
multimedialnej (pod kierownictwem Bernharda Leitnera
i Erwina Wurma) na Uniwersytecie Sztuki Użytkowej w
Wiedniu Florian Gruber stworzył własny język ekspresji
dźwiękowej.
„Nagranie z Irmą Leščinskaitė zostało wykonane w kameralnym studio. Daje się „usłyszeć” jej oryginalną technikę
malarską oraz szeroką gamę sposobów kształtowania
różnorodnych powierzchni. Postanowiłem nie doskonalić
nagrań w studio, ponieważ dążyłem do zachowania
autentyczności dźwięku. Słyszycie ten proces tworzenia,
gdy każdy dźwięk pozostaje unikatowy, jakby tworzył
widzialne linie obrazu”, – mówi F. Gruber.
EN | The Austrian media artist Florian Gruber has gained an
education as an audio engineer in the late 90’s. Besides
sound designs for commercials he tried to expand his
working field on sound design for experimental films
(“Underneath the surface”, “Avalon”). That lead to first
experiments with psycho-acoustics and first sound
installations (private sound sculpture).
Studies at the University of Applied Arts in Vienna
Experimental Multimedia Art (class Bernhard Leitner /
Erwin Wurm) completed the audible expression language
of Florian Gruber´s work.
“The recordings with Irma Leščinskaitė were made in
an intimate studio situation. You can hear her different
painting techniques and the whole range of different
accentuations. I decided not to transform the recordings
because I wanted to have an authentic sound. You can
hear this process of creation and each sound is so unique
— like a visible line on the picture”, – says F. Gruber.
72–73
Monika Furmanavičiūtė
Meniu / aliejus, drobė
Menu / olej, płótno
Menu / oil, canvas
LT | Gimė: 1978 m., Vilniuje
Išsilavinimas: 2008-2010 m. Vilniaus dailės akademija,
tapybos menų magistro laipsnis.
2010 / 167 x 185
Tapyboje Monika Furmanavičiūtė moteriškosios prigimties
pažinimui ir įvaizdinimui telkiasi ir psichoanalizę, ir
sociologiją. Asmeninės patirties moteriškumu pagrįstoje
būties vizijoje nelieka „žvilgsnio“ pirmavimo, nevengiama
atgrasių formų, fiziologijos. Svarbus vaidmuo tenka intuityviems pojūčiams, pasąmoniniams impulsams (paveikslai
atliekami be jokių išankstinių eskizų). Menininkė „gravituoja“ tarp „teigimo“ ir „neigimo“ strategijų. „Neigimo
strategijos“ įgyja vyriškosios tapatybės raiškos ženklų,
o „teigimo strategijos“ – moteriškosios. Šie du skirtingi
poliai ir prieštarauja, ir papildo vienas kitą.
PL | Urodzona: w 1978 r., w Wilnie (Litwa)
Wykształcenie:
2008-2010 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie, Wydział
Malarstwa, tytuł magistra sztuki.
Dążąc do poznania natury kobiecej i jej wyeksponowania
Monika Furmanavičiūtė w swoim malarstwie nawiązuje
do psychoanalizy i socjologii. W wizji egzystencji popartej
doświadczeniem własnej kobiecości nie zostajnie czuje się
braku wiodącego „spojrzenia”, nie unika odpychających
form, fizjologii. Ważną rolę zajmują intuicja oraz impulsy
podświadomości (obrazy powstają bez jakichkolwiek
wcześniejszych szkiców). Artystka „grawituje” pomiędzy
strategią „twierdzenia” i „negowania”. „Strategia negowania” nabywa wyrazu tożsamości męskiej, zaś „strategia
twierdzenia” – kobiecej. Te dwa bieguny są zarówno
przeciwstawne , jak też wzajemnie się uzupełniają.
EN | Born: 1978, in Vilnius (Lithuania)
Education: 2008-2010 Vilnius Academy of Arts,
Department of Painting, Master Degree.
Since 2007 paintings by M. Furmanavičiūtė are created on
silk, because in such way the content of painting is filling
with textile. This is the female identity, genre interaction,
arising social questions. The artist uses psychoanalysis and
sociology to perceive the female nature and to visualize
that.
In the vision of the entity, based on femininity of personal
experience, the leading of “look” vanishes; ugly forms
and physiology are not avoided. The main role fells to the
intuitive senses, unconscious impulses (paintings are done
without any prospective sketches). The artist “gravitates”
between strategies of “assertion” and “denial”. “Denying
strategy” gets the signs of the male identity’s expression, while “assertion strategy” is marked by the female
identity. Those two different poles both oppose and
complement each other.
Raudoni bateliai / aliejus, drobė
74–75
Czerwone buciki / olej, płótno
Red shoes / oil, canvas
2008 / 165 x 13
Teigiama / aliejus, drobė
Pozytywnie / olej, płótno
Positive / oil, canvas
2010 / 150 x 180
Įkalčiai / aliejus, drobė
Dowody / olej, płótno
Evidence / oil, canvas
2010 / 120 x 120
76–77
Patricija Jurkšaitytė
Iš ciklo „Degantis pasiūlymas” / aliejus, drobė
Z cyklu „Propozycja ostatniej chwili” / olej, płótno
From cycle “Last minute” / oil, canvas
2004-2006 / 120 x 75
Iš ciklo „Degantis pasiūlymas” / aliejus, drobė
LT | Gimė: 1968 m., Vilniuje
Išsilavinimas: 1991-1993 m. Vilniaus dailės
akademija, tapybos menų magistro laipsnis
Patricijos Jurkšaitytės tapybos darbai permąsto
pačią tapybą, ženklina simbolizmą ir laikinumą.
Ji dažnai naudoja populiarias klasikines Biblijos
scenas ,,amžinajame gamtovaizdyje“. Tapybos cikle
„Degantis pasiūlymas“ P. Jurkšaitytė nuasmenina
prabangią viešbučių panoramą. Milžiniški
viešbučiai, pajūriai, tyvuliuojantys poilsinių brošiūrų
ir kelionių agentūrų languose, perkelia mus tarsi
į rojų.
PL | Urodzona: w 1968 r. w Wilnie (Litwa)
Wykształcenie:
1991-1993 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie, Wydział Malarstwa,
tytuł magistra sztuki.
Prace malarskie Patriciji Jurkšaitytė umożliwiają przemyślenie samej
istoty malarstwa, określają symbolizm i przemijanie. Artystka często
nawiązuje do popularnych klasycznych scen biblijnych „wiecznego krajobrazu”. W cyklu malarskim „Propozycja ostatniej chwili”
P. Jurkšaitytė wykorzystując klasyczną kompozycję, wkomponowuje w
obrazy wizerunki luksusowych hoteli. Zdjęcia takich hoteli widniejące
na stronach wydawnictw podróżniczych i w witrynach biur turystycznych mają dać nam wrażenie podróży do raju.
Z cyklu „Propozycja ostatniej chwili” / olej, płótno
From cycle “Last minute” / oil, canvas
2004-2006 / 90 x 70
EN | Born: 1968 in Vilnius, Lithuania
Education: 1991-1993 Vilnius Academy of Arts,
Department of Painting, Master Degree.
Paintings by Patricija Jurkšaitytė are on thinking
over the painting itself, highlighting symbolism and
transience. She often uses popular classic scenes of
the Bible in the “eternal landscape”. In the series of
paintings “Last Minute” P. Jurkšaitytė depersonalizes
the panorama of luxury hotels. Huge hotels,
seashores, stretching in holiday brochures and the
windows of travel agencies, carry one over as if into
the paradise.
78–79
Paslėpti vaizdai II. Horizontalės
Ukryte widoki II. Linie horyzontalnie
Hidden views II. Horizontals.
2010. Video, 1:40
Saulius Paliukas
LT | Gimė: 1977 m., Kaune
Išsilavinimas: 1999-2001 m. Vilniaus dailės akademija,
Kauno dailės fakultetas, tapybos menų magistro laipsnis.
Saulius Paliukas neapsiriboja vien tapybine raiška, kurioje
svarbu gestiškumas, minimalistinis kalbėjimas. Į vieną
visumą integruotose medijose – video instaliacijose, performansuose, fotografijose – menininką ypač domina dvi
idėjos: ,,skysčių portretų ir pėdsakų“ tema (skysčio būvis
suvokiamas kaip laiko tėkmės metafora) ir ,,paslėpto vaizdo“ problematika. Siūlymas paslėpti arba panaikinti vaizdą
S. Paliuko meninėje strategijoje susiformavo kaip reakcija į
hipertrofuotą dabartinės vartotojiškos visuomenės vaizdų
alkį bei perteklinį vaizdinių srautą.
PL | Urodzony: w 1977 r., w Kownie (Litwa)
Wykształcenie:
1991-2001 Akademia Sztuk Pięknych w Wilnie, Instytut
Sztuk Pięknych w Kownie, Wydział Malarstwa , tytuł
magistra sztuki.
Saulius Paliukas nie ogranicza się wyłącznie do wyrazistości malarskiej (w której ważne są gesty, wymowa
minimalistyczna). W zintegrowanych w jedną całość
mediach (instalacjach video, performance, fotografii) artystę szczególnie interesują dwie idee: temat „portretów i
śladów cieczy” (stan cieczy jest postrzegany jako metafora
przemijającego czasu) i zagadnienie „ukrytego obrazu”.
(Propozycja ukrycia lub zniszczenia obrazu w strategii
sztuki S. Paliukasa została ukształtowana jako reakcja na
hipertroficzny brak obrazów dzisiejszego społeczeństwa
konsumpcyjnego i przesadne eksponowanie obrazów).
EN | Born: 1977, in Kaunas (Lithuania)
Education: 1999-2001 Vilnius Academy of Arts, Kaunas
Faculty of Arts, Department of Painting, Master Degree.
Artworks by Saulius Paliukas are not limited to pictorial
expression, where gesture and minimalist talking are important). In the medias (video installations, performances,
photography), integrated into one whole, the artist is
particularly interested in two ideas: the theme of “portraits
and traces of liquids“ (liquidity is perceived as a metaphor
for the flow of time) and the issues of “latent image”.
The offer to hide or eliminate an image has formed in S.
Paliukas‘ art strategy as a reaction to the hypertrophied
hunger of the recent consumer society for images and
their superfluous demonstration of images.
Iš ciklo „Horizontalės” / aliejus, drobė
Z cyklu „Linie horyzontalne” / olej, płótno
From cycle “Horizontal lines” / oil, canvas
2008-2010 / 50 x 40
80–81
RODYKLĖ /
INDEKS /
INDEX
PL
Bańda Barbara | 12-15
Brazilija / Brazylia / Brazil. 2009
Vabalas / Żuk / Beetle. 2009
Prunkštelėti / Wąchać / To sniff. 2009
Bielesz Magda | 20-21
Teleskopas / Teleskop / Telescope. 2010
Jei mes mirę / If we are dead. 2009
Cieślak Ola | 30-31
Apkabinu Agatką / Przytul Agatkę / Hug Agatka. 2010
Czerniawska Aleksandra | 8-9
Miške / W lesie / In the forest. 2009
Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2010
Namas /Dom / House. 2009
Maciejuk Robert | 34-35
Diskretiška geometrija. Kaip mūsų idėjas paversti aiškesnėmis / Geometria
dyskretna. How to Make Our Ideas Clear / Discreet Geometry. How to Make
Our Ideas Clear. 2010
Diskretiška geometrija. Kaip mūsų idėjas paversti aiškesnėmis / Geometria
dyskretna. How to Make Our Ideas Clear / Discreet Geometry. How to Make
Our Ideas Clear. 2010
noBrain | 28-29
Waraxa Monika & Budzyński Jakub
Auksinis lietus / Złoty deszcz / Golden rain. 2010
Siostry Borowe | 36-39
Borowa Agata & Borowa Dorota
Krzysiek. Autorė Agata / autorka Agata / painted by Agata. 2008-2009
Maciek. Autorė Dorota / autorka Dorota / painted by Dorota. 2008-2009
Beata, Viena iš mūsų / Beata, jedna z nas / Beata, One of us.
Beata, Viena iš mūsų / Beata, jedna z nas / Beata, One of us.
Szymankiewicz Małgorzata | 22-25
Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2009
Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2010
Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2010
Leščinskaitė Irma, Gruberis Florianas | 72-73
Abstraktus baltas / Abstrakt biały / Abstract white. 2010
Paliukas Saulius | 80-81
Paslėpti vaizdai II. Horizontalės / Ukryte widoki II. Linie horyzontalnie /
Hidden views II. Horizontals. 2010
Iš ciklo „Horizontalės” / Z cyklu „Linie horyzontalne” / From cycle
“Horizontal lines”. 2008-2010
Ridikaitė Eglė | 62-64
Gremlinas / Gremlin. 2010
Gremlinas / Gremlin. 2010
13:00. 2006
Kilimėlio portretas iš priekio / Portret dywanika z przodu / Rug portrait
from the front. 2008
Kilimėlio portretas iš nugaros / Portret dywanika z tylu / Rug portrait from
the back. 2008
Tatarczyk Tomasz | 40-41
Vaitiekūnas Justinas | 68-71
Szuszkiewicz Michał | 26-27
Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2006
Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2006
Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2007
Twożywo | 42-43
Libel Mariusz & Sidorek Krzysztof
Dvikova / Pojedynek / Duel. 2009
Statuso likvidavimas / Stan skupienia / Liquidation of state. 2008
Kontrolės signalai / Szumowina / Signal of control. 2009
Ežeras užšalęs ištisus metus / Jezioro zamarznięte przez cały rok / A frozen
lake year-round. 2008
Metų laikai. Žiema visuomet išskirtinė / Pory roku . Zima jest zawsze
wyjątkowa / Seasons. Winter is always exclusive. 2008
Miestas su šuliniu / Miasto ze studnią / City with a well. 2007
Den Helden des Weltkrieges. Liūtas / Den Helden des Weltkrieges. Lew /
Den Helden des Weltkrieges. Lion. 2006
Woźniak Ryszard | 32-33
Henrio kopėčios / Drabinka Henriego / Henry’s ladder. 1989
A.H. ach! / A.H., acha! / A.H., ah!. 2009
Dangaus ir žemės susitikimas / Spotkanie nieba i ziemi / Sky and Earth
meeting. 1985
LT
Augustinas Žygimantas | 58-59
Pradedantysis ekstremalas I / Początkujący ryzykant I / Extreme
Sportsman Beginner I. 2009
Pradedantysis ekstremalas II / Początkujący ryzykant II / Extreme
Sportsman Beginner II. 2010
Panek Anna | 10-11
Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2009
Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2009
Realizuota Varšuvos Modernaus meno muziejuje / Realizacja w Muzeum
Sztuki Nowoczesnej w Warszawie / Realized in the Museum of Modern Art
in Warsaw. 2008
Furmanavičiūtė Monika | 74-77
Pawlak Włodzimierz | 44-47
Jonkutė Agnė | 56-57
F.V. Nyčė / F.W. Nietzche. 1989
Raktas Malevičiui / Klucze do Malewicza / Keys to Malevich. 1995
Žvilgsnis į butelį / Zaglądanie do butelki / Look into the bottle. 1986
Pastaba apie meną Nr. 351 / Notatka o sztuce Nr. 351/ Note about art No.
351. 2003
Piotrowska Krystyna | 18-19
Iš ciklo ”Memorialinis portretas” / Z cyklu „Memoriał portret” / From cycle
”Memorial portrait”. 1984
Iš ciklo „Memorialinis portretas” / Z cyklu „Memoriał portret” / From cycle
”Memorial portrait”. 1984
Seserys / Siostry /Sisters. 2007
Pustoła Konrad | 16-17
Raudoni bateliai / Czerwone buciki / Red shoes. 2008
Meniu / Menu / Menu. 2010
Teigiama / Pozytywnie / Positive. 2010
Įkalčiai / Dowody / Evidence. 2010
Už suteiktą paramą nuoširdžiai dėkojame Lenkijos
Respublikos ambasadai Lietuvoje ir Lenkijos Institutui
Vilniuje.
Performansas „Yra tam priežastis” / Performance „Jest tego powód” /
Performance „There is a reason”.
Performansų naktys. „Naujasis kvėpavimas. 20 metų po sienos griūties” /
Noce z performance. „Nowy Oddech. 20 lat po upadku muru”/ Nights of
performances. „New breath. 20 years after the Fall of Berlin wall” .2009
Iwona Terlikowska ir Leszek Czajka
WizyTUjąca GALERIJA
Jurkšaitytė Patricija | 78-79
Iš ciklo „Degantis pasiūlymas” / Z cyklu „Propozycja ostatniej chwili” /
From cycle “Last minute”. 2004-2006.
Iš ciklo „Degantis pasiūlymas” / Z cyklu „Propozycja ostatniej chwili” /
From cycle “Last minute”. 2004-2006
Rėmėjai / Sponsorzy / Sponsors
Karpavičiūtė Eglė | 60-61
Tamsūs kambariai / Dark rooms (Poznanė / Poznań). 2009
Tamsūs kambariai / Dark rooms (Varšuva / Warszawa). 2008
Ad-hoc hipotezė / Ad-hoc hipoteza / Ad-hoc hypothesis. 2009
Golemas / Golem. 2009
Gamybos būdas / Sposób produkcji / The mode of production. 2009
Ryszka Aleksander | 6-7
Kyzikaitė Jolanta | 66-67
Be pavadinimo / Bez tytułu / Untitled. 2009
Revoliucijos vaikai / Children of the revolution. 2010
LT | Dėkojame p. Ignui Kazakevičiui, p. Skaistei Kazarauskaitei
ir visai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis”
komandai už pagalbą, rengiant parodą.
Kultūros
rėmimo fondas
Miško muziejus / Muzeum leśne / Forest museum. 2010.
Šauksmas / Krzyk / Scream. 2010
82–83
PL | Serdecznie dziękujemy p. Ignasu Kazakevičiusu i p. Skaistė
Kazarauskaitė oraz całemu zespołowi.
Centrum Komunikacji i Kultury w Kłajpedzie “Kultūrpolis”
za zaproszenie i pomoc w organizacji wystawy.
Również składamy serdeczne podziękowania Ambasadzie
Republiki Polskiej na Litwie oraz Instytutowi Polskiemu
Wilno za udzielone nam wsparcie.
Iwona Terlikowska i Leszek Czajka
WizyTUjąca GALERIA
EN | We would like to thank Mr. Ignas Kazakevičius and Ms.
Skaistė Kazarauskaitė as well as the whole team of the
Klaipėda Cultural Communication Center / Kulturpolis for
the invitation and assistance with the exhibition.
Also, we would like to express our gratitude to the
Embassy of the Republic of Poland in Lithuania and the
Polish Institute in Vilnius for their generous support.
Iwona Terlikowska and Leszek Czajka
WizyTUjąca GALLERY
UDK 75(474.5+438)(064)
Ši-117
Šiuolaikinė tapyba. PostEvoliucija
Malarstwo współczesne. PostEwolucja
Contemporary Painting. PostEvolution
Kuratoriai / Komisarze / Curators:
Ignas Kazakevičius, Vidas Poškus (LT), Leszek Czajka (PL)
Sudarytojas / Redaktor / Editor:
Ignas Kazakevičius
Koordinatorius / Koordynator / Coordinator:
Skaistė Kazarauskaitė
Fotografijos (LT) / Foto (LT) / Photos (LT) by:
Vidmantas Ilčiukas
Leidėjas / Wydawca / Publisher:
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras /
Centrum Komunikacji Kultur w Kłajpedzie /
Klaipėda Culture Communication Center
www.kulturpolis.lt
Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4, LT-91246, Klaipėda
Litwa / Lithuania
Dizainas / Projekt graficzny / Design:
Creative team „Mamaika“
www.mamaika.lt
Spaustuvė / Druk / Printing-house:
Leidybos grupė Druka
www.druka.lt
© 2010 KKKC „Kultūrpolis“
ISBN 978-9986-588-38-2
LT | Lietuvos ir Lenkijos šiuolaikinės tapybos projektu
„ŠIUOLAIKINĖ TAPYBA. POSTEVOLIUCIJA“ kuratoriai Ignas
Kazakevičius ir Vidas Poškus kartu su Lenkijos kuratoriumi Leszek Czajka pristato platų pokyčių, kuriuos per du
pastaruosius dešimtmečius patyrė Lenkijos ir Lietuvos
tapyba, diapazoną: nuo klasikinio potėpio iki plakato,
komikso ir gatvės meno, nuo tradicinio siužeto ir formos
interpretacijų iki jaunosios kartos pamėgto „eurostandarto” ir tarpdisciplininio meno. Projekto kataloge pristatomi
autoriai, dalyvavę šiose projekto parodose:
• Lenkijos tapybos paroda „Vienaskaitos pirmuoju asmeniu”, KKKC parodų rūmai, Klaipėda, Lietuva, 2010-07-16
– 08-15,
• Lietuvos tapybos paroda„PostEvoliucija”, KKKC parodų
rūmai, Klaipėda, Lietuva, 2010-07-16 - 08-15,
• Lietuvos tapybos paroda “PostEvoliucija”, galerija
WizyTUjąca, Varšuva, 2010-10-22 – 11-13,
• Lietuvos tapybos paroda „PostEvoliucija”, meno centras
„Fabryka Trzciny”, Varšuva, 2010-10-22 – 11-13.
PL | Projektem współczesnego malarstwa Litwy i Polski „MALARSTWO WSPÓŁCZESNE. POSTEWOLUCJA“ komisarze
Ignas Kazakevicius i Vidas Poskus wraz z komisarzem z
Polski Leszkiem Czajką prezentują szerokie spektrum
zmian, których doznało w okresie dwóch ostatnich
dziesięcioleci litewskie i polskie malarstwo: od klasycznego ruchu pędzla — do plakatu, komiksu i sztuki ulicy, od
tradycyjnego tematu i formy interpretacji do ulubionej
przez młode pokolenie sztuki „standardu europejskiego“
oraz „interdyscyplinarnej“. Katalog prezentuje autorów
uczestniczących w wystawach projektu:
• Wystawa polskiego malarstwa „Pierwsza osoba liczby
pojedynczej“, Pałac Wystaw KKKC, Kłajpeda, Litwa,
16.07—15.08. 2010 r.,
• Wystawa litewskiego malarstwa „PostEwolucja“, Pałac
Wystaw KKKC, Kłajpeda, Litwa, 16.07.—15.08. 2010 r.,
• Wystawa litewskiego malarstwa „PostEwolucja“, Galeria
WizyTUjąca, Warszawa, 22.10. – 13.11. 2010 r.,
• Wystawa litewskiego malarstwa „PostEwolucja“ Centrum Sztuki „Fabryka Trzciny“, Warszawa, 22.10.–13.11.
2010 r.
EN | The Lithuanian – Polish project in contemporary art
“CONTEMPORARY PAINTING. POSTEVOLUTION“ (curators
of the Lithuanian exhibition: Ignas Kazakevičius and
Vidas Poškus; curator of the Polish exhibition: Leszek
Czajka) presents a wide panorama of changes that Polish
and Lithuanian painting has experienced over the last
two decades, ranging from classical strokes to poster,
comics and street art, from interpretations of the classical
content and forms to the “euro-standard” (popular among
younger generation), and interdisciplinary art. Catalogue
of the project introduces the authors, participated in the
project exhibitions:
• Exhibition of Polish painting “The first person singular”,
KCCC Exhibition Hall, Klaipėda, Lithuania, 16-07 – 15-082010,
• Exhibition of Lithuanian painting “PostEvolution”, KKKC
KCCC Exhibition Hall, Klaipėda, 16-07 – 15 -08-2010,
• Exhibition of Lithuanian painting “PostEvolution”, Galery
WizyTUjąca, Warsaw, 22-10 – 13-11-2010,
• Exhibition of Lithuanian painting “PostEvolution”, Art
Center “Fabryka Trzciny”, Warsaw, 22-10 – 13-11-2010.
ISBN 978-9986-588-38-2
Download

zmiana studium gm. Świdnica-Słone - Biuletyn Informacji Publicznej