þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
ISSN 1392-8600
Vi l n i a u s p e d a g o g i n i s u n i v e r s i t e t a s
þmogus þodis
ir
Didaktinë lingvistika
Mokslo darbai
1 9 9 9
I
V I L N I U S
1999, 1 t., Nr. 1
(Volume 1, Number 1, 1999 m.)
ISNN 1392-8600
People and the Word
Didactic linguistics
Research papers
1
Numerá recenzavo:
prof. habil. dr. Vytautas Ambrazas
prof. habil. dr. Simas Karaliûnas
Þurnalà “Þmogus ir þodis” sudaro keturi sàsiuviniai:
Redaktoriø kolegija
Prof. habil. dr. Irena MUSTEIKIENË
(vyriausioji redaktorë)
irena.musteikienë@vpu.lt
– ats. red. prof. dr. V. DROTVINAS, VPU Lituanistikos fakultetas,
T. Ðevèenkos g. 31, faks. 33 52 94, [email protected]
Didaktinë lingvistika
Literatûrologija – ats. red. doc. dr. V. ÐLEKIENË, VPU Lituanistikos fakultetas,
T. Ðevèenkos g. 31, faks. 33 52 94, [email protected]
- ats. red. doc. dr. D. SABROMIENË, VPU Slavistikos fakultetas,
Studentø g. 39, faks. 72 81 36, [email protected]
Svetimosios kalbos
- ats. red. doc. dr. D. JONKUS, VPU Istorijos fakultetas,
T. Ðevèenkos g. 31, faks. 23 55 94, [email protected]
Filosofija
Habil. dr. Elchanas AZIMOVAS, Maskvos A. Puðkino rusø kalbos institutas
Doc. dr. Petras BRAÞËNAS, Vilniaus pedagoginis universitetas
Prof. habil. dr. Aleksas GIRDENIS, Vilniaus universitetas
Prof. habil. dr. Aloyzas GUDAVIÈIUS, Ðiauliø universitetas
Prof. habil. dr. Jurgen HARTUNG, Erfurto aukðtoji pedagoginë mokykla
Doc. dr. Nijolë KAÐELIONIENË, Vilniaus pedagoginis universitetas
Prof. dr. Violeta KELERTIENË, Ilinojaus universitetas
Prof. habil. dr. Jan MIODEK, Vroclavo universitetas
Prof. habil. dr. Kæstutis NASTOPKA, Vilniaus universitetas
Prof. habil. dr. Antanas PAKERYS, Vilniaus pedagoginis universitetas
Prof. habil. dr. Christina PARNELL, Erfurto aukðtoji pedagoginë mokykla
Prof. habil. dr. Konstantinas SERGEJEVAS, Sankt-Peterburgo universitetas
Doc. dr. Simona STEPONAVIÈIENË, Vilniaus pedagoginis universitetas
Doc. dr. Rita ÐERPYTYTË, Vilniaus pedagoginis universitetas
Doc. dr. Leonas ÐNIPAS, Vilniaus pedagoginis universitetas
Prof. habil. dr. Arvydas ÐLIOGERIS, Vilniaus universitetas
Doc. dr. Jonas ÐUKYS, Vilniaus pedagoginis universitetas
Prof. Liudmila B. ZECCHINI, Triesto aukðtoji kalbø mokykla
Prof. habil. dr. Kazimieras ÞUPERKA, Ðiauliø universitetas
2
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
lietuviø kalba
Morfonologinis priesagø
varijavimas
Morphophonemic change of
suffixes
Graþina AKELAITIENË
Vilniaus valstybinis pedagoginis universitetas
Studentø g. 39, LT-2034 Vilnius
S u m m a r y
1 .
M o r f e m o s
i r
j o s
§1. Paprastai lietuviø kalbotyroje morfema apibrëþiama kaip maþiausias (neskaidomas) reikðminis kalbos vienetas (Jakaitienë ir kt., 1976, 4; Gaivenis, Keinys, 1990, 127; Paulauskienë, 1994, 27).
Aptariant kalbos vienetø funkcijas, teigiama, kad
morfema yra þemiausiojo rango gramatinis vienetas (Valeckienë, 1998, 304). Ðis abstraktus vienetas
kalboje realizuojamas konkreèiais segmentais –
morfais.
§2. Poþiûris á tai, kokius morfus galima laikyti tos
paèios morfemos variantais (alomorfais), nesutampa. Skirtingos kalbotyros mokyklos yra teikusios nevienodus morfemos tapatinimo (identifikavimo) kriterijus. Daugelis Amerikos deskriptyvinës lingvisti-
structure of the basic verb, e.g.: mokë, mok{i}ti®
mok{im}as (compare laukë, laukti®lauk{im}as).
The expression of the instrumental name suffixes
is determined automatically by the flexion complementing them (compare skait{ikl’+is} and
rod{ikl+ë}.
The adjectival suffixes {uot}, {ot}, {ët}, {it} can
be considered as the allomorphs, too, while the affix
{uot} can be viewed as the basic one (unmarked
member). Actually the expression of the suffixes depends on stem – ending of the basic noun, but there
are many exceptions. As a result of these exceptions
the above mentioned changes resemble the non–automatic root vowel changes.
Key words: allomorph, morpheme identification,
unmarked allomorph, automatic change, non–automatic change.
v a r i a n t ø
s a m p r a t a
kos atstovø morfus laikë vienos morfemos variantais, jeigu jie turi tà paèià reikðmæ (atlieka tà paèià
funkcijà), nevartojami toje paèioje aplinkoje, be to,
bûna tokioje aplinkoje kaip ir tai paèiai klasei priklausanèios nevarijuojanèios morfemos1 (Harris,
1963, 203 – 220). Deskriptyvistams morfema pirmiausia funkcinis vienetas, todël raiðkos kriterijaus
jie daþniausiai neformulavo. Mûsø kalbotyroje dabar yra ásitvirtinusi kitø lingvistiniø mokyklø nuostata – morfemos vienovei árodyti reikalaujama ne
tik reikðminio, bet ir formalaus artumo (þr.: Jakaitienë ir kt., 1976, 10; Valeckienë, 1998, 304).
Ðakniniø morfø jungimas á vienà morfemà paprastai abejoniø nekelia, nes daþniausiai artimà leksinæ
Vëliau ir deskriptyvistai kiek keitë ðiuos principus, pavyzdþiui, È.Hoketas kitaip suformulavo distribucijos kriterijø (anot jo, alomorfais gali bûti laikomi ir tokie morfai, kurie vartojami toje paèioje aplinkoje, bet neatlieka reikðmës skyrimo funkcijos, be to, jis
teigë, kad kiekvienai kalbai reikia formuluoti savus kriterijus, objektyvius ir efektyvius (Hockett, 1968, 317 – 318).
1
ISNN 1392-8600
The article deals with the suffix identification
problem. The suffixes whick fulfil the same function can be considered as allomorphs if their formal differences can be described by a
morphonemic rule. The diminutive suffixes {el}
and {ël}, the {im} and {im} of verbal abstract
nouns, the {ikl’} and {ikl} of instrument names,
and some adjective suffixes can be viewed this way.
The factors, influencing the distributional pattern
of these allomorphs in the derivatives, might be
guite different.
The change of the diminutive suffix is automatic;
it is determinated by a syllabic structure of the base
noun stem. Usually /e/®/ë/, when the suffix follows
a two–syllabic stem, e.g. kepur{ël}ë, katin{ël}is.
The expression of the abstract noun suffixes {im}
and {im} is determinated by the morphonological
3
Morfonologinis priesagø varijavimas
Morphophonemic change of suffixes
reikðmæ turinèiø morfø raiðkos skirtumai bûna dësningi. Problemiðkesnis yra priklausomøjø morfemø
(afiksø) tapatinimas – jø raiðkos skirtybës ávairios, o
B a l s i ø k a i t a v a r d a þ o d þ i ø
p r i e s a g o s e
§3. Lietuviø kalboje nemaþa artimos raiðkos priesaginiø morfø, taèiau jie, ypaè vardaþodþiø darybos
afiksai2, palyginti retai suvokiami kaip alomorfai.
V. Urbuèio teigimu, gyvas kaitø (ypaè balsiø) suvokimas priesagose labiau iðblësæs negu ðaknyse, todël
sinchroniðkai tos paèios priesagos variantais reikëtø
laikyti tik tokius segmentus, kuriuos skirianèios fonemos nëra labai tolimos, o patys morfai aiðkiai susijæ papildomosios distribucijos santykiais (Urbutis,
1978, 215). Tokiais laikomi veiksmaþodiniø abstraktø
priesagos –im– ir –ym– (pvz., pieðimas ir raðymas),
maþybinæ reikðmæ suteikianèios –el– ir –ël– (skarelë
ir kepurëlë). Taèiau teoriðkai galima svarstyti ne tik
dël ðiø, bet ir dël kitø vardaþodþiø priesagø morfonologinës sàsajos, tai yra jø raiðkos skirtumà apraðyti kaip balsiø kaitas. Tik tø kaitø morfonologinæ pozicijà sudaro nevienodi veiksniai.
2. 1. Deminutyvinës
priesagos alternavimas
§4. Pagrindiniu deminutyvinës priesagos alomorfu laikytinas daþnesnis morfas {el}3. Tarp jo ir kito
varianto {ël}, kaip minëta, yra aiðkûs papildomosios
distribucijos santykiai. Alomorfø pasiskirstymas vediniuose priklauso nuo pamatinio kamieno fonologinës struktûros. Prie kamieno, kurio sudëtyje tëra
viena balsinë fonema4 (tai lemia jo vienskiemeniðkumà), visada prisijungia alomorfas {el}: arkl{el}is,
laiðk{el}is, nam{el}is, Jon{el}is, Stas{el}ë. Kitokios
fonologinës struktûros darybos pamatas prisijungia
automatiðkai pakitusios raiðkos deminutyvinæ priesagà: adat{ël}ë, katin{ël}is, kiðen{ël}ë, Aldon{ël}ë,
Adom{ël}is. Variantas {el} daþnai iðpleèia elementarios morfeminës struktûros (paprastøjø þodþiø) kamienà, taèiau jis gali prisijungti ir prie iðvestiniø þodþiø kamieno, jeigu á tà kamienà buvo áëjusios ne
balsinës, o priebalsinës priesagos (plg. nam+{el}is,
laiðk+{el}is ir dur+kl+{el}is, droþ+l+{el}ës. Alo-
morfo {ël} prisijungimas daþniausiai bûna jau ne pirmas darybos þingsnis (kep+in+{ël}is, bern+uþ+
{ël}is, taèiau já prisijungia ir darybiðkai neskaidþiø
þodþiø kamienai, á kuriuos áeina daugiau negu vienas balsis (lagamin{ël}is, kankorëþ{ël}is). Taigi aiðku, kad ne darybinë pamatinio kamieno charakteristika, o tik skiemeninë jo struktûra lemia prisijungusios morfemos raiðkà.
Neiðtyrus galimø struktûriniø deminutyvø tipø,
sunku tiksliai apibrëþti kaitos ribas. Tik aiðku, kad á
pirminiø vardaþodþiø ðakná neáeina daugiau negu trys
balsiai ir kad dviskiemenës ðaknys sudaro apie 21%,
o triskiemenës – maþiau negu 1% visø ðaknø
(Êàðîñåíå, 1985, 128). Turint tai galvoje, galima
teigti, kad daþniausiai kalbamosios darybinës morfemos balsis /e/ pakinta á /ë/, priesagai prisijungus
po dviskiemenës struktûros pamatinio kamieno. Tiksliai iðtyrus visus deminutyvus (ir tuos, kurie sudaryti
jau ið vediniø), kaþin ar reikëtø ðá teiginá koreguoti:
vargu ar daug gyvojoje kalboje vartojama tokios
struktûros deminutyvø, kaip milþinukëlis, mamytuþëlë ar darbininkëlis. Juk þinoma, kad apskritai lietuviø kalbai nëra bûdingi ilgesni kaip 4 skiemenø þodþiai (þr. Karosienë, Girdenis, 1990, 38). Ði kaita laikytina fonologiðkai motyvuota automatine kaita, taèiau pati kaitos pozicija unikali – bûdinga tik deminutyvinei morfemai {el}.
2.2. Priesagø {ikl’} ir {ikl}
santykis
§5. Funkcijos tapatumas ir formos panaðumas tos
paèios darybos morfemos variantais leidþia laikyti ir
árankiø pavadinimø priesagas {ikl’}, {ikl}, pavyzdþiui: laist{ikl}ë, pust{ikl}ë, ðaud{ikl}ë, taup{ikl}ë,
vart{ikl}ë ir jung{ikl’}is, krapðt{ikl’}is, vart{ikl’}is,
þarst{ikl’}is, brûþ{ikl’}is.
Pamatinio þodþio kategorinë klasë alomorfo parinkimui neturi jokios átakos, nes visada remiamasi
Veiksmaþodþio priesagø tarpusavio santykis yra tyrinëtas ir apraðytas, suformuluota nuostata, kiek skirtina darybiniø morfemø,
kokius variantus (kai kurios net po keliolika) jos gali turëti (þr. Jakaitienë, 1970, 173 – 177). Tiesa, ir dël veiksmaþodþiø priesaginiø
morfemø skaièiaus ne visai sutariama (plg. (Jaðinskaitë, 1971, 247) ir (Jakaitienë, 1997, 386).
3
Ðitokiuose skliausteliuse paprastai þymimi morfonologiðkai transkribuoti vienetai.
4
Sudëtiniai dvibalsiai traktuojami kaip balsio ir /j/ (arba /v/) junginiai (þr.Girdenis, 1995, 84).
2
4
Graþina AKELAITIENË
2 .
kol kas nëra aiðkiai apibrëþta, kiek gali skirtis tà paèià funkcijà atliekanèiø segmentø forma, kad jie bûtø laikomi ta paèia morfema.
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
lietuviø kalba
2.3. Priesagø {im} ir {im}
santykis
§6. Kai kurie vediniai bûna ið esmës to paties turinio kaip ir pamatinis þodis, tik priklauso kitai gramatiniø þodþiø klasei. Taip transpoziciðkai iðvedami
veiksmaþodþiø abstraktai. Dalis jø turi kintanèios
raiðkos priesagà {im}, realizuojamà alomorfais {im}
ir {im}. Segmentø {im} ir {im} alomorfiðkumas nekelia jokiø abejoniø, nes kiekvienas jø turi ,,skirtingà veikimo zonà, o tø zonø suma apima visà lietuviø
kalbos veiksmaþodᔠ(Urbutis, 1978, 215). Alomorfø parinkimà vedinyje lemia morfonologinis pamatinio kamieno tipas. Variantas {im} bûna tuose vediniuose, kuriø struktûroje yra bendraties kamienas, turintis gale {i}. Pavyzdþiui: skait{i}+{im}®
skait{im}as, rað{i}+ {im}®rað{im}as (plg. rûd{ij}+
{im}®rûdij{im}as. Taigi
{im}®{im}/{i}–
[+infinityvas].
Sinchroniðkai áprasta kalbamuosius vedinius sieti
su veiksmaþodþio bûtojo kartinio laiko forma. Ðios
formos kamieno galiniø priebalsiø minkðtumas, aiðkiai iðreikðtas iðvestinëse formose, leidþia kalbëti ir
apie kamiengalio alternantà {i}, esantá pamatinio kamieno giluminëje struktûroje, pavyzdþiui, plg. raðymas (raðiusi) ir neðimas (neðusi). Taigi prisijungusios priesagos balsio pailgëjimà lemia ne fonologiniai, o morfologiniai veiksniai – pamatinio kamieno
morfonologinis tipas. Taèiau ir ðiuo atveju kaita yra
automatinë.
§7. Darybinës morfemos {im} alternavimas ypatingas tuo, kad variantai skiriasi ne tik balsio ilgu-
mu: {im} ir {im} pasiþymi skirtingomis akcentinëmis savybëmis. Alomorfas {im} bet kokio akcentinio tipo kamienà paverèia stipriuoju. Pats jis niekada nebûna kirèiuotas (plg. ðaudymas, klostymas, minkymas, tardymas, valgymas ir adymas,raðymas, lankymas, ardymas). Alomorfas {im} ið bet kokià priegaidæ turinèios ðaknies atitraukia kirtá, jeigu eina tiesiog po jos (arimas, kûlimas, skyrimas, pieðimas)6.
Iðsiskiria tik kitokios darybos reikðmës vediniai, pvz.:
pylimas, gërimas, reiðkiantys veiksmo rezultatà ar objektà.
Kai tarp ðaknies ir {im} ásiterpia gramatinë preterito priesaga, alomorfas {im} bûna nekirèiuotas (liudijimas, kartojimas, laimëjimas, dainavimas).
§8. Galima bûtø svarstyti ir dël kitø daiktavardþio
priesagø vokalizmo skirtybiø vertinimo. Taèiau jø
balsiø, nors ir artimø, skirtumà vertinti kaip morfonologinæ kaità kebloka. Pavyzdþiui, –esys ir –ësis vartojamos skirtingos darybos reikðmës veiksmaþodiniuose vediniuose (plg. skambesys, blizgesys ir
griuvësiai, degësiai), todël sinchroniðkai laikytinos
skirtingomis darybos morfemomis.
Kitur balsiø nesutapimas traktuotinas kaip visiðkai fakultatyvus varijavimas, nepriklausàs nuo jokiø
morfologiniø veiksniø (pvz., variantai {ast} ir {est},
matyt, bendrinëje kalboje atsirado dël tarmiø poveikio, plg.: rûpestis, gailestis ir gailastis, nerimastis,
gyvastis).
2.4. Bûdvardþio priesagø
{uot}, {ot}, {ët}, {it} santykis
§9. Bûdvardþiø priesagø, turinèiø artimà raiðkà,
taip pat yra ne viena. Taèiau tik tos priesagos, kurios
skiriasi priebalsiais /s/ ir /ð/ (plg. melsvas ir pilkðvas) kalbininkø jau ir anksèiau bûdavo laikomos variantais (þr. Urbutis, 1978, 216). Naujuosiuose kalbotyros darbuose uþsimenama ir apie kitokius bûdvardþiø derivaciniø morfemø variantus – iðplëstines
priesagas. A. Valeckienë mini formantø –inis, –iðkas,
–inas variantus, iðplëstus priebalsiu ar pridëtiniu skiemeniu. Prie ðios rûðies variantø ji jungia dar nemaþa
bûdvardþio priesagø, kurios turi bendrà dalá, modifikuotà skirtingais pamatiniø þodþiø kamiengalio balsiais bei dvibalsiais, pvz.: maþ–utis, plon–ytis; maþ–
ylis, maþ–ulis; lig–uistas, lig–ûstas; þol–ëtas, ðak–
5
Vardininko galûnë –ë simbolizuoja visà paradigmà. Morfonologiðkai reikðmingas alomorfo{ikl’} galinio priebalsio minkðtumas
prieð galûnæ –ë neutralizuojamas.
Formulëje bûtø galima nurodyti ir prieðingà kaitos kryptá: {ikl}®{ikl’} / – {is}. Bet kadangi galûnë {–is} gali reikðti ne tik vyriðkosios, bet ir moteriðkosios giminës paradigmà, pagrindiniu alternantu pasirinktinas {ikl’} ir kaita nagrinëjama /V/®/V/ kryptimi.
6
B.Stundþia [1993, 66] teigia, kad ðios priesagos akcentinë charakteristika taip pat priklauso nuo pamatinio veiksmaþodþio morfologiniø ypatumø. Ji laikytina dominacine stipriàja kirèiuota, kai pamatinis veiksmaþodis esàs pirminis, ir nedominacine stipriàja pokirtine, kai pamatinis veiksmaþodis miðrusis ar antrinis.
ISNN 1392-8600
tos paèios kalbos dalies – veiksmaþodþio – kamienu. Alomorfø distribucijà lemia kitas veiksnys – vedinio gramatinë reikðmë. Su alomorfu {ikl’} padaromi vyriðkosios giminës daiktavardþiai, o su {ikl} –
moteriðkosios giminës daiktavardþiai. Daiktavardþio
priklausymas vienai kuriai giminei paprastai iðreiðkiamas morfologiðkai, t.y. linksniø galûnëmis, todël
{ikl’} ar {ikl} parinkimà vediniuose galima tiesiogiai
motyvuoti atitinkama fleksija: {ikl’}®{ikl}/– {ë}5.
Taigi veiksmaþodiniø daiktavardþiø priesagos alomorfø {ikl’}:{ikl} alternavimas yra taip pat automatinë, bet morfologiðkai motyvuota kaita.
5
Morfonologinis priesagø varijavimas
Morphophonemic change of suffixes
otas ir pan. (þr.Valeckienë, 1998, 311–312). Istoriðkai tai pagrásta, taèiau visø jø raiðkos skirtumà vertinti kaip morfonologinæ kaità sinchroniðkai vargu ar
bûtø tikslu. Ðiuo atþvilgiu galima svarstyti segmentø
–uot–, –ot–, –ët– ir –yt– santyká.
§10. Istoriðkai ðiø priesagø raiðka nesunkiai paaiðkinama. Jos yra susiformavusios ið senosios priesagos –ta–. Á priesagas –ët– ir –ot– áëjæ balsiniai segmentai – tai daiktavardþiø kamiengaliai (plg. gëlë–
ms®gëlëtas, ðako–ms®ðakotas), o –uot–, –yt– gali
bûti analoginiai dariniai, atsiradæ, pailginus kitus kamiengalius7 (plg. Skardþius, 1998, 173). Sudarant
bûdvardþius, matyt, ilgokai buvo laikomasi dësningumo priesagà su atitinkamu balsiu parinkti pagal pamatinio daiktavardþio kamiengalá.
§11. Sinchroniðkai ðias priesagas galima laikyti
morfonologiniais variantais. Teoriðkai tai ámanoma
ne tik dël priesagø funkcijos vienovës (vediniai su
ðiais darybos formantais paprastai reiðkia pavirðiaus
ypatybæ). Juos skirianèius balsius galima pagrástai
jungti á vienà morfonemà, nes tokios pat fonemos
gali dalyvauti ðaknies balsiø kaitoje uo:o:ë:y (duoti : dosnus, rëþti : ruoþas, plëtë : plyti : plotis).
Remiantis deskriptyvistø teorija pagrindiniu alternantu pasirinkti tà, kurio distribucija platesnë (þr.
Áëóìôèëä, 1968, 171–172), pagrindiniu variantu
(neþymëtuoju nariu) laikytinas {uot}. Su ðia priesaga yra daugiausia bûdvardþiø8 (taigi ji daþniausia),
be to, jos distribucija yra plaèiausia. Palyginus pamatiniø þodþiø kamiengalio priebalsiø kietumà/
minkðtumà, matyti, kad alomorfas {uot} eina ir po
kietøjø ({rumb+uotas}, {gumb+uotas}, ir po minkðtøjø priebalsiø {brûkðn’+uotas}, {akin’+uotas}. Kitø priesagø distribucija siauresnë.
§12. Tiksliai apibrëþti morfonologinæ pozicijà, tai
yra nurodyti, po kokio kaitybos kamieno vartojamas
pagrindinis alternantas, o po kokiø – kiti, nëra paprasta. Didþioji dauguma vediniø rodo, kad priesaga
{ot} eina po kamiengalá o, {ët} – po kamiengalá ë, o
{it} – po kamiengalá i turinèiø daiktavardþiø. Taèiau
I ð v a d o s
3.1. Tà paèià funkcijà atliekanèios vardaþodþiø
priesagos laikytinos tos paèios darybos morfemos variantais, jeigu jø raiðkos skirtumà galima bûtø apraðyti morfonologine taisykle.
3.2. Deminutyvinës priesagos raiðkos kitimas yra
automatinis, fonologiðkai motyvuotas. Já lemia pamatinio daiktavardþio kamieno skiemeninë struktûra.
3.3. Árankiø pavadinimø priesagø {ikl’} ir {ikl}
Þodþiø darybos istorijoje þinoma nemaþai atvejø, kai, daugelyje þodþiø priesagai einant vis po to paties garso,
kaip darybos priemonë imamas suvokti ilgesnis segmentas, pvz., priesaga –ovas < –vas, –ykla < –kla ir pan.
8
Priesaga {uot} nuo seno buvo jungiama prie a (< o) kamieno daiktavardþiø. Ðis kamienas yra vienas ið produktyviausiø kamienø, todël bûtent ðios priesagos bûdvardþiø, reiðkianèiø pavirðiaus ypatybæ, yra daugiausia.
7
6
Graþina AKELAITIENË
3 .
vartojama daug bûdvardþiø, kurie atrodo esà sudaryti nedësningai – ne su tokios raiðkos priesaga, kurios reikalauja pamatinio daiktavardþio kamieno tipas. Tokiø bûdvardþiø ,,Dabartinës lietuviø kalbos
þodyne” yra per 80. Apie pusë jø turi variantø – yra
sudaryti ir su ta priesaga, kurià lemia pamatinio þodþio kamieno tipas, ir su kitomis priesagomis (rumbuotas ir rumbëtas, þvirgþduotas ir þvirgþdëtas, koriuotas ir korëtas, korytas, smëliuotas ir smëlëtas).
Jø atsiradimo kalboje iðtakø nagrinëjimas bûtø atskiras klausimas. Èia plaèiau nesigilinant á istorinius
aspektus, galima tik pasakyti, kad tarmës teikia pakankamai medþiagos, patvirtinanèios hipotezæ, kad
tokie variantai galëjæ atsirasti dël jø pamatiniø þodþiø kamienø ávairavimo tarmëse (pvz., ið tarmiø ar
senøjø raðtø yra uþraðyti bangas, juostas, alyvas ir
kt.). Taigi daugelio kalbamøjø bûdvardþiø struktûra
atrodo esanti nedësninga tik bendrinës kalbos faktø
kontekste.
Tarp tariamai nedësningai sudarytø bûdvardþiø
daugiausia yra formanto {uotas} vediniø. Formanto
{uotas} ,,agresyvumà”, t. y. jungimàsi ne tik su senojo o kamieno daiktavardþiais, galima motyvuoti ir
psicholingvistiðkai. Ðios priesagos ryðys su pamatiniø þodþiø tipu ne toks skaidrus kaip kitø priesagø:
balsinis segmentas neatitinka jokiø daiktavardþiø kamiengalio raiðkos. Be to, kaip minëta, bûdvardþiø su
ðia priesaga apskritai daugiausia, todël ji, matyt, suvokiama kaip pagrindinis formantas reikðti iðorinei
ypatybei – neþymëtas darybos morfemos alomorfas.
Bendrinës kalbos faktø kontekste {uot}, {ot}, {ët},
{it} varijavimas iðsiskiria ið kitø priesagø raiðkos kitimo – kaitos sàsaja su morfonologine pozicija nëra
tokia tiesioginë kaip kitais atvejais. Vedinio priesagos pavidalo automatiná priklausymà nuo pamatinio
þodþio kamiengalio ardo gausios iðimtys. Dël jø kalbamøjø priesagø varijavimas primena neautomatines
ðaknies balsiø kaitas (plg. pa{galb}a ir pa{gelb}a,
{badþ’}oti ir {bedþ’}oti bei ðerkðn{ot}as ir
ðerkðn{uot}as, rant{uot}as ir rant{ët}as, rant{it}as.
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
lietuviø kalba
raiðka automatiðkai priklauso nuo jas papildanèios
fleksijos. Pagrindinis alomorfas {ikl’} darybos formantà sudaro kartu su vyriðkàjà giminæ reprezentuojanèia fleksija, o variantà {ikl} papildo moteriðkosios giminës galûnës.
3.4. Alomorfø {im} ir {im} pasiskirstymà veiksmaþodiniuose abstraktuose lemia morfonologinë pamatiniø kamienø struktûra, taigi kaita, kaip ir {ikl’}®{ikl},
automatinë, bet morfologiðkai motyvuota.
3.5. Morfonologiniais variantais galima laikyti ir
pavirðiaus ypatybæ reiðkianèiø bûdvardþiø priesagas
{uot}, {ot}, {ët}, {it}. Pagrindinis alomorfas (neþymëtasis narys) ið jø yra {uot}: jis yra daþniausias,
turi plaèiausià distribucijà. Bûdvardþio priesagos pavidalo automatiná priklausymà nuo pamatinio þodþio
kamiengalio ardo gausios iðimtys. Dël jø kalbamøjø
priesagø varijavimas primena neautomatines ðaknies
balsiø kaitas.
L i t e r a t û r a
9. Karosienë V., Girdenis A., 1990, Bendrinës kalbos þodþio ir skiemens statistinë struktûra. –
Kalbotyra, t.41(1). 36-48.
10. Paulauskienë A., 1994, Lietuviø kalbos morfologija. – Vilnius.
11. Skardþius Pr., 1998, Priesagos -ëta-, -ota- ir
-uota-. – Rinktiniai raðtai, t.3, 172-175.
12. Stundþia B., 1993, Morfemø ir þodþiø akcentinë klasifikacija. – Kalbotyra, t.42(1), 54-75.
13. Urbutis V., 1978, Þodþiø darybos teorija. – Vilnius.
14. Valeckienë A., 1998, Funkcinë lietuviø kalbos
gramatika. – Vilnius.
15. Áëóìôèëä Ë., 1968, ßçûê. – Ìîñêâà.
16. Êàðîñåíå Â.–Ç., 1985, Ôîíîòàêòè÷åñêàÿ
ñòðóêòóðà èìåííûõ êîðíåé â ëèòîâñêîì ëèòåðàòóðíîì ÿçûêå: Äèñ. êàíä. ôèëîë. íàóê. –
Âèëüíþñ.
ISNN 1392-8600
1. Gaivenis K., Keinys S., 1990, Kalbotyros terminø þodynas. – Kaunas.
2. Girdenis A.,1995, Teoriniai fonologijos pagrindai. – Vilnius.
3. Harris Z.S., 1963, Structural Linguistics. – Chicago; London.
4. Hockett Ch.F., 1968, Kurs jæzykoznawstwa
wspoùczesnego. – Warszawa.
5. Jakaitienë E., 1970, Dël lietuviø kalbos veiksmaþodþiø priesagø. – Baltistica, t.6(2), 173177.
6. Jakaitienë E. ir kt., 1976, Lietuviø kalbos morfologija. – Vilnius.
7. Jakaitienë E., 1997, Veiksmaþodþiø daryba. –
Dabartinës lietuviø kalbos gramatika/Red.
V.Ambrazas. – Vilnius, 385-406.
8. Jaðinskaitë I., 1971, Veiksmaþodþiø struktûriniai tipai ir daryba. – Lietuviø kalbos gramatika/Vyr. red. K.Ulvydas, t.2. –Vilnius.
7
Dël Fridricho Pretorijaus “Clavis Germanico – Lihvana” vokiðkojo registro ðaltiniø1
Concerning the German register sources of Friedrich
Praetorius’ “Clavis Germanico – Lithvana”
Dël Fridricho Pretorijaus
“Clavis Germanico – Lihvana”
vokiðkojo registro ðaltiniø1
Vincentas DROTVINAS
Concerning the German register
sources of Friedrich Praetorius’
“Clavis Germanico – Lithvana”
Vilniaus pedagoginis universitetas
Studentø g. 39, LT-2034 Vilnius
The article analyzes the German register sources
of the manuscript lexicon Clavis Germanico–Lithvana
compiled by the most famous lexicographer Friedrich
Praetorius (1624-1695) from Lithuania Minor. It has
been detected that the German register consists of two
layers: 1) biblical which is taken from M. Luther’s
Concordantiae Bibliorum (most probably from the
Conradus Agricola’s edition, 1640); 2) colloquial language. About half of the title words are taken from
concordances; the majority of them (about 90%) are
illustrated with biblical excerpts in German and
Lithuanian. Illustrative Lithuanian words are used ei-
ther as the only equivalents or as synonyms of equivalents of words taken from elsewhere. Not all illustrative words are used in titles. Non–biblical register
words denominate everyday things and occurrences,
toponyms of Germany and Lithuania Minor, etc. Therefore, Clavis Germanico–Lithvana is a significant lexical source of written and colloquial language from
Lithuania Minor of the seventeenth century.
Key words: bilingual lexicon, register of the
source language, the concordances of M. Luther’s
Bible, words illustration, equivalents of the target
language.
Fridricho Pretorijaus Vyresniojo (1624-1695) Clavis Germanico–Lithvana – þymiausias XVII a. pusës rankraðtinis vokieèiø–lietuviø kalbø þodynas,
reikðminga Maþosios Lietuvos kultûros paveldo dalis. Laimingai pasiekæs mûsø dienas, rankraðtis iðspausdintas (Clavis 1995; Clavis 1997) ir tapo lengviau prieinamas tyrinëtojams ir asmenims, besidomintiems Maþosios Lietuvos leksikografijos istorija. Publikacija susilaukë Lietuvos ir uþsienio kalbininkø dëmesio (Palionis 1997, Karaciejus 1997, Karaciejus 1999, Eckert 1996).
Straipsnio tikslas – apþvelgti Clavis Germanico–
Lithvana vokiðkojo registro ðaltinius, nustatyti Biblijos
konkordancø ir kitos leksikos panaudojimo ypatumus.
Tyrimo objektas – Clavis Germanico–Lithvana
vokiðkojo registro leksika, antraðtiniø þodþiø iliustracijos kaip lietuviðkø atitikmenø ðaltinis.
Tyrimo metodas – þodyno medþiagos stebëjimas
ir lyginimas su konkordancø þodþiais; þodyno straipsniø sandaros analizë.
Pats Clavis rankraðtis neturi autoriaus pratarmës
ar madingo anais laikais titulinio puslapio, ið kur galëtume gauti informacijos apie þodyno ðaltinius, paskirtá, sandarà ir geriau suprasti þodyno turiná, jo rengimo istorijà ir pan. Clavis paskirtá, drauge jo turiná
ir ðaltinius, yra nusakæs Pretorijaus amþininkas, Maþosios Lietuvos etnografas Teodoras Lepneris (Lepner, 1633-1691) savo veikalo Der preuØche Littauer
(beje, raðyto 1690 m., t. y. Pretorijui dar esant gyvam) skyriuje apie lietuviø kalbà. Iðvardijæs Maþosios Lietuvos filologinius darbus, Lepneris raðo: ,,Es
hat Herr Fridericus Prätorius, ältester Pfarrer unter allen Predigern unser Preuschen Littauen, ein
Wörter=Buch aller Wörter, so in der Heiligen Schrifft
1
Straipsnis parengtas 1999 m. Miunsteryje ir Volfenbiutelyje per staþuotæ, kurià finansavo Heinrich Hertz-Stiftung ir kurios metu
man daug padëjo Prof. Dr. Friedrichas Scholzas. Uþ tai jiems nuoðirdþiai dëkoju.
Die Vorbereitung dieses Aufsatzes während meines Forschungsaufenthaltes in Münster und Wolfenbüttel im Jahre 1999 wurde dank
finanzielle Unterstützung von der Heinrich Hertz-Stiftung und wissenschaftliche Betreuung von Prof. Dr. Friedrich Scholz (Institut
für Interdisziplinäre Baltische Studien. Westfalische Wilhelms Universität Münster) ermöglicht. Für diese Hilfe bin ich sehr dankbar.
8
Vincentas DROTVINAS
S u m m a r y
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
lietuviø kalba
nach der Concordanz=Bibel Agricolas zu finden, allein es findet sich hierzu kein Verleger” (Lepner 1744,
133).
Lepnerio nuomonei apie Pretorijaus þodynà pritarë ir Jurgis Lebedys, nurodæs, kad Clavis Germanico–Lithvana bendrais bruoþais atitinka Lepnerio
apibûdintàjá Pretorijaus þodynà. Pasak Lebedþio, þodynas raðytas dvasininko, besirûpinanèio religiniais
dalykais ir besibazuojanèio Biblija. Þodynui Pretorijus neabejotinai naudojæs Biblijos konkordancus,
didþiajai þodþiø daliai pridëjæs Biblijos iðtraukas vokieèiø kalba ir jø vertimus (Lebedys 1956, 511). Tiesa, Lebedþiui sukëlë abejoniø papildymai, kurie ,,raðant þodynà pagal konkordancus ir tuo paèiu turint
visus antraðtinius þodþius”, nesà reikalingi. Mûsø supratimu tai, kad papildymai imti ið tø paèiø konkordancø, ne tik neprieðtarauja nuomonei dël vokiðkø
þodþiø ðaltinio naudojimo, bet – prieðingai – ðià nuomonæ tik patvirtina.
Iki ðiol lituanistinëje literatûroje tenkinamasi Pretorijaus þodyno biblinës paskirties bendru nusakymu. Kol Clavis leksikos turinys, jo leksinës – semantinës ar teminës grupës nëra susilaukusios specialesniø tyrinëjimø, kartais teigiama, kad þodynà Pretorijus buvo sudaræs vien ið Biblijos teksto (Birþiðka
1960, 334). Todël laikydami Clavis a priori tik Biblijos þodynu, susidarome ne visapusiðkà ir todël vargu ar teisingà þodyno turinio ávaizdá. Aptarti Clavis
vokiðkosios dalies registro ðaltinius svarbu dël to, kad
dvikalbio þodyno pirmosios kalbos leksika lemia þodyno turiná, nuo pirmosios kalbos þodþiø inventoriaus priklauso ir antrosios kalbos (Clavis atveju –
lietuviø) atitikmenø parinkimas bei jø pateikimas ir
visa þodyno leksikografinë sandara. Kol netyrinëtas
Biblijos konkordancø panaudojimo þodyne ,,mechanizmas”, sunku kà tiksliau pasakyti apie kiekybinius
ir kitokius konkordancø þodþiø santykius su ðnekamosios kalbos leksika.
Imdamasis þodyno rengimo, Pretorijus turëjo apsispræsti dël dviejø dalykø. Pirmasis dalykas – kuriø
kalbø þodynà raðyti. Dar 1673 m. Ásruties superintendantas Sebastianas Miuleris (Müller) ápareigojo
Teofilá Gotlybà Ðulcà parengti Biblijos lietuviðkà vertimà ir drauge vokieèiø–lietuviø kalbø þodynà (Sapûno ir Ðulco gramatika 1997, 45) Taèiau ðio þody-
no rankraðtis buvo dingæs jau XVIII a. pradþioje ir
iki ðiol jo pëdsakø nerasta.
Rengti kitokios kalbø eilës, pavyzdþiui, dvikalbá
lietuviø-vokieèiø arba lietuviø–lotynø kalbø, þodynà bûtø buvæs kur kas sudëtingesnis darbas2. Raðyti
vokieèiø–lietuviø kalbø þodynà Pretorijui vis dëlto
buvo lengviau ir paprasèiau, ypaè kad toká þodynà
rengti já galëjo paskatinti ir Lexicon Lithuanicum pavyzdys (Lex 1987). Apsisprendæs dël þodyno kalbø
eilës, Pretorijus susidûrë su antràja, t. y. su bûsimojo
þodyno registro (antraðtyno, inventoriaus), problema. Vokieèiø kalbos registrui gauti jis turëjo dvi iðeitis: a) sudaryti vokieèiø kalbos registrà pats ir b) pasinaudoti kurio nors tinkamo vokieèiø kalbos þodyno registru.
Nesiryþdamas sudarinëti bûsimojo þodyno vokiðkàjá registrà pats ir nerasdamas vokieèiø kalbos þodyno, paremto Biblijos konkordancais (tokio þodyno ið tikrøjø ir nebuvo), Pretorijus pasirinko sakytume treèiàjà, t.y. originalià, iðeitá: savo bûsimojo þodyno vokieèiø kalbos registrui jis pasinaudojo
M. Lutherio Biblijos konkordancais. Viena ið prieþasèiø, paskatinusi Pretorijø raðyti þodynà pagal Biblijos konkordancus, buvo Prûsijos baþnytinës vyresnybës rûpinimasis lietuviðkos Biblijos parengimu
(prisiminkime S. Miulerio ápareigojimà, kur pasakyta, kad Biblija turi bûti perþiûrëta ir iðversta taisyklinga, t. y. lietuviø, kalba).
Konkordancas (vok. Konkordanz, lot. concordans
,,atitinkantis, derantis” ið lot. concordare ,,atitikti”) –
abëcëlinis kurio nors veikalo (teksto) þodþiø ar posakiø sàraðas (indeksas), kuriame nurodomos visos
þodþiø pavartojimo vietos3. Nuo XIII a. daþniausiai
buvo sudarinëjami visos Biblijos ar jos daliø konkordancai, pirmiausia lotynø, vëliau ir kitomis kalbomis. Biblijos konkordancas yra Biblijos þodþiø (ir
kuriø ne kuriø þodþiø junginiø) abëcëlinis sàraðas,
kuriame nurodytos þodþiø pavartojimo vietos (knyga, skyrius, posmas). Ðis abëcëlinis sàraðas palengvina studijuojantiems Ðventojo Raðto vietø aiðkinimà. Drauge ðis sàraðas gali bûti pritaikomas pirmosios kalbos registrui sudaryti.
Ieðkodami Clavis Germanico – Lithvana vokiðkojo registro iðtakø, Clavis dalies raidþiø þodþius lyginome su tø paèiø raidþiø þodþiais viename popu-
Pirmàjá lietuviø-vokieèiø kalbø þodynà, sudarantá dviejø daliø þodyno pirmàjà dalá, parengë Fridrichas Vilhelmas Hakas, þr.Vocabvlarivm Litthvanico–Germanicum, et Germanico–Litthvanicvm … herausgefertigt von Friedrich Wilhelm Haack … Halle, 1730.
Þodynai su pirmàja lietuviø–vokieèiø kalbø dalimi yra taip pat Pilypo Ruigio Littauisch–Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon, Königsberg, 1747 ir juo sekusio Kristijono Gotlybo Milkaus Littauisch–deutsches und Deutsch-littauisches Wörter=Buch,
Königsberg, 1800. Tokià pat dalá, deja, neiðlikusià, turëjo ir rankraðtinis Jokûbo Brodovskio Lexicon Germanico=Lithvanicvm et
Lithvanico=Germanicvm (prieð 1744).
3
Dël konkordanco sàvokos þr. Hiller 1999, 170. Termino forma konkordancija, teikiama ,,Tarptautiniø þodþiø þodyne” (Kaunas:
Spaudos fondas, 1936, p.501) ir rekomenduojama dabar (Knygotyra 1997, 203) uþ bene plaèiau vartojamà formà konkordancas nëra
geresnë, tik ilgesnë.
ISNN 1392-8600
2
9
Dël Fridricho Pretorijaus “Clavis Germanico – Lihvana” vokiðkojo registro ðaltiniø1
liariausiø XVII a. Martyno Lutherio Biblijos konkordancø, bûtent, Agricolos, leidimø4. Agricolos konkordancø puslapis dalinamas á tris skiltis, turinèias
vidutiniðkai 90–95 þodþius. Þodþiø skaièius skiltyje
priklauso nuo to, kiek joje yra antraðtiniø þodþiø, kiek
eiluèiø (vienà ar dvi) uþima kuris nors þodis ir pan.
Ne visi Biblijos þodþiai vienodai daþni. Dalies þodþiø pavartojimo atvejai suraðyti visi, pvz., daiktavardþio Herr, t. y. Gott, JeØus, yra per 3200 formø,
ávardþio all, alle, alles – per 2000 atvejø ir pan. Visiðkai retai (po vienà syká) pavartotø þodþiø á vienà
skiltá suraðoma po 10–12 ar daugiau. Kuriø ne kuriø
þodþiø, pvz., ewiglich, gehaØt, geØchehen ir kitø, nurodomos tik vartojimo vietos. Be iliustracijø pateikiami ir kurie ne kurie tikriniai vardai, pvz., Ephron –
dieses Ephron wird gedacht Gen 23, Vers. 8/10,
13/14, 16/17 ir kitur, Gedala, GerØon (GerØom), Gibeon, Gillead ir kiti.
Nesiekdami visapusiðkai iðanalizuoti Clavis vokiðkojo registro formavimà, ðiame straipsnyje aptarsime tik kelis ðio darbo bruoþus. Ið Concordantiae Bibliorum ir Clavis vokiðkojo registro þodþiø
gretinimo matyti, kad þodyno sudarytojas ëmë savo registrui anaiptol ne visus konkordancø þodþius,
o pirmiausia atsirinko reikðmingiausius, bûtiniausius, geriausiai reprezentuojanèius Biblijos turiná.
Taip teigti galime matydami, kad Pretorijus savo
þodynui nemaþa konkordancø yra ir praleidæs, bûtent,
a) Pirmiausia praleista dauguma biblijos asmenvardþiø ir vietovardþiø (kai kuriais duomenimis, jø
Biblijoje esama per 3500). Kaip rodo Clavis originalo pirmoji dalis, dël onomastikos átraukimo á þodynà gerokai svyruota. Abëcëlinëse vietose bibliniø
asmenvardþiø randame gana retai, ChriØtus. KriØtus,
aus. M. I 432 (èia ir toliau nurodoma Clavis publikacijos dalis ir puslapis); JeØus. JeØus, aus. M I 486,
JoØua. JoØue, ês. M. I 495 ir kt., vietovardþiø: Jordan. Jordanas, ô. M. i 495; IØrael. I´raëlas, ô. M. II
499 ir kt. Tiesa, I dalies p. 2-226 yra papildomai áraðyta apie 290 a raidës onomastikos. Tam tikrà kieká
bibliniø asmenvardþiø ir vietovardþiø randame þodþiø iliustracijose;
b) Atsisakyta þymios dalies sudurtiniø daiktavardþiø su prieðdëliais dafür (plg. dafürhalten), daheim
(plg. daheimbleiben), daher (plg. daherfahren), dahin (dahinbringen) ir pan.;
c) Nededami ir ðiaip þodyno sudarytojo galva neaktualûs konkordancø þodþiai, pavyzdþiui, ðalia paimtø vokiðkø þodþiø Danck, Danckbar, Danckbarkeit, Dancken, Danckopffer, DanckØagung keièiami
vid. Danck und Danckbarkeit, DanckØagen, vid.
Dancken, o þodþiai Danck=Chor, DanckpØalm visai
praleidþiami.
Taèiau Clavis vokiðkasis registras nëra vien Agricolos Concordantiae Bibliorum þodþiø santrauka: jis
nemaþa kuo ir papildytas. Pirmiausia randame bent
kelias deðimtis registro ar jo atitikmenø papildymø
su nurodytais konkordancais. Jie raðyti paties Pretorijaus ir vëlesniøjø þodyno vartotojø ranka, tarsi ,,atstatant” praleistus þodþius. Visi kiti registro papildymai yra ávairiø vokiðkos abëcëlës þodþiø intarpai. Taèiau neretai ðie papildymai prapleèia vieno kurios leksemos giminiðkø þodþiø lizdà, pavyzdþiui, po vokiðko konkordanciniø þodþiø Dach. Stogas, ô. M. ir
Dachrinne Rinda, ôs. F. I 440 autoriaus pateikta keletas sudurtiniø daiktavardþiø su pirmuoju to paties
þodþio Dach sandu.
DachØteine C´erpe, ês. F. C´erpyc´ia, ôs. F.
––, ––³iegel. Plyta, ôs, F.
––, ––Schindel. Dronyc´e, ês. F.,
taip pat þodþiø junginys Dach übers Getreydig, Baragas, ô. Stirtas, ô. M. Konkordancø þodis Dachfell
pateikiamas kitaip, bûtent Dachs. ÜbØchrus, aus.
M. Wer bey ihm fand Dachsfell: Kurs prie Øawæ rado Üb±raus Økuras, Exod. 35. 23 I 443 ir pan.
Deja, Clavis papildymø turinio, rodanèio Pretorijaus kûrybiná poþiûrá á þodyno rengimà, plaèiau apþvelgti neleidþia ðio straipsnio apimtis. Èia tik pasakysime, kad Clavis originaliosios leksikos turinys yra
Maþosios Lietuvos XVII a. materialinës ir dvasinës
kultûros sàvokø, daiktø bei reiðkiniø pavadinimai, taip
pat Europos, Vokietijos ir Prûsijos toponimika (þr.
dar preliminarià apþvalgà Drotvinas 1995, XV–
XVIII). Pagaliau reikia pabrëþti, kad á þodyno registrà átraukti nauji (t. y. nebibliniai, nekonkordanciniai) þodþiai rodo Clavis sudarytojo pastangas nesiriboti bibline leksika, bet tenkinti ir platesnius þodyno vartotojø poreikius. Ðie registro þodþiai reikalavo taip pat ir lietuviðkø atitikmenø, kuriø visuma galëtø sudaryti ,,pretorizmø” sàraðà (Visà þodyno inventoriø parodys jau pradëtas rengti Clavis lietuviðkø þodþiø indeksas).
Clavis þodyno straipsnis sandaros atþvilgiu yra
Pirmàjá M. Lutherio Biblijos konkordancø leidimà Concordantiae Bibliorum iðleido Niurnbergo spaustuvininkas (Typographus zu
Nürnberg) Konradas Agricola (Bawr) 1609 m. (rekomendavo spaudai septyniø Vokietijos universitetø teologijos fakultetø dekanai ir
atskiri teologai 1607 m.). Þinomi jo konkordancø 1610, 1612, 1621, 1640, 1658, 1674 ir kt. metø leidimai. Ðiam straipsniui naudotasi Volfenbiutelio Hercogo Augusto bibliotekos (HAB) egzempiorium CONCORDANTIAE BIBLIORVM, Das ist Biblische Concordantz vnd Verzeichnuß der fürnembsten Wörter … deß Alten vnnd Newen Testaments … durch CONRADVM AGRICOLAM …Gedruckt zu Frankfurt am Main .. Im Jahr M.D.C. XXXX (1256 p., signatûra B 31 20 Helmst.)
4
10
Vincentas DROTVINAS
Concerning the German register sources of Friedrich
Praetorius’ “Clavis Germanico – Lithvana”
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
dvejopas. Daþniausiai já sudaro dvi pusës: vokiðkoji
ir lietuviðkoji. Vokiðkoji pusë yra antraðtinis registro
þodis, kartais su lotyniðku aiðkinamuoju þodþiu, padedanèiu suprasti realijà, skirti daugiareikðmio þodþio reikðmes arba kalbos dalis (plaèiau Drotvinas
1995). Lietuviðkoji dalis yra vokieèiø kalbos þodþio
lietuviðkasis atitikmuo arba atitikmenys. Tiesa, vidutiniðkai kas deðimtas Clavis vokiðkas þodis yra be
lietuviðkø atitikmenø.
Pretorijaus þodþiø iliustracijos yra Clavis Germanico–Lithvana skiriamasis bruoþas. Mes suskaièiavome, kad apytikriai ið 16000 Clavis vokiðkø þodþiø
iliustruota nepilni 7000. Visame þodyne bibliniø
iliustracijø suskaièiavome apytikriai 6200. Kitos
iliustracijos yra nemetrikuotos religinio turinio arba
paimtos ið ðnekamosios kalbos. 1514 þodyno a, b, c,
d, e, raidþiø þodþiø turi per 1700 iliustracijø, ið jø
maþdaug 1550 bibliniø ir apie 160 ðnekamosios kalbos iliustracijø. Kadangi tuo metu dar nebuvo iðspausdintos Biblijos lietuviø kalba (iðskyrus J. Rëzos PØalteras Dowido 1625 m.), galima manyti, kad greièiausiai Biblijos iliustracijas vertë pats þodyno autorius.
Èia panagrinësime iliustracijø leksikos ir lietuviðkø atitikmenø santyká (visapusiðka iliustracijø analizë bûtø atskiro tyrinëjimo tema). Tiek biblinës, tiek
ðnekamosios kalbos iliustracijos verèiamos á lietuviø kalbà. Iliustracijø paskirtis yra trejopa: a) teikti
antraðtinius þodþius, b) parodyti vokiðko (ir lietuviðko) þodþio reikðmæ bei vartosenà ir c) teikti lietuviðkà atitikmená arba papildyti atitikmenø eilæ, jeigu pirmieji atitikmenys paimti ið kitø ðaltiniø. Atitikmenø
skaièius priklauso nuo vokiðko þodþio semantikos ir
jo vertimo á lietuviø kalbà. Tam tikra dalis antraðtiniø þodþiø (èia priskirtini pirmiausiai vokieèiø kalbos polisemantai) iliustruojami keliomis biblinëmis
iliustracijomis, kuriose randame vis naujø lietuviðkø
atitikmenø, pvz., veiksmaþodis Fahren. Kellauju lawau, Øu, ti. Wa¶Ýti II 7–8 turi 9 biblines iliustracijas
su skirtingais lietuviðkais atitikmenimis (tiesa, neiðkeltais á atitikmenø eilæ):
Ließ JoØeph auff Øeinem Wagen fahren: Leido
JÝ´epà Øawo We¶i¨u wa¶Ýti, Gen 41.43.
Das EÿØen fuhr vom Stiel: Gelle¶is nuØmukko
nÝ Koto, Deut. 19.5.
Der Spieß fuhr in die Wand: Ragotine áØmego á
Sënà, 1. Sam. 19.10.
Ich meinet er Øolte mit Øeiner Hand über die
Stete fahren: A± dingojau já Øawo Ranka tà Wietà perbraukØent§, 2. Reg. 5.11.
JeØus Øprach fahre in die Hohe: Je´us tare irkiØi auk±tyn, Luc. 5.4.
Du Schwerdt fahre in deine Scheide: LyØk § tawo Mak±tis tu Karde, Jer. 47.6.
Mein Schwerdt wird auß der Scheide fahren:
Mano Kallawyas i± Mak±tu iØØmuks, Ezech.
21.4.
Laß die FeindØchafft fahren: PameØk NeprietelyØt, Syr. 28.
Herr nun laßeØtu deinen Diener in Friede fahren: Wie±patie nu léidi tawo Tarnà Pakajuje
eiti, Luc. 2.29.
Nemaþa þodþiø turi po keletà iliustracijø, pvz.,
penkias – anØchauen, fehlen, überheben, vergehen,
verlauffen ir kt., keturias – abziehen, gering, greiffen,
hauen, legen, vergelten, tris – freundlich, frey, kehren, Mitte, Tuch, übergehen, verdecken ir pan. Pavyzdþiui, veiksmaþodþio abziehen iliustruojami visi
keturi lietuviðki atitikmenys:
Nuimti. Kannt die Haut nicht allein abziehen:
Negallejo wiens Odos nuimti. 2 Par. 29, 34.
AtØtoti et IØØitraukti. Die ietzt vom Euch abgezogen Øind: Kurie dabar nuo juØu atØtojo (.iØØitraukia.) Jer. 34.20.
Attraukti. Gott wird die Hand nicht abziehen:
Diewas Ranka n’attrauks. 1.Paral. 29.20.
Nutraukti. Die Ihm Antiochus abgezogen hatte: Kurias Antiokus jam buvo nutraukæs.
3.Macc. I, 1. I 52.
Taèiau yra ir prieðingø atvejø, kai ið keliø atitikmenø iliustruojamas tik vienas ar du, pavyzdþiui, ið
Anfahren mit Worten septyniø atitikmenø iliustruojami tik du: ApØi±okti. U¶kabinti. Curru. U¶kluddyti. Priwa´oti. Navi. PriØiirti. Priirti. U¶kluu, au,
Øu, ti. Pabarru, rau, Øu, ti. An ein Hauß anfahren:
Priwa¶oti prie Butto. An einem Stein oder Stobben
anfahren: Prie Akmens alba Kelmo u¶kluti. I 92,
ið Betrübnüß penkiø SmÛtka, ôs. F. Smutnybe, es.
F. Síelwartas, ô. Àpmaudas, ô. M. Tu¶ba, ôs. F. –
tik vienas: Er machet mich voll Betrübnüß: Papilda
manæ Smutka. Job. 9.18. I 328 ir pan.
Biblinës iliustracijos skiriasi savo ilgiu. Dalis
iliustracijø yra itin glaustos ir trumpos – paprastai
dviejø, trijø ar keturiø þodþiø. Jos greièiausiai perraðytos ið konkordancø. Taèiau gana daþnai iliustracijos yra kur kas ilgesnës, iðsamesnës, sintaksiðkai sudëtingesnës. Tai akivaizdu kad ir ið ðio dviejø to paties þodþio erwecken iliustracijø sugretinimo:
Erwecken. Prikellu, lau, Øu, ti. J±kelti. Pabuddinnu, nau, Øu, ti. Erwecke dich und wache auff:
Prikelkis ir pabuØk. ¢. 35. 23. I 618 ir Ich will ihnen
einen Propheten erwecken wie du biØt auß ihren
Brüdern v. meine Wort in seinen Mund legen, der etc
etc: A± i±kélØu jiems Prárakà, kaip tu eØØi, i± jû
Broliû, ir mano ³od´ius á jo NaØrus ádçØu, tas jiems
tay wisØÿ kalbês, k¤ jam prilçpØu, ir kas mano
³od´iû neklauØys, kurrus jis mano Warde Øakys, i±
ISNN 1392-8600
lietuviø kalba
11
Dël Fridricho Pretorijaus “Clavis Germanico – Lihvana” vokiðkojo registro ðaltiniø1
Concerning the German register sources of Friedrich
Praetorius’ “Clavis Germanico – Lithvana”
to tus atpra±yØu. Deut. 18. 18. I 619, plg. dar lizdus
Fürwahr. I±tieØos II 207, Gerne haben. Lubiju II
130 ir kt. Reikia manyti, kad ilgesnës iliustracijos
paimtos ið vieno kurio M. Lutherio Biblijos XVII a.
leidimo.
Kurie ne kurie bibliniai þodþiai neiliustruojami,
bet jø konkordanco vieta nurodoma, pvz., po iliustruoto þodþio Freuden=GeØang. LinkØmybês GieØme: Von dennen soll heraußgehen Lob und Freuden=GeØang: I± tenÿ tur i±eiti LaupØês ir LinkØmybês GieØme. Jer. 30.19 dar nurodoma
[Freuden]GeØchrey. LinkØmybês S´aukØmas,
Ezech. 23.42.
––, –– Haus. LinkØmybês Na¨ai, EØa. 32. 13.
––, –– Kleid. Rubas LinkØmybês, Baruch. 4.20.
––, –– Mahl. C´eØnis LinkØmybês, 3. Macc. 6.34
II 78 ir pan.
Tam tikra dalis biblines iliustracijas turinèiø atitikmenø iliustruojama dar ir ðnekamosios kalbos þodþiø junginiais ar posakiais, pavyzdþiui,
Schlafen. Miegmi, gojau, Øu, ti. Ich Schlaffe aber
mein Hertz wachet: A± miegmi, bet S´irdis mano
bunda. Cant. 5. 2. – Ich Schlaff einen gutten Schlaff:
Miegmi gerà Miegà. Recht woll außØchlaffen: PerØimiegojau gerray. III 443;
Schnell. Skubbus, aus, M. bi, ôs. F. bey. Greitas, ô. M. ta, ôs. F. tay. NÝglas, o. M. la, os. F.
glay. Zum Lauffen hilfft nicht Schnell seyn: Begtu
negelbt greitam buti. Eccl. 9. 11. – Der Stromm laufft
Schnell: Uppe S´auney bçg. III 480 ir pan.
Kur kas reèiau randame þodþiø, iliustruotø tik ðnekamosios kalbos posakiais, pvz., PaØØieren. Was
paØØieret dort: Kas deØtis ten. III 195; ScheØchup.
S´e±uppe, ês. F. Fluvius Wielleicht an der ScheØchupp werden Nüße Øeyn: Pa±e±uppey S´laitoØe raØØi bus Rie±utû. III 425; Polnisch. Lenkiðkas, o. M.
a, os. F. Im Polnischen Ambte: Lenku wal¶czose;
Trollen. AtvykØtu, au, kØu, kti. RaØØi atwyks ir i±
kitto Kiemo IV 609; Treffen. Der Schutz hat den
HaaØen nicht getroffen: Szuccas Zuiki nenulaikë IV
608; WuØt machen. Mache dir nicht Øelbst einen
Wüsten Kopff: NeØkuddink Øawa Galwelæ IV 457 ir kt.
Pasitaiko nemaþa atvejø, kai vienas ar kitas lietuviðkos iliustracijos þodis lieka neiðkeltas á atitikmenø eilæ, pavyzdþiui, daiktavardis Smiltis þodyno
straipsnyje Kies. Grau¶as, ô. M. ³wirg´dai. û, Pl.
M. ³ie´drôs, u. Pl. F. Dein Same würde Øeyn wie
Sand und das Gewachse deines Leibes wie daØelbigen Kies: Tawo Sekla butu kaip Smiltis ir WaiØus
µywato tawo, kaip to paties Grau¶a EØa. 48. 19 II
534. Þr. Sand. Smiltis, c´io. M. µie´dros, û. F.
µwir¶dai, û. Pl. M. Joseph schuttet das Getreyde auff,
über die Maaß viel wie Sand am Meer: JÝ´epas Øupyle Jawû tytweiku daug, kaip PajureØa µie´drû. III
371. Nors þodis smiltis áraðyta pirmuoju þodyno
straipsnyje Sand, jis neiliustruotas. Atrodo, kad panaðiais atvejais Pretorijaus pirmiausia tenkintasi ðnekamosios kalbos þodþiais, kuriø þodyno rengëjas nesunkiai rasdavo gyvojoje vartosenoje ir kurie buvo
aiðkûs be iliustracijø. Kita vertus, tai galima paaiðkinti ir þodyno neiðbaigtumu.
Baigdami galime apibendrintai pasakyti, kad Clavis kaip dvikalbës vokieèiø – lietuviø leksikografijos paminklas savo lietuviðkàja dalimi yra reikðmingas ne tik XVII a. Maþosios Lietuvos raðtø, bet ir
ðnekamosios kalbos leksikos ðaltinis.
1. Pretorijaus Clavis Germanico–Lithvana yra
pirmasis lietuviø leksikografijos istorijoje þodynas, kurio vokiðkas registras parengtas naudojantis M.Lutherio Biblijos konkordancais
(greièiausiai Konrado Agricolos 1640 m. leidimu).
2. Ið konkordancø þodynui paimta maþdaug pusë
antraðtiniø þodþiø, taigi, daryta þodþiø atranka:
2.1. praleisti kai kurie maþiau reikðmingi þodþiai,
2.2. atsisakyta bemaþ visos biblinës onomastikos (dalis jos yra iliustracijose).
3. Registras papildytas nebibline leksika, tiek bendriniais þodþiais, tiek onomastika.
12
4. Clavis þodyno straipsná sudaro: a) vokiðkojo registro antraðtiniai þodþiai, b) jø lietuviðkieji atitikmenys, c) iliustracijos vokiðkai ir lietuviðkai.
4.1. Vienais atvejais iliustracijø lietuviðki þodþiai yra pirmieji atitikmenys, antrais – papildo ið kitø ðaltiniø paimta sinonimø eilæ.
4.2. Ne visi iliustracijø lietuviðki þodþiai iðkelti ir átraukti á atitikmenø sinonimikà.
4.3. Iliustruota maþdaug 45% visø antraðtiniø
þodþiø, vyrauja biblinës metrikuotos iliustracijos, ilgesnës negu konkordancø sakiniai.
4.4. Biblinëms iliustracijoms antrina ðnekamosios kalbos frazës ir posakiai, yra buitinës kalbos þodþiø, iliustruojamø tik ðnekamosios kalbos pasakymais.
Vincentas DROTVINAS
I ð v a d o s
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
lietuviø kalba
L i t e r a t û r a
5. Hiller 1991 – Helmut Hiller. Wörterbuch des
Buches. Fünfte, vollständig neu bearbeitete
Auflage. Vittorio Klostermann. Frankfurt am
Main.
6. Karaciejus 1997 – rec. Karaciejus Juozas. Lietuviø kalbotyros klausimai, XXXVII.
7. Karaciejus 1999 – rec. Karaciejus Juozas. Archivum Lithuanicum. Vilnius: Petro ofsetas.
8. Knygotyra 1997 – Knygotyra. Enciklopedinis
þodynas, redaktoriø kolegijos pirmininkas Domas Kaunas. – Vilnius: Alma littera.
9. Lebedys 1956 – Smulkioji lietuviø tautosaka
XVII–XVIII amþiuje / Paruoðë Jurgis Lebedys. Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros
leidykla.
10. Lex 1987 – Lexicon Lithuanicum. Rankraðtinis XVII a. vokieèiø–lietuviø kalbø þodynas,
parengë Vincentas Drotvinas. Vilnius:
Mokslas.
11. Palionis 1996 – rec. Palionis Jonas. Baltistica.
XXXI (1).
12. Rëza 1625 – PØalteras Dowido / …Per K. Jona
Rehsa … Karaliauczoje PruØØu.
13. Sapûno ir Ðulco gramatika 1997 – Sapûno ir
Ðulco gramatika. Parengë Kazimieras Eigminas, Bonifacas Stundþia. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas.
ISNN 1392-8600
1. Birþiðka 1960 – Birþiðka Vaclovas. Pridrikis
Pretorijus vyresnysis / Aleksandrynas I XVI–
XVII amþiai, Èikaga: iðleido JAV LB Kultûros fondas.
2. Clavis 1995 – Clavis Germanico–Lithvana.
Rankraðtinis XVII a. vokieèiø–lietuviø kalbø
þodynas. D. 1: A–E. Ávadiná straipsná ,,Pastabos apie Frydricho Pretorijaus Clavis Germanico–Lithvana” (p. X–XXVII) paraðë ir publikacijà spaudai parengë Vincentas Drotvinas,
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla,
629 p.
3. Clavis 1997 – Clavis Germanico–Lithvana, D.
2: F–L, spaudai parengë Vincentas Drotvinas,
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla,
697 p.; Clavis Germanico–Lithvana, D. 3: M–
S, spaudai parengë Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 584 p.; Clavis Germanico–Lithvana, D. 4:
T–W, spaudai parengë Vincentas Drotvinas,
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 620 p.
4. Eckert 1996 – Eckert Rainer. Zu den beiden
ältesten deutsch–litauischen Wörterbüchern. –
Mitteilungen aus baltischen Leben. Hrsg. Baltische Gesellschaft im Deutschland, Jg. 34,
Nr. 1 (173).
13
Dël miðriojo linksniavimo
About mixed declension
Dël miðriojo
linksniavimo
About mixed
declension
Stasys KEINYS
Vilniaus pedagoginis universitetas
T. Ðevèenkos g. 31, LT-2009 Vilnius
14
This article deals with a topical and interesting
question of synchronous inflexion of nouns in Modern common Lithuanian – the question of mixed types
of declension. Some nouns are discussed: nouns
which in the singular nominative case have the ending -ius (vaisius) and other separate nouns and their
groups (þmogus, krikðèionis) which have endings of
different declensions in singular and plural. For example, vaisius in the singular is declined according
to the 4th declension and in the plural is declined according to the 1st, or krikðèionis, which in the singular is declined according to the 1st declension and in
the plural – according to the 3rd. This appears as result of mixing of types of declension and wider usage of the most frequent types.
Key words: Noun, declension, inflexion, mixing
of types of declension. Daiktavardis, kaityba,
linksniavimas, linksniavimo tipø miðimas.
Visiems yra þinoma, kad kalbos gramatika, nors
ir pamaþu, kinta. Vienos lytys, net jø grupës nyksta
(baigia iðnykti, yra pasiekusios pusiaukelæ ar tik pradeda nykti), kitos, regis, tvirtai laikosi, o treèios kyla, plinta (sparèiai plinta ar vos mezgasi). To kitimo
padarinius, metus þvilgsná á ilgesná ar kartais ir trumpà kalbos gyvavimo tarpà, nesunku akivaizdþiai pastebëti. Dël kitimo netolygumo laiko ir vietos atþvilgiu toje paèioje kalbos sistemos bûklëje (sinchronijoje) paprastai bûna didesniø bei maþesniø nevienodumø, skirtybiø, pereinamøjø, miðriø (sumiðusiø)
reiðkiniø. Pavyzdþiui, senieji raðtai liudija, kad prieð
keturis ðimtus metø lietuviø kalbos linksniavimo sistemà sudarë deðimt linksniø. Dabartinëje Lietuvoje
jø beliko septyni (bendrinëje kalboje bei vakarinëje
kraðto dalyje – vakarø aukðtaièiø ir þemaièiø kalboje) arba aðtuoni (daugumos rytø ir pietø aukðtaièiø
kalboje tebëra einamasis vidaus vietininkas). Galima sakyti, visai èia visur iðnyko, palikdami tik nedidelá pluoðtelá prieveiksmiø, abu paðalio vietininkai
(esamasis ir einamasis, pvz.: namiep, miðkiep, namuosemp, miðkuosemp; namop, miðkop, namump,
miðkump; tik be galo retai kur ne kur paèiuose pietrytiniuose Lietuvos pakraðèiuose tokiø lyèiø, daþniau
einamojo paðalio vietininko, dar aptinkama, þr. LKA
III t. 48-à þemëlapá). Bet ir dabar dar yra, kad ir labai
nedaug, lietuviø, tebevartojanèiø visus deðimt linksniø – minëti trys Lietuvoje iðnykæ ar apnykæ vieti-
ninkai tebeturimi ilgus metus atskirtø nuo iðtisiniø
lietuviø gyvenvieèiø vietiniø dabartinës Baltarusijos
lietuviø kalboje.
Vertas dëmesio yra dviskaitos likimas. Dabartinës kalbos skaièiaus kategorija baigia prarasti viduriná savo nará – bendrinei kalbai jau gerà pusðimtá
metø dviskaita nebeteikiama, dalyje (visø pirma Rytø Lietuvos) tarmiø beveik nebevartojama, o kitoje
dalyje (þemaièiø ir vakarø aukðtaièiø kraðte) pamaþu traukiasi ið vartosenos. Galima manyti, kad bendrinës kalbos teikyba (ir paðalinimas ið mokyklø vadovëliø) paspartino dviskaitos nykimà. Bet, kita vertus, ir gramatikos bei bendrinës kalbos mokymas gali nepadëti iðlikti nykstanèioms lytims – siekinys beveik visiems dabarties lietuviams, netgi rytieèiams,
jau yra negyvas dalykas, nors bendrinës kalbos gramatikose vis dar aiðkinamas.
Èia buvo paminëta keletas kiekybiniø kalbos prarasèiø. Tø prarasèiø mastas skirtingose kalbos vartojamose vietose nëra vienodas (gali bûti vietø, kuriose apie vienokias ar kitokias prarastis kalbëti net nëra pamato) kaip ir pats kalbos kitimas nëra tolygus,
t. y. ne visur vienu metu tam tikri pokyèiai prasideda
ir paprastai ne tuo pat metu bei ne toje pat vietoje
galutinai uþsibaigia.
Kartu nuolat vyksta ir tokie kalbos pokyèiai, per
kuriuos kiekybës atþvilgiu lyg ir nieko neprarandama,
bet pakinta paèios lytys, pavyzdþiui, vien jø raiðka.
Stasys KEINYS
S u m m a r y
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
lietuviø kalba
mø þodþiø, bet ir darosi miðriø linksniuoèiø. Tai gali
bûti pereinamasis tarpsnis ið vienos galûniø sistemos
á kità, bet, kita vertus, tokia miðri bûklë gali ilgam
nusistoti. Turint galvoje, kad dabar, imant sinchroniðkai, ne tik vaisius, bet ir visi kiti galûnæ -ius (bei
-us po j, pvz.: fariziejus, kriterijus, liokajus, muziejus, pavojus, trofëjus, vajus ir kt.) turintys daiktavardþiai vienaskaitoje linksniuojami pagal ketvirtà, o
daugiskaitoje pagal pirmà linksniuotæ ir kad raðtas
bei mokyklos pastebimai pristabdo lyèiø kitimà, ði
prielaida rodosi pagrásta. Tokie þodþiai ið tikrøjø priklauso dviem linksniuotëms (kalbamu atveju ið dalies ketvirtai, ið dalies pirmai). Tad ðalia ið tradicijos
skiriamø penkiø daiktavardþiø linksniuoèiø norint bûtø galima skirti miðriàjà linksniuotæ. Pavyzdþiui, plg.:
Vienaskaita
kubElius
sûnKs
kubEliaus
sûnaus
kubEliui
sûnui
kubEliø
sûnø
kubEliumi
sûnumE
kubEliuje
sûnujA
kubEliau
sûnau
kubEliai
kubEliø
kubEliams
kubiliKs
kubEliais
kubEliuose
kubEliai
Daugiskaita
broliai,
bet
broliø
broliams
brolius
broliais
broliuose
broliai
sûnûs
sûnø
sûnKms
sûnus
sûnumEs
sûnuosA
sûnûs
Beje, toks linksniavimas bent jau dabartinëje bendrinëje lietuviø kalboje yra tvirtas ir, galima sakyti,
nekinta visà ðimtmetá – ið esmës tokia pat pavyzdinë
þodþiø vaisius ir puodþius paradigma teikiama ir
1901 m. iðleistoje Petro Kriauðaièio ,,Lietuviðkos kalbos gramatikoje” (Kriauðaitis, 1901, 12–13; Jablonskis, 1957, 76).
Be ðio iðskirtinio ir labai ádomaus atvejo, kai visas morfologinis daiktavardþiø tipas linksniuojamas
miðriai, yra taip linksniuojamø atskirø þodþiø ar jø
grupeliø. Ne tik skirtingø linksniuoèiø (ketvirtos ir
antros) galûnes, bet ir skirtingus sinchroniðkai skiriamus kamiengalius (g bei n) turi þodþio þmogus
vienaskaita bei daugiskaita (þmogus ir þmonës2).
Prie kalbamos rûðies miðraus linksniavimo skirtinas paprastai pagal vienaskaità treèios linksniuotës
daiktavardþiu laikomas petys (DÞ1 578 ir petis), -ies,
nes jo daugiskaita tëra vartojama su pirmos linksniuotës galûnëmis (peèiai, peèiø, peèiams, peèius,
peèiais, peèiuose). Taip teikiama ir visuose trijuose
DÞ leidimuose. Tiesa, LKG I 225 (ir DLKG 80) teigiama, kad ir vienaskaitoje tik du ðio þodþio links-
Istoriðkai lietuviø kalbos daiktavardþiø linksniavimo sistemos raidà ir miðimà plaèiai yra tyrinëjæs J. Kazlauskas (Kazlauskas, 1968,
123–286), dabartiniø tarmiø tie reiðkiniai apþvelgti Z. Zinkevièiaus (Zinkevièius, 1966, 229–267) bei ,,Lietuviø kalbos atlase” (LKA
III 22–78 ir ten nurodyti þemëlapiai).
2
Beje, XVI a. raðtuose (M. Maþvydo, M. Petkevièiaus, ið dalies M. Daukðos) daugiskaitos lytys þmonës, þmonëms, þmones, þmonëmis
yra moteriðkosios giminës, o XX a. bendrinëje kalboje ir, matyt, visur tarmëse – jau vyriðkosios giminës. Tad þmogus ir þmonës yra
galutinai suëjæ á vieno daiktavardþio paradigmà.
1
ISNN 1392-8600
Tokiø pakitimø neretai sukelia derinimas prie daþnesniø, tad ir gajesniø kaitybos tipø lyèiø. Pavyzdþiui, ið
tradicijos bendrinës kalbos gramatikose yra skiriamos
penkios daiktavardþiø linksniuotës, ir tas senas skyrimas turi gerà pamatà. Juk pirmai ir antrai linksniuotei
priskirti didþiausià visø daiktavardþiø dalá vienijanèias bûdingiausias vyriðkosios bei moteriðkosios giminës galûnes (atitinkamai -as, -is/-ys ir -a, -ë) turintys þodþiai (galûnës -ias, -ia, -i ir èia yra retos). Treèios (-is, vns. kilm. -ies), ketvirtos (-us, -ius) bei penktos (-uo, -ë, pastaroji su vns. kilm. -ers) linksniuotës
daiktavardþiø tëra palyginti nedaug. Naujai daromi
daiktavardþiai taip pat daþnø daþniausiai turi pirmos
arba antros linksniuotës galûnes. Tad, matyt, dësninga, kad, laikui bëgant, linksnis po linksnio tø retesniøjø tipø þodþiai vis artëja prie daþnøjø, kol pagaliau
kaitybos atþvilgiu su jais susilieja, t. y., kaip ir paprastai gyvenime, nugali tie, kuriø yra daugiausia. M. Maþvydas dar tebelaistë vandenimi (Urbas, 1996, 411), o
dabar beveik visi jau laisto vandeniu. ,,Lietuviø kalbos þodyno” rengëjai yra ásitikinæ, kad K. Donelaitis
tebevartojo daugiskaitos vardininkà vaisiûs (LKÞ
XVII 941), bet raðytojo þodyno sudarytojas ir tyrinëtojas J. Kabelka buvo daug atsargesnis, K. Donelaièio paraðymà waisius laikydamas vienaskaitos vardininku (Kabelka, 1964, 249), beje, taip pateikta ir akademiniame raðytojo kûriniø leidime: Pupos pernokusios, o þirniai jau susitraukia, /Ir ið ankðèiø jø byrët
jau pradeda vaisius (Donelaitis, 1977, 159). Tai galëtø bûti gera dingstis kalbos istorikams ðià ádomià ir
mokslui svarbià bylà iðnagrinëti, t. y. nustatyti, ar tikrai, kitus -ius tipo þodþius daugiskaitoje linksniuodamas pagal pirmà linksniuotæ, K. Donelaitis (matyt, ir
jo laikø þmonës) þodþio vaisius daugiskaità (ar tik jos
vardininkà?) tebeturëjo ketvirtos linksniuotës. Dabar
ne tik bendrinëje kalboje, bet ir beveik visur tarmëse
(iðskyrus atskiras Pietø Lietuvos vietoves, þr. LKA III
58) besakoma vaisiai.
Taip myðta linksniavimo sistema1, kartu, kaip
áprasta teigti, paprastëdama (DLKG 81, LKE 383),
nors ið tikrøjø pereinamuoju, neretai ðimtmeèius trunkanèiu metu kaitybos ávairovë didëja. Tad iðeitø, kad
ir pati ta sistema sudëtingëja. Gal kuomet ateityje ir
supaprastës, bet dabar yra prieðingai.
Nuo seno retesnës lytys, o su jomis ir retesni kaitybos tipai pamaþu traukiasi, uþleisdami vietà daþnesniems. Dël to ne tik randasi miðriai linksniuoja-
15
Dël miðriojo linksniavimo
About mixed declension
Vienaskaita
krikðèionis, plg. brolis
krikðèionio
brolio
krikðèioniui
broliui
16
Daugikaita
krikðèionys, plg. þvërys, bet broliai
krikðèioniø
þvëriø
broliø
krikðèionims
þvërEms
broliams
krikðèioná
krikðèioniu
krikðèionyje
krikðèioni
brolá
broliu
brolyje
broli
krikðèionis
krikðèionimis
krikðèionyse
krikðèionys
þvëris
þvërimEs
þvërysA
þvërys
brolius
broliais
broliuose
broliai
Toks pavyzdinis daiktavardþio krikðèionis linksniavimas taip pat remiamas vartosena ir itin daþnas
tikybos leidiniuose bei apeigose, o tai, be abejo, tiesiogiai veikia ir tø þodþiø vartosenà kitais atvejais.
Dabartinëje kalboje jau neáprasta sakyti, pavyzdþiui,
krikðèionies, krikðèionimi ar krikðèionie, lygiai kaip
ir krikðèioniai (plg. ir pirmà garsios giesmës eilutæ
Pulkim ant keliø, visi krikðèionys), krikðèionius,
krikðèioniais. Tad teikyba eina ið esmës kartu su áprastine ir ðiuo atveju prestiþine tikybos kalbos vartosena. Beje, ir ankstesniuose teikybos veikaluose, nors
krikðèionis dëtas kaip pirmos linksniuotës þodis, greta
esanèiuose straipsniuose daugiskaitos vartotos treèios linksniuotës lytys. Taip, pavyzdþiui, daryta DÞ1
381 þodþio krikðèionija reikðmës aiðkinime ,,visi
krikðèionys” (o ne ,,visi krikðèioniai”). Tas pats Pr.
Skardþiaus, St. Barzduko ir J. M. Laurinaièio sudarytame ,,Lietuviø kalbos vadove” (1950 m.), pvz.:
krikðèionija ,,krikðèionys, krikðèioniø pasaulis”,
krikðèionystë ,,buvimas krikðèionimis, krikðèioniø gyvenimo stovis ir aplinka; krikðèionija” (p. 338). Tad
DÞ2 ir DÞ3 tik áteisinta teikyboje tai, kas buvo pripaþástama ankstesniuose darbuose, áskaitant ir didájá
,,Lietuviø kalbos þodynà” (þr. LKÞ VI 582 þodþiø
sukrikðèionëti, krikðèionija, krikðèioninti reikðmës
aiðkinimus). Kaip anksèiau buvo uþsiminta, paprastai (bent dabartinëje tikybos kalboje) taip pat kaip
krikðèionis yra linksniuojamas ir pagonis, tik miðrus
jo linksniavimas neáteisintas teikybos darbuose. Nuoseklumas reikalautø tai padaryti.
Tiesa, dël þodþio krikðèionis linksniavimo pastaruoju metu yra kilæs ðioks toks ginèas. Mat ,,Gimtosios kalbos” þurnalo 1998 m. 10 nr. buvo paskelbtas
R. Miliûnaitës straipsnelis ,,Nevertas krikðèionio ar
krikðèionies vardo?”, kuriame, neásigilinusi á DÞ3 pateikimà ir dël to já iðkreipdama, autorë teigia, kad
pagal ðá þodynà krikðèionis neva turás bûti linksniuojamas kaip treèios linksniuotës þodis ir tuoj pat já
taip iðlinksniuoja. Po to, radusi veiksmaþodá krikðèioninti paaiðkintà ,,daryti, versti krikðèioniu, krikðèionimis”, autorë mano, kad norminamajam leidiniui
taip aiðkinti (vartojant vienaskaità su pirmos, o daugiskaità su treèios linksniuotës galûne) nesà gerai ir
papeikia rengëjus uþ nusiraðinëjimà ið LKÞ. Bet be
pamato jaunoji kolegë átaria DÞ3 redaktorius tesugebëjus ,,sàmoningai ar automatiðkai” perkelti reikðmës aiðkinimà ið LKÞ (ten, beje, tas veiksmaþodis
kiek kitaip paaiðkintas – ,,daryti krikðèioniu, versti á
Stasys KEINYS
niai besà ið treèios linksniuotës (gramatikos þodþiais,
i kamieno) – kilmininkas peties ir ánagininkas petimi
// petim, taèiau tai jau bus istorinio poþiûrio á dabartinës kalbos linksniavimo sistemà apraiðka. Sinchroninës sistemos atþvilgiu nuo dabartinës treèiosios
linksniuotës vyriðkosios giminës daiktavardþiø vienaskaitos tesiskiria ðio þodþio vardininkas su galûne
-ys. Tad, apskritai imant, galima laikyti, kad þodþio
petys (retai petis) vienaskaita priklauso prie treèios,
o daugiskaita – prie pirmos linksniuotës.
Ir sinchroniðkai miðri yra daiktavardþio vieðpats
vienaskaita – jo ánagininkas paprastai vartojamas su
ið pirmos linksniuotës atëjusia galûne -iu (vieðpaèiu),
be to, iðimtinë vardininko galûnë -s. Kiti linksniai
(vieðpat-ies, vieðpaè-iui, vieðpat-á, vieðpat-yje, vieðpat-ie) turi tipiðkas dabartinës treèios linksniuotës vyriðkosios giminës galûnes (dalis jø tokios pat yra ir
pirmos linksniuotës daiktavardþiø). Ðio þodþio treèiosios linksniuotës vienaskaitos lytis gyvas palaiko
ypaè, be abejo, tikybos kalba, kurioje itin daþnos yra
kaip tik vienaskaitos vardininko, kilmininko, naudininko, galininko ir ðauksmininko lytys. Dël to DÞ3
atsisakyta ankstesniuose leidimuose teikto variantinio linksniavimo pagal pirmà linksniuotæ – DÞ1 941
ir DÞ2 937 buvo teikiama taip: vieðpa//ts, ~ties (-èio)
v., o tai rodo, kad bendrinëje kalboje visø pirma buvo teikiamos abiejø skaièiø treèiosios linksniuotës
lytys, bet priimtinas ir linksniavimas pagal pirmà
linksniuotæ. Taèiau ðio þodþio daugiskaita dabartinëje kalboje linksniuojama, matyt, beveik vien pagal pirmà linksniuotæ (ið esmës tokià vartosenà liudija ir LKÞ XIX 290–292, iðskyrus vienà pavyzdá ið
St. Zobarsko – jo pavartotas daugiskaitos vardininkas vieðpatys). Dël to ateityje DÞ3 rengëjø neapsiþiûrëjimà reikëtø pataisyti, t. y. daiktavardá vieðpats
teikti kaip miðraus linksniavimo þodá.
Prie þodþiø, kuriø vienaskaitos ir daugiskaitos lytys turi skirtingø linksniuoèiø galûnes, seniai ar bent
senokai priklauso taip pat daiktavardþiai krikðèionis
bei pagonis, nors pastarasis bent antros XX a. pusës
teikybos veikaluose pateikiamas kaip vien pirmos
linksniuotës þodis. Jø vienaskaita paprastai vartojama su pirmos linksniuotës galûnëmis, o daugiskaita
tebepriklauso prie treèios linksniuotës. Krikðèionis
DÞ2 336 ir DÞ3 333 yra pateiktas taip: krikðèion//is
(dgs. vard. -ys), ~ë dkt. Ið to þodyno vartotojui turëtø
bûti aiðku, kad tas vyriðkosios giminës daiktavardis
teikiamas linksniuoti taip:
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
lietuviø kalba
krikðèionybæ” VI 582). Tuo aiðkinimu tenorëta dar
kartà þodyno vartotojams akivaizdþiai parodyti, kad
kalbamas daiktavardis yra linksniuojamas miðriai.
Toliau tame straipsnelyje lyg ir pripaþástama, kad
krikðèionis galás bûti linksniuojamas ne tik treèiàja,
bet ir pirmàja linksniuote ir kad tai netgi nesàs ,,koks
didelis bendrinës kalbos normø lauþymas”, bet tik
gretutinës (?) lytys, á kurias esà ,,galima atlaidþiau
þiûrëti ðnekamojoje kalboje”. Taèiau raðtuose pirmenybæ reikià teikti treèios linksniuotës lytims. Straipsnelis baigiamas ðiais pamokomais þodþiais: ,,Svarbu, kad tame paèiame tekste abiejø linksniuoèiø formos nebûtø vartojamos pramaiðiui” (p. 18). Tad nukirsta kaip kirviu – atseit, DÞ3 vartotojai blogai mokomi.
Deja, R. Miliûnaitë savo straipsnelyje ið tikrøjø
ginèijasi ne su DÞ3 (kartu ir DÞ2) teikiniais, o su gramatine dabartinës lietuviø kalbos sandara. Ji galbût
norëtø regëti visus þodþius linksniuojamus tiksliai pagal tam tikras gal net kieno nors ið ðono nulemtas
linksniuotes. Taèiau atskiri miðraus linksniavimo þodþiai, jø grupës ar net miðrios linksniuotës yra dabartinës bendrinës ir tarmiø kalbos tikrovë. Tai rodo, kad kiekviena kalbos bûklë yra tik raidos tarpsnis, susietas ir su praeitimi, ir su ateitimi. Kalbinin-
kams tai neturëtø nei patikti, nei nepatikti – tokia yra
kalba. Neturëtø jie ir kirviu kirsti per vartojamàsias
lytis, norëdami sukurti kokià, savo poþiûriu, darnià
kaitybà. Kirvis nëra tinkamas árankis kalbai tvarkyti.
Tiriamasis dalykas mokslo þmoniø paprastai imamas
toks, koks jis yra, o ne toks, koks, tyrinëtojo manymu, turëtø bûti. Pagaliau lyèiø teikybà dera remti vartosena. Tai keletas svarbiø teiginiø, kuriø nereikëtø
iðleisti ið galvos svarstant teikybos dalykus, bet kuriuos, rodos, bus iðleidusi krikðèionio pateikimo DÞ3
kritikë.
Baigiant tà krikðèionio bylà, matyt, bus ne pro ðalá prisiminti, kad priesagas -(i)uonis ir ypaè -(i)onis
ar toká baigmená turintys bendrinës kalbos þodþiai
XX a. patyrë dideliø permainø. Ðimtmeèio pradþioje, regis, dar plaèiai vartotos jø treèios linksniuotës
lytys (linksniuota Èiurlionies, palikuonies, velionies
ir t.t.), o gale ne vienu atveju vyrauja pirma linksniuotë (bendrinëje kalboje besakoma Èiurlionio ir,
matyt, daþniausiai palikuonio, velionio). Dalis þodþiø linksniuojama abejaip (taip DÞ teikiamas ir palikuonis), pagaliau esama, kaip ðiame straipsnyje dëstyta, miðriai linksniuojamø þodþiø. Bet tas kalbamos
þodþiø grupës linksniavimo kitimas bûtø jau kito
straipsnio tema.
L i t e r a t û r a
8. Kriauðaitis P. Lietuviðkos kalbos gramatika: Raðytojams ir skaitytojams vadovëlis. Tilþë, 1901.
9. Lietuviø kalbos atlasas [LKA]. Vilnius, 1991.
T. 3.
10. Lietuviø kalbos gramatika [LKG]. Vilnius,
1965. T. 1.
11. Lietuviø kalbos vadovas: Tartis ir raðyba. Kirèiavimas. Kalbos dalykai. Þodynas / Sud.
Pr.Skardþius, St.Barzdukas, J.M.Laurinaitis.
[Bielefeld], 1950.
12. Lietuviø kalbos þodynas [LKÞ]. Vilnius, 1962.
T. 6; Vilnius, 1996. T. 17; Vilnius, 1999. T. 19.
13. Urbas D. Martyno Maþvydo raðtø þodynas. Vilnius, 1996.
14. Zinkevièius Z. Lietuviø dialektologija: Lyginamoji
tarmiø fonetika ir morfologija. Vilnius, 1966.
ISNN 1392-8600
1. Ambrazas V., Girdenis A., Morkûnas K. ir kt.
Lietuviø kalbos enciklopedija [LKE]. Vilnius,
1999.
2. Dabartinës lietuviø kalbos gramatika [DLKG].
III pataisytas leid. Vilnius, 1997.
3. Dabartinës lietuviø kalbos þodynas [DÞ]. I leid.
Vilnius, 1954; II papildytas leid. Vilnius, 1972;
III pataisytas ir papildytas leid. Vilnius, 1993.
4. Donelaitis K. Raðtai. Vilnius, 1977.
5. Jablonskis J. Rinktiniai raðtai. Vilnius, 1957.
T. 1.
6. Kabelka J. Kristijono Donelaièio raðtø leksika. Vilnius, 1964.
7. Kazlauskas J. Lietuviø kalbos istorinë gramatika: Kirèiavimas, daiktavardis, veiksmaþodis.
Vilnius, 1968.
17
Sinonimø problemos
Problems of synonyms
Sinonimø
problemos
Problems of
synonyms
Antanas RASIMAVIÈIUS
Vilniaus pedagoginis universitetas
T. Ðevèenkos g. 31, LT-2009 Vilnius
18
The article deals with some problems concerning
the use and interpretation of synonims.
An analysis of numerous examples from the works
of Lithuanian classics - the poet Maironis and the
novelist A. Vienuolis - proves that it is necessary to
lay emphasis on those shades of meaning of synonyms
which decide the difference between them, but not
on the meanings that two (or more) synonims com-
monly possess. It is only the difference that determines the essence of synonyms and their value in
use. Assertions that in certain literary cases synonyms
can be substituted one by another are not correct, as
substitution leads to assimilation of words, depreciation of their differences of meaning, and this basically impoverishes active human speech.
Apie leksinius sinonimus raðyta palyginti nemaþai,
ir jø vartojimas, galima sakyti, pakankamai iðgvildentas. Taèiau ir èia pravartu kai kà dar pasvarstyti.
Sinonimø interpretavimà tekste ið esmës lemia jø
supratimas, paprastai pateikiamas apibrëþimuose. O
jie, galima sakyti, visur vienodi: sinonimais vadinami tos paèios arba artimos reikðmës þodþiai. “Sinonimai yra skirtingai skambantys þodþiai, reiðkiantys
tà patá daiktà, poþymá, veiksmà” (J. Pikèilingis, Sinonimika. Kalbos figûros. K., 1988, p. 4). Laikydamiesi tokios koncepcijos, autoriai (greta kitø dalykø) neretai nurodo, kad sinonimai tekste gali pakeisti vieni kitus.
Ðtai, pavyzdþiui, J. Pikèilingis “Lietuviø kalbos
stilistikoje” (II d., 1975), aiðkindamas sinonimø sampratà, raðo: “Ið tiesø, jei þodþiai yra sinonimai, daþnai juos galime keisti vietomis, pvz.:
“Kur bëga Ðeðupë, kur Nemunas teka,
Tai mûsø tëvynë, graþi Lietuva!” (Maironis)
“Kas yra buvæs Kaukaze ir nevaþinëjæs Gruzijos
karo keliu, tas, galima sakyti, nëra regëjæs jos gamtos stebuklingøjø groþybiø, nëra matæs augalø ávairumo ir kalnø gyventojø margumo” (A. Vienuolis).
Pateikæs ðiuos du pavyzdþius, autorius tvirtina:
“Èia, pakeitus vietomis bëga ir teka, regëjæs ir matæs, sakinio prasmë nekinta” (p. 200).
Manyèiau, kad taip interpretuoti minimus sinonimus nederëtø.
Kas gi iðeitø, sukeitus vietomis pirmojo pavyzdþio sinonimus. Turëtume: Kur teka Ðeðupë, kur Ne-
munas bëga. Formaliai þiûrint, lyg ir galima. Bet tekëti yra ðiuo atveju galimø sinonimø dominantë. Aiðku, kad visos upës teka (plg. iðteka, áteka, intakas,
tëkmë ir t. t.). Tad ir Ðeðupë gali tekëti. Bet visi kiti
èia galimi sinonimai kuriuo nors poþiûriu jau apibûdins patá tekëjimà; bëgti reikð – greièiau tekëti, maþesnei upei, upeliui tekëti ir t. t. Todël keistai atrodytø, jei greta ramiai, áprastai tekanèios Ðeðupës, Nemunas – lietuviui didþiausia, plaèiausia, galingiausia upë – bëgtø! Ið tikrøjø ir Nemunas, ir Ðeðupë teka. Bet Maironis, sugretindamas bëga ir teka, ne tiek
kelia Ðeðupës bëgimà, kiek paryðkina, pabrëþia Nemuno didingumà ir ypaè tas skirtingas erdves, kurias
Nemunas ir Ðeðupë èia reprezentuoja.
Kad nereikëtø nevaisingai samprotauti ar svarstyti, jog vienam gali atrodyti vienaip, kitam – kitaip,
paëmus tik vienà pavyzdá, plaèiau pasiþiûrëkime á
Maironio kûrybà, pasiaiðkinkime, kas gi tas Nemunas ir ta erdvë paèiam Maironiui:
“Per Lietuvà Nemunas eina platus; Tenai tarp kalvø apleisdams rytus, Nemunas eina, upiø didvyris;
Ieðkodams Nërio, vandenis gena Nemunas senas;
Ramus, vienodas, paslaptingas, Eini sau amþinu keliu; Sveikas, seneli! Amþiø amþiais <..> Pro Punios
kalnà susimàstæs Banguoji vengdamas salø; Bet nei
bus, nei tekës Nemune tiek vandens, Kiek prieðø ten
kraujo tekëjo; Ilsëkit kaulai pranokëjø.. Sargyboj Nemuno ramaus” – ðtai keletas citatø ið Maironio eilëraðèiø.
Taigi Maironio Nemunas – “platus, ramus, vie-
Antanas RASIMAVIÈIUS
S u m m a r y
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
nodas, paslaptingas, senas, senelis, upiø didvyris..
eina, vandenis gena, banguoja, teka..” ir staiga –
bëga greta tekanèios Ðeðupës?!
Maironio kûryboje ir kitos didelës upës plaèiose
erdvëse nebëga:
“Tenai á rytus Dauguva plaukia; Kur juodos Bûgos pro tyrus teka”.
Visai kas kita, jei upës sraunios:
“Upeliai srauni nuo kalnø tekini; Á prieglobstá bëga Ventos; Nudþiugo Moldava, Morica raundojus,
Srauniau iðsibëgo nuo Alpiø Dunojus; Paukðèiai
èiulba, tiriliuoja, Upës ðniokðèia tarp kalnø”.
Tad ten, kur pavasaris, kur atgimimas, – ir upiø
tëkmës ávaizdþiai kitokie – verþlu, intensyvu, nesulaikoma.., ten – ir bëga, ir kiti sinonimai. Palyginkime dar:
“Bëga kaip upës srovë tekina Laikai á neþinomà
ðalá; Oi, bëga tos dienos kaip vandenys upës”.
Kartais gali atrodyti, kad þodþio pasirinkimà lemia poetikos reikalavimai:
“O kur motulë yra geriausë, Nors apsidarius pilka sermëga? Ir jauna meilë kur nekalèiausë, Jei ne
kur Venta ir Jûra bëga?”
Bet ir èia bëga rodo intensyvumà, verþlumà, kaip
ir tos jaunos nekalèiausios meilës verþlumas, intensyvumas, vidinë galia (juk èia gretinama). Plg. dar:
“Ðirdá ir upæ sunku suturëti; Vilijai bëgti, mergaitei mylëti!..”
Dar vienas pavyzdys:
“Nebeuþtvenksi upës bëgimo, Norint sau eitø ji
pamaþu; Nebsulaikysi naujo kilimo; Nors já pasveikint tau ir baisu”.
Nepaisant iðlygos (Norint sau eitø ji pamaþu), nebeuþtvenksi tos galios, tos jëgos, to nenumaldomo
judëjimo (upës bëgimo), kaip ir nesulaikysi “naujo
kilimo” – to gal netikëto, bet laukto, verþlaus, jau
nesutramdomo nacionalinio iðsivadavimo sàjûdþio.
Taigi matome – Maironio kûryboje tekëti ir bëgti
aiðkiai skiriasi, tad sukeitæ juos vietomis, keistume
Maironio sampratà, jo ávaizdþius ir turëtume kaþkokià nepateisinamà ir, apskritai, nepriimtinà mintá.
Ta proga pravartu þvilgterëti á visà eilëraðèio sandarà. Jis kuriamas paralelëmis: kiekvieno eilëraðèio
posmo pagrindiniai ávaizdþiai (dvi, kartais net trys
paralelës) – tai pagrindiniai tëvynës Lietuvos ávaizdþiai, svarbiausios, bûdingiausios detalës.
Pradëjæs nuo plaèiausios tëvynës erdvës (“Kur bëga Ðeðupë, kur Nemunas teka..”), antrame posme poetas duoda sodybø erdves (“Kur rausta þemèiûgai,
kur rûtos þaliuoja..”), treèiame – paþvelgia á Lietuvà
ávairiais metø laikais (“Ar giedrios iðauðta pavasario dienos, Ar krinta po dalgiu þvanguèiai lankos,
Ar dreba nuo ðalèio apleistos rugienos..”), ketvirta-
me – primena orø permainas (“Ar ðvieèia mums saulë, ar orai aptemæ”), toliau prisimena istorijà (“Èia
Vytautas didis garsiai vieðpatavo.. Èia boèiai uþ laisvæ tiek amþiø kariavo..”) ir pagaliau kreipiasi á Aukðèiausiàjá, kad apsaugotø tà mylimà ðalá (“Kur mûsø
sodybos, kur boèiø kapai”).
Ðitokiø paraleliðkai pateikiamø detaliø pagrindu
Maironis reprezentuoja tëvynæ, parinkdamas kiekviename posmelyje paèias bûdingiausias ir jas sugretindamas, kai kurias net suprieðindamas kaip polius, dvi
ribas, tarp kuriø telpa visuma, t. y. plaèiausios potekstës. Tad tø detaliø, tø ávaizdþiø sugretinimas, netgi
suprieðinimas ir iðkëlimas kaip svarbiausiøjø sudaro
kiekvieno posmo pirmøjø keturiø eiluèiø minties esmæ, branduolá ir drauge iðryðkina kiekvienos jø svarbà. Jeigu svarbu mums “Kur rausta þemèiûgai, kur
rûtos þaliuoja” – daþniausieji bûtino sodybos palydovo darþelio ávaizdþiai, jeigu svarbu “Ar ðvieèia
mums saulë, ar orai aptemæ” – ir graþiausios, maloniausios, ir niûrios dienos ir t. t., tai ne maþiau svarbu ir “Kur bëga Ðeðupë, kur Nemunas teka” – ávaizdþiai, reprezentuojantys Didþiàjà Lietuvà ir Uþnemunæ (prisiminkime istorijà, ir bus aiðku, kodël èia
atsirado Ðeðupë, juoba, kad ji, rodos, vienintelá kartà
sutinkama Maironio kûryboje, tuo tarpu kitø upiø
ávaizdþiai daþnokai pasitaiko). Taigi – Ðeðupës ir Nemuno kitokios, skirtingos erdvës, o jos ir lemia bëga
ir teka vartojimà. Ðitø ávaizdþiø skirtumà pabrëþia ir
anaforiðka konstrukcija (“Kur.. kur”). Be to, ir tiesiogine prasme Ðeðupë sraunesnë (sûduviai sako, kad
ji gana srauni) negu Nemunas. Bet esmë, þinoma, ne
èia, èia tik papildomas pastebëjimas.
Be to, kiekvieno ðio eilëraðèio posmo penktoji ir
ðeðtoji eilutës lyg apibendrina ir savotiðkai pakartoja
keturiø pirmøjø eiluèiø mintis. Jeigu atidþiau pasiþiûrësime á pirmojo posmo dvi paskutines eilutes, pajusime aiðkiai, kaip kinta ávaizdþiai. Ðtai èia (ðitoje
paralelëje) poetas ragina visas mûsø upes skubëti á
marias giliausias, kaip ir dainas – skambëti po ðalis
plaèiausias. Todël èia jau vartojama bëgti – intensyvesnio vyksmo þodis. Tà reikðmës intensyvumà rodo ir kiti reikðmës aktualinimo bûdai: liepiamoji nuosaka – ásakmus kreipimasis á upes, tarinio inversija,
taip pat paties þodþio kartojimas:
“Bëkit, bëkit, mûsø upës, á marias giliausias!
Ir skambëkit, mûsø dainos, po ðalis plaèiausias!”
Be to, su nuotaikos kitimu kinta ir poetinis metras. Ten, tëvynës erdviø ávaizdþiai, rodos, lipte álipæ
á amfibrachá, rodos, jis – pats geriausias toms erdvëms iðskleisti, o èia, ásakmiam raginimui, poetas pasinaudoja chorëju, turbût paèiu intensyviausiu metru. Taigi ir pats poetinis metras savaip aktualina þodþiø reikðmes.
ISNN 1392-8600
lietuviø kalba
19
Sinonimø problemos
Ðtai dar ir ðiuo aspektu paþiûrëkim á siûlomà bëgti ir tekëti sukeitimà vietomis: Kur teka Ðeðupë –
dar labiau pabrëþtume tekëjimà, já sulëtindami, vandens pagausindami, o kur Nemunas bëga – dar labiau aktualintume bëgimà, akcentuotume já, suintensyvintume. Tad matome, kad ir pati poetinë struktûra prieðinasi siûlomam keitimui, kuris, esà “sakinio
prasmës nekeistø”. Pakeistø, ið esmës pakeistø, padarytø tø ávaizdþiø gretinimà neámanomà.
Dar viena pastaba: sakinyje – “Kur bëga Ðeðupë” – yra tarinio inversija. Inversuotas tarinys labiau
paryðkina bëga reikðmæ ir tokiu bûdu, labiau paryðkinus bëgimà, kartu savotiðkai sumaþinama Ðeðupës
baseino erdvë, – ji lyg visa lengviau aprëpiama. Tuo
tarpu: “kur Nemunas teka” – þodþiø tvarkà áprasta.
Bet ðitame sugretinime labiau iðryðkëja ir teka reikðmë, o drauge ilgesnis, platesnis, erdvesnis darosi ir
Nemuno baseinas.
Pagaliau nesvarbu, kodël èia atsirado inversija: gal
jà padiktavo metras, o gal atvirkðèiai – gal mintis
susirado metrà?! Svarbu, kad taip yra, ir taip reikia
suprasti.
Kaþin ar atsitiktinai gimë ir visai Lietuvai labai
gerai þinoma ðito eilëraðèio-dainos melodija, kur teka paklûsta kitoms natoms – dainuojant iðtæsiama.
Ádomu, kaip skambëtø ta eilutë, sukeitus bëga ir teka vietomis?!
Ir dar vienas maþmoþis: kai gretinami du dalykai
(arba kai kas nors iðskaièiuojama), tai paprastai antrasis ið jø bûna svarbesnis, bûdingesnis, daþnesnis ir
t. t., t. y. reikðmingesnis. Ðitame Maironio eilëraðtyje
tai irgi akivaizdu: “Kur rausta þemèiûgai, kur rûtos
þaliuoja” – juk rûtos bûdingesnë, tiesiog neatskiriama lietuvës darþelio detalë; “Ar ðvieèia mums saulë,
ar orai aptemæ” – juk, kai orai aptemæ, ne lengviau
jausti meilæ “brangiausiai proboèiø ðaliai” negu ðvieèiant saulei (nuotaika, savijauta juk ne tokia pati); ir
t. t. Tas pats ir pirmajame sakinyje: “Kur bëga Ðeðupë” – tai maþesnë tëvynës dalis, “kur Nemunas teka” – svarbesnioji, pagrindinë, didþioji Lietuvos erdvë. Sukeitæ þodþius bëga ir teka vietomis, prasmæ
skriaustume ir ðiuo poþiûriu, t. y. ið viso kurtume kaþkoká kalbamajai situacijai lyg prieðtaraujantá variantà – maþesnëje erdvëje tekëjimas – lëtas, didelëje –
intensyvus?!
Vadinasi, keliais aspektais paþvelgus á ðá pavyzdá,
norëta parodyti, kad Maironio: “Kur bëga Ðeðupë,
kur Nemunas teka” – tai ne kokia nors atsitiktinë vartosena, kur galima bûtø veiksmaþodþius keisti vietomis, nepaþeidus autoriaus ávaizdþiø; juoba, kad minimi veiksmaþodþiai èia vartojami ne visai tiesiogine reikðme, o drauge su upëmis jie eina kaip tam tikrø “mûsø tëvynës” erdviø ávaizdþiai. Antra vertus,
20
èia norëta priminti (pirmiausia mokytojams lituanistams): neatlikinëkime “eksperimentø”, o pasistenkime suvokti autoriaus ávaizdþius, iððifruokime juos,
atskleiskime jø potekstes – suvokime taip, kaip autorius suvokia. Juk vaizduojamas iðorinis pasaulis yra
þmogus vidinës bûsenos, jo minèiø, jausmø, valios,
pagaliau – poelgiø, veiksmø iðraiðka. Raðytojas paprastai pasirenka vienà kità detalæ, bruoþà, vyksmà,
kurie pajëgtø savo ryðkumu sukurti visumos vaizdà.
Ðia prasme kiekvienas tekstas, galima sakyti, yra vienintelis, nepakartojamas. O èia lengva ranka já siûloma redaguoti ir skirtumo nematyti.
Tiesa, vieno raðytojo (turbût ypaè poeto) kûryboje tam tikros detalës, ávaizdþiai pasikartoja. Todël
nepakanka imti vienà pavyzdá ir já “pritempti” prie
kokios nors susikurtos minties, poþiûrio, koncepcijos. Reikia plaèiau pasiþvalgyti raðytojo kûryboje.
Tik tada suvoksime jo – individo – kalbos esmæ.
Bet kiekvieno raðytojo kalba – tai ne kaþkokia uþdara sistema. Tai savotiðka visos visuomenës kalbos
atmaina, nes jis, kaip minëta, pasirenka detales, vyksmus, bruoþus ið bendrojo kalbos lobyno ir tokiu bûdu reiðkia savo vidinius iðgyvenimus.
Ta proga, pravartu bent keliais pavyzdëliais priminti, kad ir kiti raðytojai su Nemunu, jo tëkme ir t. t.
elgiasi analogiðkai. Ðtai V. Krëvës Nemunas, gana
daþnas jo “Dainavos ðalies senø þmoniø padavimiuose” (V., 1955).
“Ir ið visø pusiø kaip nemunai plaukë þmonës, p.
33. Tris dienas, tris naktis nemunais plaukë ten þalias vynas, p. 27. Dunojus kraujo praliejo Ðarûnas,
o Ðviedrys tai jau nemunus” p. 51.
Ðitie palyginimai aiðkiai rodo gausumà. O ðtai tiesioginiai vaizdai:
“<..> nerimsta èia mano ðirdis: traukia jà ðalin,
kur seni tëvai gyvena, kur tyliai Nemunas banguoja, kur srovus Merkys teka” p. 31.
Ðtai èia irgi matome, kad Nemunas tyliai banguoja, o greta jo (nors èia nëra paralelës) Merkys
teka.
Autoriaus valia pasirinkti þodþius, – èia jis Merkiui pasirinko teka, bet tà tekëjimà sustiprino, suintensyvino epitetu srovus, o Nemuno bangavimà –
lëtesná, ramesná, didingesná tekëjimà, – tyliai. Tad ir
èia: dvi nevienodos upës – nevienodai jos ir teka.
Tai ir yra siekimas pasirinkti þodþius, kad jais iðsakytø nevienodà jausmà, sukurtø nevienodà ávaizdá.
Èia norima pabrëþti, kad tai – ne koks nors formalus sinonimø ieðkojimas, vengiant nekartoti to paties þodþio, o skirtingø iðorinio pasaulio reiðkiniø
skirtingas suvokimas. Jeigu visi taip bûtø vengæ kartoti arti tekste tà patá þodá, kaip moko kai kurie stilistai, tai vargu ar bûtø tokiø pavyzdþiø, kaip pastara-
Antanas RASIMAVIÈIUS
Problems of synonyms
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
sis, kur dviejuose gana arti esanèiuose sakiniuose yra
“tyliai Nemunas banguoja”. Deja, V. Krëvei Nemunas toks ðitame tekste; bet, kaip minëta, kitoks Merkys. O ir Merkys toks ne viename sakinyje – toks
ávaizdis kartojamas:
“Ten, kur srovus Merkys, bëgdamas tekëdamas
per ðalies pievas, per alksnynus, per krûmuotus ðlaitus, plukdo savo tyrà vandenëlá platun Nemunëlin,
yra ten aukðtas ir status kalnas, <..> o ant to kalno
tvirta pilis, garsi Merkinë”. p. 22.
Tik èia sraunus Merkys jau – bëga teka ilgai, per
tam tikras nevienodas erdves, kol atplukdo savo vandená á Nemunà. Taigi vandens daug, bet jis srauniai
teka (bëgdamas tekëdamas) ir tà sraunumà V. Krëvë suintensyvina þodþiu bëgti. Tai dar kartà rodo
(apie tai minëta pradþioje), kad visos upës gali tekëti, bet jø tëkmë skirtinga. Ðtai èia Merkys per ávairias erdves ne visur vienodai teka ir ðitai trukmei,
ðitam jo nevienodam keliui skirtingose erdvëse V.
Krëvë pasirinko toká variantà (bëgdamas tekëdamas), nerasdamas tam savo sudëtingam ávaizdþiui
iðreikðti vieno tinkamo þodþio.
Tokia vartosena gana bûdinga ir tautosakai. Èia
noriu pateikti tik vienà pavyzdá, rastà dar L. Rëzos
surinktø ir iðleistø “Lietuviø liaudies dainø” II t.:
“Priekulës kiemas
Tai didis kiemas,
Èia bëgo tekëjo
Srovës upelë.
Ant tos upelës,
Ant srovingosios,
Èia girdë brolyèiai
Bërà þigelᔠp. 191.
Palyginkime dar vienà V. Krëvës pavyzdá:
“Tik Stangës upelë, bëgdama aplink kalnà grioviais perkasais, be pertraukos kalbëjo senai piliai,
kà ji matë, kà girdëjo”. p. 23.
Dar pavyzdys (ið I. Ðeiniaus “Rinktiniø raðtø” I t.):
“O ðtai þiûrëk, kur taip balta, ten toliau, kur bëga
ði upelë”. p. 363.
Ðiais pavyzdþiais norima parodyti, kad upeliai gali
bëgti ir kad èia gali bûti keliamas ne tik jø tëkmës
sraunumas, bet ir akivaizdus vandens judëjimas: stovëdami prie maþo upelio, vandens tëkmæ labai gerai
matome (ið vandenyje judanèiø augalø, suneðtø smëlio bangeliø upelio dugne ir pan.).
Jau ið èia suminëtø pavyzdþiø matome, kad: upës
teka ir upës bëga – tai ne ta pati reikðmë.
Èia, atrodo, visai paranku prisiminti kai kà ið sinonimø teorijos. Kiekvienas galimas sinonimas (greta
dominantës, paprastai neutraliai þyminèios koká nors
daiktà, poþymá, vyksmà ir t. t.) visada yra raiðkesnis
uþ dominantæ, t. y. jis ne tik pasako patá vyksmà, po-
þymá ir t. t., bet ir kuriuo nors poþiûriu já apibûdinà,
sukonkretina. Tokiais atvejais tekste ir yra svarbiausia tas atspalvis, tai, kas padeda sukurti raðytojo norimà ávaizdá (plg., kad ir jau minëtus pavyzdþius –
upës ðniokðèia, Dauguva plaukia, vandenis gena
Nemunas senas, Stangës upelë, bëgdama aplink kalnà ir t. t.).
Bet ir pati dominantë konkreèiame tekste (ypaè,
kai ji dar gretinama su kitu sinonimu) kelia jau konkretø, individualø, ðiam ávaizdþiui kurti tinkamiausià, o ne kaþkoká bendrà, neutralø poþymá. Juk leksikologinë samprata teka yra kalbos (kaip abstrakcijos) samprata, vadinamoji neutralioji samprata. Tuo
tarpu “Kur Nemunas teka” – jau yra konkreti, realizavimo, t. y. kalbëjimo (ðnekos), ðito teksto samprata. Èia “kur Nemunas teka” – tai erdvës, Nemuno
baseino samprata, panoraminis didþiosios Lietuvos
dalies ávaizdis.
Veiksmaþodþiai bëgti, tekëti yra daugiareikðmiai.
Èia tuo tarpu susidûrëme tik su vienu jø sinoniminës
vartosenos atvejø. Ádomumo dëlei pateiksim dar bent
vienà, buitinës kalbos pavyzdá. Ið vaikystës labai gerai ásiminiau, kaip graþiai þmonës skiria tuos þodþius
namø apyvokoje. Ðtai stovi kibiras vandens virtuvëje ant suoliuko. Pakëlus kibirà, suoliukas aiðkiai ðlapias (neáprasta). Tad sakoma: turbût kibiras teka. O
kai, prisipylæs ið ðulinio, neði kibirà ir matai vandens
èiurkðlæ, tai sakoma: kibiras bëga.
Èia gali kilti klausimus, ar ið viso galima gretinti
du arba ir kelis sinonimus? Ne tik galima, bet ir reikia. Toks stilistinis eksperimentas pravartus, bet ne
tam, kad árodinëtume, jog, sukeitus sinonimus, sakinio prasmë nesikeièia, o prieðingai, kad geriau iðryðkintume, kuo sinonimai skiriasi, kà reiðkiame vienu,
o kà kitu. Taip ir reikia parodyti, kad jø negalima
pakeisti vieno kitu, nes pasikeistø prasmë, kuriamas
ávaizdis. Tik ðitaip ir ryðkëja kalbos turtingumas. O
siûlydami sukeisti juos vietomis ir tvirtindami, kad
prasmë nesikeièia, norim to ar nenorim, teigiame, kad
jie lygiaverèiai, t. y. suniveliuojame þodþius, nubraukiame jø atspalvius ir nejuèiomis mokome nepaisyti
tikslumo. Ðitokiu keliu eidami, to nenorëdami, pamaþu stumsime þodþius ið aktyviosios vartosenos arba tik formaliai reikalausime arti tekste nevartoti tø
paèiø þodþiø, graibytis sinonimø, net nesuvokiant,
kuo jie skiriasi. O jeigu jau kalbame apie sinonimø
kaitaliojimà, tai visus konkreèiu atveju galimus sinonimus tegalima (formaliai!) pakeisti nebent dominante (ðiuo atveju – tekëti). Bet ir tokiais atvejais
(keisdami dominante) suniveliuotume atspalvius, t. y.
atsisakytume to, kas svarbiausia: argi ámanoma “upës
ðniokðèia tarp kalnø” ar “Upeliai srauni nuo kalnø
tekini Á prieglobstá bëga Ventos” – pakeisti teka?!
ISNN 1392-8600
lietuviø kalba
21
Sinonimø problemos
Tam prieðtarauja pats tekstas, visa þodþiø aplinka.
Tai visai kiti vaizdai, kiti jausmai, kita nuotaika. Tad
ir vertinkime tekstus tokius, kokie jie ið tikrøjø yra.
Turtinkime (pirmiausia jaunimo) aktyviàjà kalbà, mokykime jos raiðkos iðgaliø.
Juk þmogus ið prigimties nejauèia poreikio turëti
du ar daugiau þodþiø absoliuèiai tai paèiai reikðmei.
Tik siekdamas tiksliausiai iðreikðti tikrovæ, iðsakyti
savo jausmus, ásitikinimus, tikslus ir lûkesèius, optimaliausiai veikti adresatà, þmogus ieðko tinkamiausiø raiðkos bûdø.
Man atrodo, kad pakankamai aiðkiai skiriasi ir þodþiai regëjæs ir matæs minëtame vadovëlyje pateiktame A. Vienuolio sakinyje. Sakydamas “nëra regëjæs jos gamtos stebuklingøjø groþybiø”, A. Vienuolis sutelkia plaèius, panoraminius, dideliø erdviø vaizdus, stebuklinguosius Gruzijos reginius. Tuo tarpu
antroje sakinio dalyje – “nëra matæs augalø ávairumo ir kalnø gyventojø margumo” – autorius apibendrina konkreèius, atskirus, ið arti matomus (vis atskirai!) vaizdus. Augalø ávairumo, gyventojø margumo nei ið toli, nei ið karto nepastebësi ir neaprëpsi. Ávairumas, margumas – tai vis atskirai matyti, eskiziðki vaizdai. Tad ir ðiø þodþiø sukeisti vietomis
negalima, nepaþeidþiant A. Vienuolio sampratos.
Skaitydami toliau jo legendà “Amþinasis smuikininkas”, kurios pirmasis sakinys ir pateiktas minëtame stilistikos vadovëlyje, tuoj pat randame mûsø aptariamus þodþius atskirai (ne viename sakinyje) pakartotus:
“Vietomis keleivis, matydamas tokiø gamtos groþybiø, ið dþiaugsmo ir malonumo taip atsitolina nuo
paprastøjø, kasdieniniø rûpesèiø, jog jauèiasi laimingas ir patenkintas esàs”.
Taigi – matydamas, bet – vietomis matydamas.
Vadinasi, matydamas vis atskirø, tai ðen, tai ten nuo
kelio matomø, siauresniø erdviø, konkreèiø, eskiziniø vaizdø.
Toliau tekste:
“Vaþiuojant ðiuo keliu, regisi, kad kaþin kieno milþiniðkos rankos, ðimtus metø vargusios, graþindamos
ðità kelià”.
Èia, ðitame sakinyje, keliautojas jau susitelkia savyje ir apibendrina, susieja visa, kas matyta ir regëta, tad ir suprantama, kodël – regisi (ir erdvë, ir laikas apibendrinti vidiniu supratimu).
Dar toliau:
“Garsieji, daug maèiusieji keliautojai alpininkai
tvirtina, jog tokiø graþiø kalnø, tokiø reginiø ir tokio kelio, kaip Gruzijos Karo kelias, nerasi dargi
Ðveicarijoje”.
Ðtai èia: “daug maèiusieji” – tai ir ávairiu laiku, ir
ávairiose vietose. Vadinasi, ir èia – matyti vartoja-
22
mas konkreèiø, atskirø, ávairiø vaizdø apibendrinimui. O reginys – jau platûs, tolimi vaizdai; jau panoramos.
Dar vienas pavyzdys:
“Po valandëlës prasiskiria ankðta Darjalo kalnø
siena, ir prieð keleivio akis atsiskleidþia didingas ir
kartu paslaptingas Kistyno tarpukalnës reginys”.
Jau ir be komentarø aiðku, kad tai plati, gili erdvë,
tai sudëtinga daugiamatë panorama.
Tik dviejuose pirmuosiuose legendos puslapiuose – tiek pavyzdþiø! Tai argi neskiria A. Vienuolis
ðitø þodþiø, ar galima sukeisti juos?
Dar pavyzdþiø:
“Kisrtynai mënesienomis matydavo ir paþindavo
praþuvusiøjø medþiotojø ðeðëlius <..>”
“– Allach kerim! Allach kerim! (Alachai, gelbëk!
Alachai, gelbëk – kabard.) – kaip vienas suðuko visi
Kistynai ir pirmà bei paskutiná syká pamatë kalnø
dvasià Dzuarà, kuri, perskëlusi pusiau Kuru kalno
virðûnæ ir vienà jos pusæ sugriebusi á glëbá, sviedë á
tarpukalnæ staèiai á grieþëjà”.
“Kaimyninës tautos, nakèia iðgirdusios Kistynø
kalnuose didelá trenksmà, labai nusigando, bet rytà
nudþiugo, suþinojusios apie baisià savo prieðø nelaimæ, ir kartu nustebo, pamaèiusios Tereko vietoje
grynà akmenynà”.
Tegul ir dideli èia objektai, neþemiðki veikëjai,
nemaþi plotai, bet vaizdai kompaktiðki, þvelgiama
viena kryptimi, vaizdai ið karto matomi kaip konkretûs vyksmai ar jø rezultatai. Be to – pamatë staiga.
Tiek pavyzdþiø tik vienoje legendoje. Ádomios vartosenos aptinkame ir kituose kûriniuose.
Regëti ir matyti kartais skiriasi ir veiksmo trukmës poþiûriu. O ypaè, kai koká nors reiðkiná pamatome staiga, netikëtai ir pan. Tokiais atvejais groþinëje literatûroje neteko aptikti þodþio paregëti. Ðtai
vienas tokiø pavyzdþiø ið “Uþkeiktøjø vienuoliø”:
“Nuo Arèkordo kalno virðûnës pamatë vienuoliai
viena liepsna apimtà Gruzijà, o rytuose, kaip prieð
saulei tekant, nuo gaisrø raudonà Kazbekà, kurio
virðûnëje stovëjo peiliu nudurtojo pasiuntinio ðeðëlis, ásmeigæs akis á liepsnojantá kraðtà..”
Bet ir ðitokiais atvejais pamatë viskà sutelkia á
kompaktiðkà vaizdà; erdvë, panorama lyg pasitraukë ið suvokimo. Bet svarbiausia – staiga pamatë.
Be to, pamatë tik konstatuoja patá faktà ir nerodo
matanèiøjø santykio su matomuoju dalyku, dar neatskleidþia jø iðgyvenimo.
Norëdamas parodyti ir matanèiojo santyká su matomuoju dalyku, A. Vienuolis po matyti daþnokai
vartoja reginá. O regëti, ypaè reginys, rodo matanèiojo santyká su vaizdais, vyksmais, jo groþëjimàsi,
nustebimà ir t. t., jo pasitenkinimà ar nepasitenkinimà:
Antanas RASIMAVIÈIUS
Problems of synonyms
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
”Pasiekæs virðukalnæ, pamatë privatdocentas toká reginá, koká seniai jau buvo bematæs, ir patyrë tai,
kà seniai buvo pamirðæs: rytuose ið uþ miðkø, raudona ugnimi visà padangæ nuðvietusi, kilo patekëjusi
saulë, uþliejusi laukus; jos pirmutiniai spinduliai pasklido padangëmis <..>” (“Joninës”)
Be to, èia iðlieka ir matyti skiriamoji reikðmë, nes
toliau tekste reginys konkretinamas, detalizuojamas,
þvilgsnis slysta nuo viso bendro reginio, á siauresnes, konkretesnes erdves.
Nebûtinai reginys – tai tik panoramos ir A. Vienuolio kalboje. Tai gali bûti ir matanèiajam ðiaip iðskirtinis,
nuostabà keliantis, netgi neleistinas ir t. t. reiðkinys:
“Ðeimininko dukterytë, pamaèiusi uþ kasø po klëtelæ tàsomà Veronikà, ne savo balsu suspigo vidury
kiemo, o jos ðauksmu atbëgæs “pielninkas”, pamatæs toká reginá, sugriebë seniokà uþ kailiniø ir metë já
uþ kubilo” (“Paskenduolë”).
Norëdamas labiau paryðkinti matanèiojo vidiná
santyká su reginiu A. Vienuolis vartoja ir kitø, savaime raiðkesniø þodþiø (nei matyti):
“Nuo Linksmakalnio neiðkentë daktaras neatsigræþæs atgal ir nepasigërëjæs miestelio reginiu: apaèioje kaip duobëje buvo matyti miestelis, kalnais apsëtas, kurio viduryje Ðventoji upelë teka; stirksojo
apgriauti milþiniðki baþnyèios bokðtai, keletas iðlikusiø nuo gaisro dideliø namø ir aptriuðæ, sukiuþæ
namukai, kurie, anot daktaro, geriau bûtø sudegæ; o
ten, uþ miðkø mëlynøjø, kyðojo penkiø baþnyèiø varpinës, ir dangus siekësi su þeme”. (“Auka”)
Bet reginys ir èia paskui suskyla á keletà atskirø
vaizdø, þvilgsnis slysta nuo vieno jø prie kito, jau
netgi nemaloniø, þavesio nekelianèiø. Todël dësningai èia atsiranda matyti (po reginio, po bendro panoraminio vaizdo).
Aktualinant matanèiojo iðgyvenimus, gali ne tik
pasirodyti savaime raiðkesni veiksmaþodþiai, bet ir
pats reginys turëti epitetø:
“Vyriausiasis vienuolis, iðvydæs toká baisø reginá,
numetë maiðà, nuleido rankas ir, kaip stabo iðtiktas,
sustiro vietoje”.
Galbût gali pasirodyti, kad pamatë reginá galëjo
atsirasti A. Vienuolio (nuostabiai jautraus þodþio
áprasminimui) kalboje, vengiant kartoti tos paèios
ðaknies þodá (regëjo reginá), t. y. vengiant tautologijos. Bet ðiaip tekste arti kartoti þodá A. Vienuolis nevengia, jei to reikalauja vienodas áprasminimas (ir
kitu þodþiu nekeièia):
“– Drauguþi, – nudþiugo Àþuolas, – kas laimës
spindulá nors kartà regëjo, kas gamtos groþybes mintimi buèiavo, kas skraidë svajone padangës takais,
– tikëk manim, drauguþi, tas laimæ regëjo, be josios
to ðirdis nebrims”. (“Àþuolas”)
Tokiø pavyzdþiø (ne tik ðito, bet ir kitø þodþiø
kartojimo) A. Vienuolio raðtuose apstu. Tad þodþiø
derinio pamatë reginá atsiradimo prieþastis, matyt,
kita.
Be to, gali pasirodyti, kad ðitas junginys (pamatë
reginá) lyg prieðtarauja èia keliamam matyti ir regëti reikðmiø skirtumui, jø niuansui.
Pirmiausia, jau minëta, kad regëti paprastai rodo
veiksmo trukmæ, o pamatyti – kartiná, greità pamatymà. Antra vertus, po veiksmaþodþio regëti visø
raðytojø tekstuose paprastai eina kokie nors iðskirtiniai regëjimo objektai, panoramø ar pan. ávaizdþiai,
nes pats veiksmaþodis tik prasmiðkai projektuoja tuos
ávaizdþius ir drauge iðreiðkia matanèiojo pozicijà, t.
y. po regëti jau turi eiti tai, kuo þavimasi, kas nuostabu, kas neáprasta ir t. t., kas netikëta, reta. Kai sakinyje atsiranda reginys, tai visa tai jis kaupia savyje (ir bûsimojo teksto projekcijà, ir iðgyvenimà). Reginio reikðmë ta pati, kaip ir pamatinio þodþio – regëti. Tai ðtai todël, pirmiausia, ir nereikia tautologijos (pvz.: regëjo reginá; po regëjo savaime ir eina,
kà regëjo konkreèiai). Kai atsirado minëtieji junginiai (pamatë reginá, iðvydo reginá), tai tas iðskirtinumas ir matanèiojo pozicija ið vyksmo persikelia á
reginá ir paèiam vyksmui jie jau nereikalingi. Vadinasi, objekto iðskirtinumas ir matanèiojo santykis su
juo ið vyksmo (bûtø regëti, jei tie niuansai iðliktø
vyksme) perkeliamas á objektà (reginá). Tada vyksmas fiksuojamas neutraliu, be vertinimo þodþiu – matyti. Tad junginio atsiradimà lëmë ne tik trumpas,
momentinis vyksmas (pamatë), bet ir minëtoji (reikðmës perkëlimo) prieþastis.
Vadinasi, ðito junginio atsiradimas nepaneigia regëti ir matyti reikðmës niuansø.
Tautologijos regëjo reginá neteko aptikti groþinëje literatûroje, matyt, dël tos paèios prieþasties. Vadinasi, ne A. Vienuolis (ar kas kitas) èia kaþkaip “formaliai”, vengdamas kartoti tos paèios ðaknies þodá,
vartoja pamatë reginá, t. y. vengia tautologijos; ji
kaþkaip savaime kalboje nereikalinga, nelogiðka (plg.
Kà að regiu! ir Koks reginys!). Juk þodþiu fiksuojama sàvoka. Tai kam jà fiksuoti du kartus. Ðtai kodël
ir neteko aptikti groþinëje literatûroje regëjo reginá.
Ið ðitos regëti reikðmës atsirado ir aiðkiaregiai, ir
regimybë; kiek ið kitos – silpnaregiai, neregys; ið
jø abiejø – spaudoje straipsnio pavadinimas: “Regëjimo invalidai praðo seimo praregëti”; èia ir regos
sutrikimai, regos organai ir t. t. Ðiais atvejais matyti, atrodo, niekur neásibrovë, nors matomybë be jokiø pavyzdþiø “Dabartinës lietuviø kalbos þodyne”
(1993) yra. Kas kita – blogas matomumas – kai rûkas, kai tamsu. Taigi ir daþnesnieji vediniai susijæ su
pagrindiniais reikðmiø atspalviais.
ISNN 1392-8600
lietuviø kalba
23
Sinonimø problemos
Problems of synonyms
prasmæ minimoje stilistikoje kalbama. Tekstø interpretavimui turi rûpëti tai, kaip þodis konkreèiame
tekste áprasminamas. O èia gi du þodþiai su nepaneigiamu niuansu. Jei jø skirtumà ilgà laikà dirbtinai “asimiliuosime”, tai ilgainiui gali atsitikti, kad ið regëti
liks tik reliktai. Tai gal visiðkai prasminga paremti
juos abu – teásitvirtina bendrinëje kalboje, nes jie tikrai reikalingi ir teturtina pamaþu visø aktyviàjà kalbà. Kà mokykloje pasësi, tà bendrinëje kalboje turësi.
Jau vien ið to, kas èia pasakyta, praðosi iðvada,
kad, aiðkinantis paèià sinonimø sampratà, reikia akcentuoti ne tai, kuo jie sutampa, o tai, kuo jie skiriasi, t. y. apibrëþime kelti ne tai, kad jie reiðkia “tà patá
daiktà, tà patá poþymá, tà patá veiksmà ir t. t.”, bet tai,
kad jie yra artimos reikðmës þodþiai.
Antanas RASIMAVIÈIUS
Ávairûs vediniai, nors jø ir negausu, savo ruoþtu
palaiko paèiø pamatiniø þodþiø reikðmiø niuansus ir
padeda jiems pamaþu ásitvirtinti bendrinëje kalboje,
t. y. veikia gráþtamuoju bûdu.
Gali pasirodyti keista, kodël èia taip ieðkota tø þodþiø reikðmës niuansø. Bet, rodos, vienà kartà reikia
baigti populiarinti tà vienpusiðkà ir ið esmës nepamatuotà tvirtinimà, kad “pakeitus vietomis sakinio
prasmë nekinta” (o ið to – kad jie nesiskiria). Ið esmës bendrinëje kalboje ðiuos þodþius sieja tai, kad
jie abu rodo þmogaus jutiminá santyká su aplinka, realizuojamà akimis. Bet, antra vertus, matomas aiðkus polinkis juos áprasminti skirtingai. O tai ir yra
bendrinës kalbos formavimosi reiðkinys. Tad já reikia palaikyti arba bent jau netrukdyti, aiðkinant, kad
jie “prasmës nekeièia”. Be to, neaiðku, apie kokià
24
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
lietuviø kalba
Refrenai: kelios pastabos apie
vietà leksikos sistemoje,
fonotaktikà, fonosemantikà
Jolanta ZABARSKAITË
Refrains: a few remarks
regading location in lexicology,
phonotactic, phonosemantic
Vilniaus pedagoginis universitetas
Studentø g. 39, LT-2034 Vilnius
S u m m a r y
Á v a d i n ë s
Globalinë periferija. Netradiciniai kalbos tyrinëjimo aspektai leidþia paþvelgti á ávairiø kalbos lygmenø periferijà, kur atrandama ádomiø netyrinëtø
reiðkiniø. Juos atidþiau patyrinëjus, galima rasti ádomiø izomorfizmo reiðkiniø su centro lingvistiniais
procesais ir supaprastintà jø vyksmà ir, atvirkðèiai,
sudëtingø kalbos reiðkiniø, atsakanèiø á tradicinës kalbotyros keliamus klausimus. Pavyzdþiui, leksikos periferijos tyrinëjimas fonosemantikos atþvilgiu gali atskleisti kitoms kalbotyros sritims rûpimø dalykø. Tyrinëjant másliø þodþiø fonosemantines ir semantines
ypatybes bei nagrinëjant tokiø þodþiø – kaukiø atsiradimo procesà buvo nustatyta, kad másliø þodþiø kûrimas yra supaprastintas semantinës derivacijos procesas, kai jungtys tarp þodþio – rakto ir þodþio – kodo yra skaidrios, todël gali bûti pritaikytas kaip paradigminë matrica analogiðkiems procesams leksinës sistemos centre tyrinëti, plg. (Zabarskaitë, 1997).
Lietuviø kalbos iðtiktukø fonosemantinë analizë
gali padëti kalbos istorikams atsakyti á kai kuriuos
klausimus, plg. (Zabarskaitë, 1995).
Refrenai – tai leksinës sistemos paribio reiðkinys,
Key words: perifery of lexical system, motor- affect element of language, phonotactical analysis,
phosemantic, dinamical function, ornamental function, T class consonants, R class consonants, the connotations of action-motion-contact, the connotations
of forward-backward movement.
p a s t a b o s
ðio skyriaus pradþioje neatsitiktinai pavadinti globaline periferija. Jø vieta leksikos sistemoje, apibûdinama klausimu: ar tai þodis ar ne? Todël tradicinëse
gramatikose jie nenagrinëjami. Folkloristikoje refrenai tai pat nëra susilaukæ daug dëmesio (Sauka,
1982, p. 115). Poetikoje, kaip fonikos elementai, refrenai taip pat lieka marginalijø bûvio.
Fonosemantikos interesø ratas. Fonosemantika tyrinëja garsø artikuliaciniø ir akustiniø poþymiø kaip psichofiziologinø suvokiniø sinesteziná pobûdá, kurá riboja kalbos fonetinës sistemos ir sintagminiø kalbos garsø santykiø individualumas. Kalbos garsø konotacija fonosemantinëje sistemoje yra
pastovi bei nekintanti. Ji turi savybæ bûti potenciali
ir iðryðkëti diskurso metu (Jakobson, Waugh, 1979,
p. 273). Todël atsakymø á savo srities klausimus fonosemantika ieðko dviem kryptim: tyrinëdama poetinæ kalbà ir nagrinëdama leksikos periferijà: iðtiktukus, másliø þodþius,vaikø leksikà, burtø kalbà,
keiksmaþodþius, net glosalalijas, taigi refrenai -–
globalinë periferija – yra fonosemantikos interesø
rato objektas.
ISNN 1392-8600
The presented work is looking for the answers to
the questions rising in phonotactic and phonosemantic
research by analysing one group of specific
exspressive vocabulary of the Lithuanian – refrains.
It indicates the parametres of refrain definition. The
main pfonotactic tendencies of refrains are
interppretated from the phonosemantic point of view.
25
Refrenai: kelios pastabos apie vietà leksikos sistemoje, fonotaktikà, fonosemantikà
Refrains: a few remarks regading location in
lexicology, phonotactic, phonosemantic
v i e t a
l e k s i k o s
Refrenø definicijos parametrai. Nagrinëjimo objektà reikia apsibrëþti. Jau buvo minëta, kad refrenai
yra leksikos paribys, balansuojantis ties paraleksikos riba. Manoma, kad tai ðûksminës poezijos reliktai. Pavyzdþiui, Pietø Amerikos indënai botokudai
dainuoja kaip savarankiðkà dainà ið dviejø beprasmiðkø ðûksniø susidedanèià eilutæ: kalani-aha (Sauka, 1982, p. 110). Liaudies dainø archainiai bruoþai
ir ypatybës atkreipia kalbininkø dëmesá, kai tiriamas
sociolingvistinis reiðkinys, kurá Sapyras pavadino mitopoetine kalba.
Kilmës poþiûriu refrenai yra afektinis – motorinis kalbos elementas. „Ðûksmais, neriðliu þodþiø
junginiu, atsitiktine fraze ar konstatuojamu ávardijimu reiðkiamas ne konkretus vientisas iðgyvenimas,
o tik tam tikras susijaudinimas, afektinë bûsena, galinti iðsikrauti arba grynai automatiðku kalbos veiksmu, arba aplinkos fakto pamëgþiojimu bei pliku konstatavimu“ (Sauka, 1982, p. 111). Taèiau refrenai
nëra padriki kalbos elementai, nes jie paklûsta ir
fonotaktikos dësniams kalbos lygmenyje, bei harmonijos dësniams meniniame lygmenyje. Folkloristø jau seniai pastebëta, kad refrenas yra poetinio
dainos teksto segmentas, tiesiogiai dalyvaujantis
vaizdo, nuotaikos, poetinio áspûdþio kûrime (Sauka, 1982, p. 111 –112).
Refrenas nëra intersubjektyvus konotuotas kodas,
sutartinis, þodþio savybiø neturintis þenklas, kuris turi
tik konvencinæ dimensijà, kaip gali atrodyti ið pirmo
þvilgsnio. Kyla pagunda refrenà pavadinti poetiniu
þodþio eskizu (fonosemantika kartais stumia á metaforø nuodëmæ, buvo nusidëta grieþtos mokslinës kalbos imperatyvui másliø þodþius pavadinant þodþiais
kaukëmis, o jø atsiradimo procesà – kalbos (plaèiàja
W. Humboldto prasme) avantiûra). Þodþio eskizo
metafora apibûdina refreno vietà ties leksikos periferijos ir paraleksikos riba. Akivaizdu, kad refrenas
priklauso audityviniø signifikantø grupei (pagal
A. J. Greimà (Greimas, 1966, p. 114)), taèiau garsøjá Bloomfieldo kalbos þenklo apibrëþimà, kad tai yra
„fonetinë forma, kuri turi reikðmæ“ (Bloomfield,
1933, p. 138), atitinka tik ið dalies. Mëginant susivokti paprastà reiðkiná apraizgiusiuose sudëtinguose
teoriniuose svarstymuose geriausia gelbëtis klasikø
mintimis. F. de Saussure’as, nagrinëdamas kalbos
þenklo poþymius, „neparankias“ onomatopëjas ir
ðûksnius apibûdina kaip patekusius á fonetikos, morfologijos bei kitokià kalbinæ evoliucijà, kurià patiria
ir leksikos centras, bei dël ðios prieþasties praradusius kai kuriuos savo bruoþus ir ágijusius savybiø,
bûdingø apskritai kalbos þenklui (Saussure, 1967,
26
s i s t e m o j e
p. 131). Refrenus (kaip ir bet kokià kità leksikà) galima skirstyti á keletà grupiø:
1. Refrenai – garsaþodþiai, pvz.: bum, dai, vir, dui,
jo, ja, kad, lia, la, liuli, rad, raluz, rara, ruzbei, vaidad, vas, vaðvi, zilber, etc.
2. Refrenai, turintys formalø darybiná segmentà,
pvz.: judbum, libcium, ratatai, ridarai, falidrai, tararai, etc.
3. Refrenai – modifikuoti prasminiai þodþiai, pvz.:
dabilio, lelijëlo, valcum, tancum, etc.
Folkloristai refrenuose áþvelgia ir labai archainës
simbolikos. D. Sauka raðo: „Garsø deriniai turi kaþkà ásakmiai sakyti, tik mes nebegirdime. Ðtai þinoma
pjûties sutartinë „Daunoj, eisim, broliai“:
Daunoj, eisim, broliai
Dauno lilio èiûto
Daunoj, ðieno pjautø,
Dauno lilio èiûto
Daunoj, mum ðienelá,
Dauno lilio èiûto
Daunoj, bepjavinti,
Dauno lilio èiûto,
Daunoj, ataûþia
dauno lilio èiûto
Daunoj, smarkus lietus,
Dauno lilio èiûto
(….)
„Daunoj“ prigijo sutartinëj ne tiek dël tamsaus,
baugiai audaus sàskambio, kiek dël keliamo áspûdþio,
tiesioginës asociacijos su vandens antplûdþiu. „Daunoj“ þodþio ðaknis artima þodþiui dunus „platus, iðtvinæs“, artima dainø dunojui, kuris þodyne aiðkinamas kaip didelis vanduo. Sutartinë apie atûþiantá lietø ir prieglobstá po àþuolu prasmingai siejama su dunojaus vardu.“ (Sauka, 1982, p. 114–115).
Refrenai yra afektiniai – motoriniai kalbos elementai, patyræ kalbos raidos evoliucijà ir ágijæ leksemoms bûdingø ypatybiø. Tai:
- paklusimas kalbos fonetinës sistemos sintagminiams santykiams;
- sistemos unifikacija derivacijos atþvilgiu;
- semantinës leksikos centro modifikacijos.
Fonosemantinis þvilgsnis á refrenus gali padëti nu-
Jolanta ZABARSKAITË
R e f r e n ø
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
lietuviø kalba
R e f r e n ø
në struktûra priklauso nuo lietuviø kalbos garsø sistemos sintagminiø santykiø, leidþia naudoti fonotaktinæ analizæ.
Nustatytieji refreno definicijos parametrai yra didelës pagundos – perskaityti refrenus, suþinoti jø
reikðmæ – kertinës prielaidos.
t y r i n ë j i m o a s p e k t a i
p r i e l a i d o s
Fonotaktinis metodas. Fonotaktinë analizë visada yra labai paranki, tyrinëjant ekspresyvià leksikà.
Jos ir statistiniø metodø naudojimas leidþia identifikuoti daþniausius refrenø garsus ir junginius, nustatyti kitus refrenø fonotaktikos ypatumus. Refrenai –
labai margos fonetines struktûros elementai. Daugeliui jø bûdinga reduplikacija. Jie gali bûti sudaryti ir
ið vieno balsio ar dvibalsio, pvz., a, i, ei, oi, ir gali
bûti keliaskiemenës sandaros, pvz., falidrailia, pamimiga, rererija. Refrenà gali sudaryti keli nariai,
pvz.: tuto betuto, lingo linago, atata liunga rita, dauno lylio èiuto, etc.
Ðiame darbe apsiribosime tik eksplozinës priebalsiø
grupës analize, nes, remiantis lietuviø kalbos garsø sintagminiø santykiø ypatumais, eksplozinë priebalsiø grupë dominuoja implozinës atþvilgiu. Reikia paminëti, kad
nëra tokiø vidiniø junginiø, kurie neturëtø eksplozinës
dalies, o junginiø, turinèiø tik eksplozinæ dalá, kalboje
yra labai daug (Girdenis, 1981, p. 86).
Priebalsiø eksplozijos analizë pasirinkta dar ir todël, kad centrinio skiemens elemento – balsio ar dvibalsio – fonosemantika yra akivaizdi. Apie tai – kitame skirsnyje.
Fonosemantinës prielaidos. Kalbos garsai yra
konotacinës – sinestetinës prigimties psichofiziologiniai suvokiniai. Fonosemantika nagrinëja fonetines – semantines opozicijas ir kalbos garsø konotacijos reiðkimosi sàlygas, kai yra realizuojama potenciali kalboje garsø ypatybë turëti konotacinæ reikðmæ. Fonosemantikos reiðkinys nëra tik psichoakusti-
K o n k r e è i o s
j ø
kos ir psichofiziologijos reiðkinys, bet lingvistiðkai
apraðoma sisteminë kalbos ypatybë. Sinestetinë kalbos garsø konotacijos prigimtis rodo, kad tai sritis,
priklausanti „elementarioms pojûèiø diferencijavimo
struktûroms, todël nenuostabu, kad turi pastoviø (ar
beveik pastoviø) ir universaliø ryðiø su su elementariais poþymiais, sudaranèiais pasaulio kalbø pagrindà“ (Jakobson, Waught, 1979, p. 323). Þodþiu, tai
universalus reiðkinys, kiek priklauso nuo akustiniø ir
artikuliaciniø kalbos garsø poþymiø, ir individualus
kalbos sintagmatikos atþvilgiu.
Reikia paaiðkinti, kodël ðiame darbe imtasi refrenø priebalsinës eksplozijos. Balsiø fonosemantinis
informatyvumas kalboje labiausiai pastebimas, jo pagrindas – akustika. Balsiø fonosemantikai reikðmingiausi trukmës – átempimo ir tono poþymiai. Visi lietuviø kalbos balsiai, kurie skiriasi átempimu, turi skirtingo intensyvumo ir trukmës konotacijà. Pagal tono
poþymá kontrastuojantys balsiai turi universaliausià
ðviesumo: tamsumo konotacinæ opozicijà, realizuojamà ir kaip maþumo, smulkumo, lengvumo: didumo, stambumo, sunkumo konotacinës opozicijos, þr.
(Zabarskaitë, 1994). Beje, ji yra pastebëta ir folkloristø, þr. (Sauka, 1982, p. 11). Dvibalsiø fonosemantika priklauso nuo jø tono, iðskirtinë yra tik dvibalsio
/ui/ konotacija (Zabarskaitë, 1994). Balsiø fonosemantinës schemos paprastumas leidþia nesunkiai interpretuoti refrenø balsiø fonosemantikà.
Preibalsiø fonosemantinë sistema yra sudëtingesnë.
a n a l i z ë s
Lyginamos lietuviø liaudies dainø refrenø eksplozinës priebalsiø grupës. Lyginimui pasirinkti vestuviniø dainø –jaunosios iðvaþiavimo á jungtuves ir sugráþimo ið jungtuviø, jaunosios ieðkojimo ir apdovanojimo refrenai, ir darbo dainø – aviþapjûtës ir rugiapjûtës refrenai. Medþiaga rinkta ið „Lietuviø liaudies dainyno“ (LDVI(1), LDVIII(4), LDIX(5)). (Au-
i r
b a n d y m a s
torë dëkoja savo studentëms – Jolantai Tamoðaitytei, Linai Lungytei ir Silvijai Fokinai, kuriø surinkta
empirine medþiaga galëjo pasinaudoti).
Refrenø eksplozijos tendencijos. Darbo – aviþapiûtës ir rugiapjûtës – dainose nerasta nei trinariø,
nei dvinariø eksploziniø grupiø refrenø. Daugiausia
refrenø turi vienanaræ eksplozijà CV, pvz.: lio, vai,
ISNN 1392-8600
statyti dar vienà definicijos parametrà – refreno fonetinës struktûros konotacines ypatybes.
Kaip jau buvo minëta, folkloristikoje refreno ir
pagrindinio teksto poetinis, prasminis ryðys yra seniai pastebëtas. Fonosemantikos uþduotis – ieðkoti
tokio ryðio kalbos lygmenyje. Tai, kad refrenø garsi-
27
Refrenai: kelios pastabos apie vietà leksikos sistemoje, fonotaktikà, fonosemantikà
Refrains: a few remarks regading location in
lexicology, phonotactic, phonosemantic
Eksploziniø priebalsiø tipø
pasiskirstymo refrenuose
tendencijos
Vestuviniø dainø refrenuose priebalsiai pagal tipus pasiskirstæ taip:
Iðvaþiavimo á jungtuves,
sugráþimo ið jungtuviø
S tipas 0,4 %
T tipas 16,6 %
R tipas 80 %
28
Jaunosios ieðkojimo, apdovanojimo
dainos
3,2 %
40,2 %
56,4 %
Darbo dainose priebalsiai pagal tipus pasiskirstæ
taip:
Rugiapjûtës
S tipas 10,7 %
T tipas 33,6 %
R tipas 55,8 %
Aviþapjûtës
—
46,3 %
53,6 %
Daþniausia dainose R tipo eksplozija. Ji dominuoja iðvaþiavimo á jungtuves ir sugráþimo ið
jungtuviø refrenuose. Apskritai, kaip matyti ið pateiktø duomenø, vestuvinëse dainose R tipo pradþios priebalsiai þenkliai lenkia T tipà, o darbo
dainose T tipo pradþios priebalsiai, nors ir retesni uþ sonantø eksplozijà, yra gana daþni. Aviþapjûtës dainose ir T tipas, ir R tipas vartojami panaðiu daþnumu. R tipo priebalsiø dominavimà refrenuose pastebëjo folkloristai (Sauka, 1982,
p. 111). Tai nesunkiai paaiðkinama ir fonosemantikos poþiûriu, R tipo priebalsiai turi visiems
sklandiesiems bûdingà judëjimo pirmyn – atgal
(aukðtyn – þemyn) konotacijà, dar vadinamà vyksmo konotacija, plaèiau þr. (Zabarskaitë, 1995,
194 – 197).
Daþna T tipo eksplozija darbo dainose gali bûti
interpretuojama, remiantis fonosemantikos universalijomis: „Pagrindinë fonosemantinë T tipo priebalsiø funkcija – imituoti veiksmo-judëjimo-kontakto
paralingvistinæ situacijà“ (Zabarskaitë, 1995, 187 –
194). Beje, ði konotacija laikoma viena ið fonosemantikos universalijø (Kornilov, 1984). Su ðio tipo
priebalsiais ypaè daug apibendrintà veiksmà reiðkianèiø iðtiktukø.
Kad aviþapjûtës dainos „pamëgo“ T tipo refrenus, o iðvaþiavimo á jungtuves ir gráþimo ið jungtuviø dainose ypaè daþni sonoriniai, galbût bûtø galima sieti ir su tirtøjø dainø chronologija.
S tipo eksplozija ypaè reta. Lietuviø kalbos fonosemantinëje sistemoje S tipo priebalsiai turi epitetø pobûdþio konotacijà, kuri papildo veiksmo apibûdinimà „tolydumo“ arba „netolydumo“ sàvokomis.
Su netolydumu vienaip ar kitaip susijusios paðiurpimo-ðalèio-traðkesio-baimës-tylos fonosemantinës
reikðmës. Su ornamentine refrenø funkcija jas sunku
susieti.
Dusliøjø – skardþiøjø priebalsiø opozicija pasiskirsèusi taip:
Iðvaþiavimo á jungtuves,
sugráþimo ið jungtuviø
Duslieji priebalsiai 8,4 %
Skardieji priebalsiai 91,6 %
Jaunosios ieðkojimo,
apdovanojimo dainos
32,1 %
67,88 %
Jolanta ZABARSKAITË
rito, dagu, tuto, kuda, èiuto, lingo, dauno, lylia, rûto, duida, cetuto, pupupu, dagile, tatata, dobilio, ladoto, ratato, tatato, letuto, sidabro, èiutelë, siudija,
liorilio, etc. Akivaizdu, kad dominuoja atviras skienuo. Uþdaro skiemens eksplozijos pavyzdþiø yra visai nedaug, pvz., liunga, lingo, lingo rita, lingo linago. Skiemens atvirumas, matyt, sietinas su ðûksmine
refrenø kilme.
Vestuviniø dainø eksplozija ávairesnë, taèiau tendencija iðlaikyti vienanaræ eksplozijà yra akivaizdi,
pvz.: lylia, rydzia, liûli, lydria, lala, ramta, rara, rylia, rûto, vaðvi, sadi, siauba, bite, liuliûta, ratatai,
rerejije, ridadai, vaidad, valcum, vanagri, vaðvi, dabito, dailylia, dobilio, pamimimga, tatalëli, tarara,
tatato, tutela, zodoto, etc. Lyginant su darbo dainomis, uþdaro skiemens variantø yra daugiau, nors, kaip
minëta, tendencija iðlaikyti atvirà skiemená neabejotina. Uþdaro skiemens refrenø pavyzdþiai: bum, rad,
ram, ruzbei, ramtad, tunkëla, judbum, libcium, valcum, plancum, tancum, zilber.
Vestuvinëse dainose dvinarë eksplozija yra negausi
ir labai neávairi. Tai TR tipo junginiai, esantys ávairiuose refrenø su eksploziniu segmentu tra- variantuose, pvz.: tra, traik, trak, tralia, tram, etc. Ðtai bûdingas tokio refreno vartojimo variantas ið jaunosios
apdovanojimo dainø:
Traralalala
Ir iðdygo þalia liepa
Lankos vidurëlyj,
Trara ralalalala
Lankos vidurëlyj (LDVIII(4)476)
TR tipo skardusis variantas yra refrenuose su varijuojanèiais segmentais dri-/ dra-, pvz.: drilia, dridcum, dralia, ir pan.
Vestuvinëse dainose rastas tik vienas SR tipo eksplozinis junginys, humoristinëje jaunosios ieðkojimo
dainoje:
Èvinkû èvinkû vis aplinkû,
Pilna troba veselninkø (LDIX(5)111).
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
lietuviø kalba
Aviþapjûtës
39,5 %
60,5 %
Refrenuose dominuoja skardieji priebalsiai. Vël
kiek skiriasi aviþapjûtës dainø statistika. Fonosemantikoje kliûtiniai priebalsiai, kontrastuojantys pagal
duslumo-skardumo poþymá atlieka tas paèias fonosemantines funkcijas veiksmo-judëjimo-kontakto situacijoje, tik duslieji paprastai þymi stipresná veiksmà. Skardieji dar gali turëti papildomà á save nukreipto veiksmo konotacijà arba skirtis nuo dusliøjø veiksmo kryptimi (Zabarskaitë, 1995, p. 190 – 194). S tipo dusliøjø – skardþiøjø opozicija refrenuose labai
reta, todël fonosemantikos poþiûriu neinterpretuotina. Daþnumo poþiûriu dominuojantys skardieji greièiausiai pasirenkammi ornamentikos sumetimais, t. y.
ðvelnina darbo imitavimo (veiksmo-judëjimo-kontakto) fonosemantiná áspûdá.
Atrodytø, kad ornamentikos sumetimais refrenuose turëtø dominuoti dieziðkumo fonologiná poþymá turintys garsai, nes fonosemantikoje ðis poþymis maþina, ðvelnina imituojamà veiksmà, nors
ir neturi fonosemantikai lemiamos átakos (Zabarskaitë, 1995, p. 203). Taèiau statistika to nepatvirtina.
Minkðtøjø – kietøjø opozicija dainose pasiskirsèiusi taip:
Iðvaþiavimo á jungtuves,
gráþimo ið jungtuviø dainos
Kietieji 29 %
Minkðtieji 71 %
Jaunosios apdovanojimo,
ieðkojimo dainos
58 %
42 %
Rugiapjûtës
Kietieji 52,4 %
Minkðtieji 47,6 %
Aviþapjûtës
65,1 %
34,9 %
Rezultatai rodo polinká maþdaug vienodai vartoti
kietuosius ir minkðtuosius priebalsius, minkðtieji dominuoja tik iðvaþiavimo á jungtuves ir gráþimo ið jungtuviø dainose.
Fonemø daþnumas
eksploziniuose refrenø
junginiuose
Vestuvinëse dainose priebalsinës fonemos refreno pradþioje vartojamos tokiu daþnumu:
Jaunosios ieðkojimo,
apdovanojimo dainos
/k/
5,28
Iðvaþiavimo á jungtuves,
sugráþimo ið jungtuviø dainos
1,45
/k’/
/g/
/g’/
/t/
/d/
/p/
/p’/
/b/
/b’/
/s/
/s’/
/z/
/z’/
/þ/
/þ’/
/ð/
/ð’/
/l/
/l’/
/r/
/r’/
/n/
/n’/
/m/
/m’/
/j/
/v/
/v’/
/c/
/è/
/dz/
/dþ/
/ch/
/f/
/h/
0,8
3,25
20
4,07
0,4
1,5
4,07
0,4
18
34,1
6,1
2,04
2
0,8
4,8
5,69
3,65
0,81
0,81
2,8
0,81
-
0,36
2,5
7,72
5,45
0,36
1,8
62
6,5
1,8
2,5
1
1,8
9
6,5
-
Ið lentelës matyti, kad labai daþnos, refrenø poetinëje struktûroje aktualizuotos yra dvi fonemos – tai
/l/ ir /t/.
Darbo dainose eksploziniø grupiø fonemos pasiskirstæ taip:
Aviþapjûtës dainos
/k/
/k’/
/g/
7
/g’/
/t/
34,9
/d/
2,3
/p/
/p’/
/b/
1,5
/b’/
4,07
Rugiapjûtës dainos
0,5
0,2
1,7
0,8
15,8
10,1
1,2
0,8
3,6
ISNN 1392-8600
Rugiapjûtës dainos
Duslieji priebalsiai 24,7 %
Skardieji priebalsiai 75,3 %
29
Refrenai: kelios pastabos apie vietà leksikos sistemoje, fonotaktikà, fonosemantikà
Refrains: a few remarks regading location in
lexicology, phonotactic, phonosemantic
/s/
/s’/
/z/
/z’/
/þ/
/þ’/
/ð/
/ð’/
/l/
/l’/
/r/
/r’/
/n/
/n’/
/m/
/m’/
/j/
/v/
/v’/
/c/
/è/
/dz/
/dþ/
/ch/
/f/
/h/
20,9
2,3
4,6
7
4,6
-
Darbo dainose taip pat dominuoja /l/ ir /t/ fonemos.
Refrenai su C/l/V tipo eksplozija yra daþniausi dainose apskritai, nepriklausomai nuo teminës grupës.
/l/ fonosemantika – negreito, periodinio judëjimo
(aukðtyn-þemyn), lingavimo konotacija, plg. su ekspresyviàja leksika: lyliuoti „linguoti“, lekuoti „alsuoti iðkiðus lieþuvá (apie ðuná)“, leketuoti ‘pamaþu
klibinti“, lazgurti „nukarus judëti“, lapuoti „mosuoti
bëgant“, langoti „suptis ore“, laskioti „maskatuoti“, lunginti „vizginti“, lumèioti „linguoti“, lupèioti
„muðti kultuve skalbiant“, lugsnoti „lapsëti (apie ausis)“, liuzginti „klibinti“, liupëti „judëti po kojomis
(apie minkðtà þemæ)“, lopsëti „plasnoti“. Akivaizdu, kad C/l/V tipo eksplozija – ornamentinë, jos
motorinë afektinë kilmë nekelia abejoniø. Tokià garso /l/ funkcijà refrenø fonosemantikoje galima pavadinti dinamine.
Refrenø su C/t/V eksplozija daþnumà galima interpretuoti remiantis gausiu imitatyvø – onomatopëjø semantiniu pogrupiu, reiðkianèiu barbenimà, nestiprø beldimà, plekðnojimà, tarðkëjimà (Zabarskaitë, 1995, 189). Tai rodo, kad ir ðios eksplozijos funkcija – dinaminë, su nuoroda á motorinæ afektinæ kilmæ. Tono poþymis (/t/ yra aukðtojo tono garsas) atlieka papildomà ornamentinæ funkcijà.
Kitas eksplozijas ir jø skirtumas aptarti vertëtø siejant su dainø turiniu, tai kito straipsnio objektas.
5,3
9,6
0,2
5
25,6
11,3
3,6
2,2
0,2
8,8
6,9
0,8
0,8
-
Baigiamosios pastabos. Refrenø analizës apmatai parodë, kad tai yra lingvistiðkai apraðomi, pagal
savus fonotaktikos dësningumus funkcionuojantys,
fonosemantiðkai interpretuojami kalbos segmentai,
esantys ties leksikos periferijos riba. Tai ádomi þodþiø eskizø sistema, kurioje, kaip ir kiekvienoje sistemoje, veikia sinchronijos ir diachronijos procesai.
Tai sistema, turinti vidinës organizacijos ryðius, kuriø atskleidimas – þingsnis refrenø „perskaitymo“
link. Þinoma, ðis reiðkinys ádomiausias fonosemantikai, taèiau jame nesunku áþvelgti ir universaliø paþinimo bruoþø, jei sutiksime su nuomone, kad „girdimas garsas gali reikðti vidujybæ á jà neásibrovæs.“
(Ong, 1983, p. 71 – 72).
Refrenø polinkis á vienanaræ eksplozijà yra aki-
vaizdus. Dvinarë TR tipo eksplozija randama tik vestuvinëse dainose, „ákaitinanèiuose, linksminanèiuose“ tralia, drilia tipo refrenuose. SR eksplozinis junginys – sporadinis.
Refrenuose dominuoja R tipo eksplozija. Daþni
(ypaè darbo dainose) ir T tipo eksplozinai junginai.
S tipo eksplozija beveik nevartojama. Dominuoja
skardieji priebalsiai, fonologinis dieziðkumo poþymis atrodo esàs nereikðmingas.
Daþniausios iðtiktukø eksplozijos C/l/V ir C/t/V
atlieka paralingvistinæ dinaminæ funkcijà ir ornamentuoja dainas.
Refrenø sistemos tolimesnis apraðymas – tà rodo
ðio straipsnio iðvados – gali tapti paþinimo keliu ávairioms lingvistikos kryptims.
L i t e r a t û r a
1. Bloomfield L. Language. – New York: 1933.
2. Girdenis A. Fonologija. – Vilnius: 1981.
30
3. Greimas A. J. Semantique structurale. – Paris:
1966.
Jolanta ZABARSKAITË
I ð v a d o s
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
lietuviø kalba
4. Jakobson R., Waught L. The Saund Shape of
Language. - New York: 1979.
5. Kornilov G. Imitativi v èiuvaðskom jazyke. –
Èeboksary: 1984.
6. Ong W. J. Orality and Literacy: The Technologizing of the World. – London – New York: 1983.
7. Sauka D. Lietuviø tautosaka. – Vilnius: 1982.
8. Saussure F. Cours de Linguistique générale. –
Paris: 1967.
9. Zabarskaitë E. J. Lietuviø kalbos ekspresyvio-
sios leksikos fonosemantika. Humanitariniø
mokslø daktaro laipsnio tezës. – Vilnius: 1994.
10. Zabarskaitë J. Iðtiktukø priebalsiø fonosemantika (vienanariai pradþios junginiai). // Lietuviø kalbotyros klausimai. T. XXXV. – Vilnius:
1995.
11. Zabarskaitë J., Paulauskaitë J. Másliø þodþiø
kodø semantikos ir fonosemantikos ypatybës.
// Lietuviø kalbotyros klausimai. T. XXXVIII. –
Vilnius:1997.
Ð a l t i n i a i
3. Lietuviø liaudies dainynas. T. XI(5). – Vilnius:
1996.
ISNN 1392-8600
1. Lietuviø liaudies dainynas. T. VI(1). – Vilnius:
1993.
2. Lietuviø liaudies dainynas. T. VIII(4). – Vilnius: 1994.
31
Íåèìïåðàòèâíûå ãëàãîëüíûå ôîðìû â ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ (Ðóññêî-ëèòîâñêèå ïàðàëëåëè)
kalbø paralelës
Valios raiðka neimperatyvinëmis veiksmaþodþio
formomis
Íåèìïåðàòèâíûå ãëàãîëüíûå
ôîðìû â ôóíêöèè
âîëåèçúÿâëåíèÿ
(Ðóññêî-ëèòîâñêèå ïàðàëëåëè)
Valios raiðka neimperatyvinëmis
veiksmaþodþio formomis
Kazys MUSTEIKIS
Vilniaus pedagoginis universitetas
Studentø g. 39, LT-2034
S a n t r a u k a
Straipsnyje nagrinëjamas sintaksinis imperatyvas neimperatyvinës dviejø kalbø veiksmaþodþiø formos,
kuriomis reiðkiama ðnekanèiojo valia: ásakymas, liepimas, kvietimas, raginimas, draudimas ir kt. Paþymima, kad antrinë - neimperatyvinë - indikatyvo formø ir infinityvo vartosena reiðkiant kalbanèiojo valià abiejose kalbose beveik sutampa. Tiek rusø, tiek
lietuviø kalboje minimas modalumas daþniausiai reið-
Î
kiamas bûsimojo laiko indikatyvo formomis. Specifinis rusø kalbos bruoþas - formø tipo ïîøëè ir bûsimojo laiko veiksmaþodþio vienaskaitos 3 asmens formos áóäåò vartojimas imperatyvo reikðme. Straipsnyje nurodomi sintaksiniai sinonimai, kurie nagrinëjamose kalbose neretai skiriasi.
Reikðminiai þodþiai: funkcinë rusø ir lietuviø kalbø
gramatika - valios raiðka - sintaksinis imperatyvas.
 â î ä í û å ç à ì å ÷ à í è ÿ
í î â î é ò å í ä å í ö è è â ë è í ã â è ñ ò è ê å
ä è ä à ê ò è ê å
Ëèíãâèñòè÷åñêàÿ òåîðèÿ è äèäàêòèêà
ïðåïîäàâàíèÿ ÿçûêîâ, îñîáåííî íåðîäíûõ, â
êîíöå äâàäöàòîãî ñòîëåòèÿ âñòóïèëè â íîâóþ ôàçó
ñâîåãî ðàçâèòèÿ. Îò äëèòåëüíîå âðåìÿ
ãîñïîäñòâîâàâøåãî â íàóêå è ïðàêòèêå îáó÷åíèÿ
ïðèîðèòåòà ÿçûêîâîé ôîðìû (êàê ïðàâèëî, â åå
ïàðàäèãìàòè÷åñêîì îêðóæåíèè è êàòåãîðèàëüíîãðàììàòè÷åñêîì çíà÷åíèè), îò àáñòðàêòíîé
ñòðóêòóðíîé ìîäåëè ïðåäëîæåíèÿ ñîâðåìåííàÿ
ëèíãâèñòè÷åñêàÿ íàóêà è ïðàêòèêà ðåøèòåëüíî
ïîâåðíóëè ê ïðèìàòó ñåìàíòèêè, ê ñîäåðæàíèþ
âûñêàçûâàíèÿ, ê êîììóíèêàòèâíûì ïîòðåáíîñòÿì
ãîâîðÿùåãî. Íà ñìåíó îïèñàíèþ ñòðóêòóðíîé
ñèñòåìíîñòè ÿçûêà ïðèøëà ôóíêöèîíàëüíàÿ
è
ñèñòåìíîñòü, êîòîðàÿ ïðåäñòàâëÿåò ÿçûêîâóþ
ñèñòåìó â äâèæåíèè, ôóíêöèîíèðîâàíèè, ÷òî
íàèáîëåå ïðèáëèæåíî ê ìûñëèòåëüíî-ðå÷åâîé
äåÿòåëüíîñòè ãîâîðÿùåãî. 1
Êàê â ëèíãâèñòè÷åñêîé, òàê è â ëèíãâîäèäàêòè÷åñêîé ëèòåðàòóðå â ïîñëåäíåå âðåìÿ âñå
÷àùå ïîÿâëÿþòñÿ íîâûå òåðìèíû, îáîçíà÷àþùèå
íîâûå ïîíÿòèÿ, â íåêîòîðûå òðàäèöèîííûå
òåðìèíû ïðèâíîñèòñÿ íîâîå ñîäåðæàíèå.
Ïðèâåäåì ëèøü íåêîòîðûå ÷àñòî âñòðå÷àþùèåñÿ
íîâûå òåðìèíîëîãè÷åñêèå âûðàæåíèÿ: “ôóíêöèîíàëüíî-ñåìàíòè÷åñêèå è ôóíêöèîíàëüíîñòèëèñòè÷åñêèå ïîëÿ”, “ôóíêöèîíàëüíî-êîììóíèêàòèâíûå íàïðàâëåíèÿ èññëåäîâàíèé ÿçûêà”,
Îñîáîå âíèìàíèå ê ñåìàíòè÷åñêîé ñòîðîíå ÿçûêà, ê íàçíà÷åíèþ è çíà÷åíèþ ñëîâà â åãî êîíêðåòíîì îêðóæåíèè, ê åãî
èñïîëüçîâàíèþ â êîíêðåòíîé ðå÷åâîé ñèòóàöèè - âñå ýòî ÿâèëîñü ïðåäïîñûëêàìè äëÿ ïîÿâëåíèÿ íîâîãî òèïà îïèñàíèÿ ÿçûêîâûõ
ñèñòåì - ôóíêöèîíàëüíûõ ãðàììàòèê (ÔÃ).
Êàê îòìå÷àåò Â.Ùåðáèí, “èìåþùàÿñÿ íàó÷íàÿ ëèòåðàòóðà ïî Ôà ïîçâîëÿåò ãîâîðèòü î ïðàêòè÷åñêè îäíîâðåìåííîì
ôîðìèðîâàíèè ôðàíöóçñêîé, ÷åøñêîé, àíãëèéñêîé, ðóññêîé, íåìåöêîé, ãîëëàíäñêîé è ðÿäà äðóãèõ íàöèîíàëüíûõ øêîë ïî
ÔÔ (Ùåðáèí, 1998; 3).
 ýòîé ñâÿçè ñëåäóåò óïîìÿíóòü è “Ôóíêöèîíàëüíóþ ãðàììàòèêó ëèòîâñêîãî ÿçûêà” (A.Valeckienë . Funkcinë lietuviø kalbos
gramatika. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1998).
32
Kazys MUSTEIKIS
1
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
kalbø paralelës
“ôóíêöèîíàëüíàÿ ñèñòåìíîñòü”, “ðå÷åâàÿ ñèñòåìíîñòü” (Êîæèíà, 1986); “êîììóíèêàòèçàöèÿ ãðàììàòèêè”, “êîììóíèêàòèâíûå ïîòðåáíîñòè” (Âÿòþòíåâ, 1986); “ëåêñèêàëèçàöèÿ ãðàììàòèêè” (Êóáðÿêîâà, 1995); “âòîðè÷íàÿ ÿçûêîâàÿ ëè÷íîñòü”
(Õàëååâà, 1995). Çà âñåìè ýòèìè òåðìèíîëîãè÷åñêèìè âûðàæåíèÿìè ñòîèò íîâûé ïîäõîä ê
îïèñàíèþ ðå÷åâîé è ÿçûêîâîé äåéñòâèòåëüíîñòè
è ê ïðîáëåìàì ïðàêòèêè îáó÷åíèÿ ÿçûêàì.
Ïî ñëîâàì À. Áîíäàðêî, “÷åëîâåê, èçó÷àþùèé
êàêîé-ëèáî ÿçûê, äîëæåí ïîëó÷èòü èíôîðìàöèþ
î òîì, êàêèìè ñðåäñòâàìè âûðàæàþòñÿ òå èëè
èíûå ðàçíîâèäíîñòè ñåìàíòèêè (âûäåëåíî íàìè Ê. Ì.) äëèòåëüíîñòè, êðàòíîñòè, âîçìîæíîñòè,
óñëîâèÿ è ò. ï. ” (Áîíäàðêî, 1987; 4). Ñîâðåìåííàÿ
ëèíãâèñòè÷åñêàÿ òåîðèÿ âñå òåñíåå ñìûêàåòñÿ ñ
ïîòðåáíîñòÿìè è ïðàêòèêîé àêòèâíîãî èçó÷åíèÿ
ÿçûêîâ.
Ñïåöèôèêà è íàöèîíàëüíàÿ ñàìîáûòíîñòü
ëþáûõ ÿçûêîâ (â îñîáåííîñòè ðîäñòâåííûõ)
ïîëíîñòüþ ðàñêðûâàþòñÿ íå íà ñèñòåìíîñòðóêòóðíîì óðîâíå, à íà îñíîâå îñîáåííîñòåé
ôóíêöèîíèðîâàíèÿ àíàëîãè÷íûõ åäèíèö, â
êîíêðåòíûõ ðå÷åâûõ ïîñòîðîåíèÿõ. ßçûêè
ðàçëè÷àþòñÿ íå òîëüêî òåì, ÷òî â íèõ èìååòñÿ, à
ãëàâíûì îáðàçîì òåì, êàê îíè èñïîëüçóþò òî, ÷òî
èìåþò.
Ìíîãèå ýëåìåíòû ëþáîãî ÿçûêà, êðîìå
îñíîâíîé ôóíêöèè, íåðåäêî âûñòóïàþò âî
âòîðè÷íîé ôóíêöèè, ñð. Ìû åäåì - Mes vaþiuojame
è Ïîåõàëè! - Vaþiuojam! Vaþiuokime. Àíàëîãè÷íûõ
ñëó÷àåâ ìîæíî ïðèâåñòè î÷åíü ìíîãî. Ýòî
êàñàåòñÿ è âûðàæåíèÿ âîëåèçúÿâëåíèÿ íåèìïåðàòèâíûìè ôîðìàìè.
Öåëü ðàáîòû - ïðîàíàëèçèðîâàòü íåèìïåðàòèâíûå ãëàãîëüíûå ñëîâîôîðìû, âûïîëíÿþùèå
ôóíêöèþ âîëåèçúÿâëåíèÿ, óêàçàòü íà îñíîâíûå
ñèíòàêñè÷åñêèå ñèíîíèìû èíäèêàòèâíûõ è
èìïåðàòèâíûõ ôîðì, îáðàòèòü âíèìàíèå íà
ñîâïàäåíèÿ è íåêîòîðûå íåñîîòâåòñòâèÿ ôîðì,
âûðàæàþùèõ òå æå ñàìûå çíà÷åíèÿ â äâóõ ÿçûêàõ.
Îáúåêò èññëåäîâàíèÿ - ñèíòàêñè÷åñêèé
èìïåðàòèâ, âûðàæåííûé èíôèíèòèâîì è
èíäèêàòèâíûìè ôîðìàìè ãëàãîëîâ.
Ìåòîä èññëåäîâàíèÿ - íåïîñðåäñòâåííîå
íàáëþäåíèå íàä ÿçûêîâûì ìàòåðèàëîì,
ñîáðàííîì èç îðèãèíàëüíîé õóäîæåñòâåííîé
ëèòåðàòóðû íà ðóññêîì è ëèòîâñêîì ÿçûêàõ, åãî
êëàññèôèêàöèÿ è õàðàêòåðèñòèêà ñ îïîðîé íà
ëèíãâèñòè÷åñêóþ ëèòåðàòóðó.
Èìïåðàòèâíàÿ ñèòóàöèÿ õàðàêòåðèçóåòñÿ äâóìÿ
îñíîâíûìè îñîáåííîñòÿìè. Âî-ïåðâûõ, íåçàâèñèìî îò ñðåäñòâ âûðàæåíèÿ äëÿ äàííîé
ñèòóàöèè íåîáõîäèìî íàëè÷èå äâóõ ëèö - ïåðâîãî,
âûðàæàþùåãî âîëåèçúÿâëåíèå, è âòîðîãî, êîòîðîå
äîëæíî èñïîëíÿòü âîëþ ãîâîðÿùåãî.  îòëè÷èå
îò îáû÷íîé äèàëîãè÷åñêîé ñèòóàöèè â äàííîì
ñëó÷àå âòîðîå ëèöî, êàê ïðàâèëî, íå ÿâëÿåòñÿ
ó÷àñòíèêîì âåðáàëüíîé êîììóíèêàöèè. Îíî
äîëæíî ïðèíÿòü èíôîðìàöèþ è âûïîëíÿòü
âîëåèçúÿâëåíèå ïåðâîãî ëèöà 2. Âî-âòîðûõ, â
èìïåðàòèâíîé ñèòóàöèè îñîáóþ ðîëü èãðàåò
èíòîíàöèÿ. Ïî ýòîìó ïîâîäó Â. Âèíîãðàäîâ
ïèñàë: “Ýòà èíòîíàöèÿ ñàìà ïî ñåáå ìîæåò
ïðåâðàòèòü ëþáîå ñëîâî â âûðàæåíèå ïðèêàçàíèÿ.
 ñèñòåìå ïîâåëèòåëüíîãî íàêëîíåíèÿ ýòà
èíòîíàöèÿ ÿâëÿåòñÿ îðãàíè÷åñêîé ïðèíàäëåæíîñòüþ ãëàãîëüíûõ ôîðì. Âíå ýòîé èíòîíàöèè
ïîâåëèòåëüíîãî íàêëîíåíèÿ íå ñóùåñòâóåò”
(Âèíîãðàäîâ, 1972; 464). Ðîëü èíòîíàöèè èñêëþ÷èòåëüíî âàæíà, êîãäà ôóíêöèþ âîëåèçúÿâëåíèÿ
âûïîëíÿþò íåèìïåðàòèâíûå ôîðìû.
Áëàãîäàðÿ îñîáîé èíòîíàöèè è êîíòåêñòó êàê
â ðóññêîì, òàê è â ëèòîâñêîì ÿçûêå â ôóíêöèè
âîëåèçúÿâëåíèÿ ìîãóò óïîòðåáëÿòüñÿ èíôèíèòèâ
è ðÿä èíäèêàòèâíûõ ñëîâîôîðì íàñòîÿùåãî è
áóäóùåãî, à â ðóññêîì ÿçûêå è ïðîøåäøåãî
âðåìåíè. Îäíàêî íà ôîíå ìíîãèõ ñîâïàäåíèé
íàáëþäàþòñÿ è ñïåöèôè÷åñêèå îñîáåííîñòè
êàæäîãî èç äàííûõ ÿçûêîâ.
 ðàññìàòðèâàåìûõ ÿçûêàõ íåðåäêî
âñòðå÷àþòñÿ âûñêàçûâàíèÿ, â êîòîðûõ ôóíêöèþ
èìïåðàòèâà âûïîëíÿåò íåîïðåäåëåííàÿ ôîðìà
ãëàãîëà.  òàêèõ ñëó÷àÿõ îíà çàíèìàåò
íåçàâèñèìóþ ïîçèöèþ â èíôèíèòèâíûõ
ïðåäëîæåíèÿõ. Ïðè îòðàæåíèè êîíêðåòíîé
Ê ñïåöèôè÷åñêèì ñëó÷àÿì îòíîñÿòñÿ êîìàíäíûå ïðèêàçû, ïðè êîòîðûõ ðåàêöèÿ ïîä÷èíåííîãî ñíà÷àëà ìîæåò ïðîÿâèòüñÿ â
âåðáàëüíîé ôîðìå, à òîëüêî çàòåì ïîñëåäóåò äåéñòâèå - èñïîëíåíèå ïðèêàçà: - ×òî-íèáóäü ïîçàâòðàêàòü ñîîáðàçè. - Åñòü
ñîîáðàçèòü, - îòîçâàëñÿ Ïåòÿ (Ê. Ñèìîíîâ); - Ïîéäåòå ñî ìíîé! - Cëóøàþñü, òîâàðèù êàïèòàí. - ×òî? - ß ãîâîðþ, ñëóøàþñü. Ñîáèðàéòåñü. Ïîìåíüøå íåíóæíûõ èíòîíàöèé, Ïðîøèí! (Þ. Áîíäàðåâ).
2
ISNN 1392-8600
È í ô è í è ò è â â ô ó í ê ö è è
â î ë å è ç ú ÿ â ë å í è ÿ
33
Íåèìïåðàòèâíûå ãëàãîëüíûå ôîðìû â ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ (Ðóññêî-ëèòîâñêèå ïàðàëëåëè)
Valios raiðka neimperatyvinëmis veiksmaþodþio
formomis
ñèòóàöèè ïðîèñõîäèò ðàñøèðåíèå ôóíêöèè
èíôèíèòèâà: “åñëè ñ ìîðôîëîãè÷åñêîé (ñòàòè÷åñêîé) òî÷êè çðåíèÿ èíôèíèòèâ ÿâëÿåòñÿ èñõîäíîé, èëè ïåðâè÷íîé, ôîðìîé, òî ñ ñèíòàêñè÷åñêîé (äèíàìè÷åñêîé, äåðèâàöèîííîé) òî÷êè
çðåíèÿ èíôèíèòèâ ÿâëÿåòñÿ ïðîèçâîäíîé, èëè
âòîðè÷íîé, ôîðìîé” (Õðàêîâñêèé, Âîëîäèí, 1986;
195). Âòîðè÷íàÿ ôóíêöèÿ èíôèíèòèâà ïîáóæäåíèå ê äåéñòâèþ - â îñíîâíîì îáóñëîâëåíà
íå êîíòåêñòîì, à îñîáîé èíòîíàöèåé.
Îäíó èç âòîðè÷íûõ ôóíêöèé - âîëåèçúÿâëåíèå èíôèíèòèâ âûïîëíÿåò, êàê ïðàâèëî, â îäíîñîñòàâíûõ ïðåäëîæåíèÿõ: - Îòìåíèòü! - ðåçêî
ñêàçàë Åðåìåíêî (Â. Ãðîññìàí); - Âñòàòü! êðèêíóëè ñ ìåñòà (Â. Øóêøèí); - Åõàòü, åõàòü! çàêðè÷àë Àíàòîì (Ë. Òîëñòîé); - Ïàïàøà, ìóæèêè
ìóêó ïðèâåçëè! - êðèêíóë Âàíÿ. - Ïðèíÿòü! (À. ×åõîâ); - Íå ïóñêàòü! Ãîíèòå èõ â øåþ (Ô. Ñîëîãóá).
Àíàëîãè÷íîå ïîëîæåíèå è â ëèòîâñêîì ÿçûêå: Paimt! paimt! - rëkë Urbutis ne savo balsu (J. Baltuðis) - Âçÿòü! âçÿòü! - êðè÷àë Óðáóòèñ íå ñâîèì
ãîëîñîì; - Uþmuðt tokià vagilkà, o ne muðt! (A. Vienuolis) - Óáèòü òàêóþ âîðîâêó, à íå áèòü!; - Dirbt!
Nër èia ko vëpsot. Dirbt! (V. Bubnys) - Ðàáîòàòü!
Íå÷åãî ãëàçåòü. Ðàáîòàòü!; - Neduot, - iðsprûsta
Savûnei (A. Zurba) - Íå äàâàòü,- âûðûâàåòñÿ ó
Ñàâóíå. Âûñòóïàÿ âî âòîðè÷íîé ôóíêöèè,
ëèòîâñêèé èíôèíèòèâ îáû÷íî îòëè÷àåòñÿ ïî
ñâîåé ôîðìå. Ïðè âûðàæåíèè âîëåèçúÿâëåíèÿ,
êàê ïðàâèëî, óïîòðåáëÿåòñÿ ñîêðàùåííàÿ ôîðìà áåç êîíå÷íîãî ãëàñíîãî -i, ïðèäàþùàÿ âîëåèçúÿâëåíèþ áîëüøóþ ýêñïðåññèâíîñòü.
 îáîèõ ÿçûêàõ èíôèíèòèâ îáû÷íî ìîæíî
çàìåíèòü ôîðìîé ïîâåëèòåëüíîãî íàêëîíåíèÿ.
Äëÿ ôîðìû èìïåðàòèâà õàðàêòåðíà êàòåãîðèÿ
ëèöà. Ïî ñâîåé ñåìàíòèêå îíà îòëè÷àåòñÿ îò
èíôèíèòèâà ìåíüøåé ñòåïåíüþ îáîáùåííîñòè è
ìåíüøåé ýêñïðåññèâíîñòüþ.
Èíôèíèòèâîì, âûñòóïàþùèì â ôóíêöèè
âîëåèçúÿâëåíèÿ, ïîä÷åðêèâàåòñÿ îñîáàÿ
àêòóàëüíîñòü äåéñòâèÿ, êîòîðîå íåîáõîäèìî
âûïîëíèòü â ìîìåíò ðå÷è - ÿðêî âûðàæåííàÿ
ñèòóàöèÿ íàáëþäàåìîñòè. Êðîìå òîãî, âûñêàçûâàíèÿ ñ èíôèíèòèâîì íîñÿò ÿðêî âûðàæåííóþ
êàòåãîðè÷íîñòü ïîáóæäåíèÿ. Âìåñòå ñ òåì,
“èíôèíèòèâ â èìïåðàòèâíûõ êîíñòðóêöèÿõ èìååò
îò÷åòëèâóþ ñîöèàëüíóþ ìàðêèðîâêó: åãî
óïîòðåáëåíèå åñòåñòâåííî â ðå÷è “íà÷àëüíèêà”,
íî íå â ðå÷è “ïîä÷èíåííîãî” (Õðàêîâñêèé,
Âîëîäèí, 1986; 197).
Èíôèíèòèâíûå ïðåäëîæåíèÿ ìîãóò ïðåäñòàâëÿòü ñîáîé ñòàíäàðòíûå èíñòðóêöèè: Äåðæàòü â òåìíîì è ïðîõëàäíîì ìåñòå - Laikyti
tamsioje ir vësioje vietoje (íàäïèñü íà óïàêîâêå
ëåêàðñòâ). Òàêèå êîíñòðóêöèè îòîðâàíû îò
êîíêðåòíîãî àäðåñàòà, ëèøåíû âðåìåííîé
ëîêàëèçîâàííîñòè. Ïîáóæäåíèå â íèõ âûðàæåíî
áîëåå àáñòðàêòíî, ÷åì â êîíñòðóêöèÿõ ñ
ñîáñòâåííî èìïåðàòèâíîé ôîðìîé.
Êàê ïîêàçûâàåò àíàëèç, ïðè èñïîëüçîâàíèè
èíôèíèòèâà âî âòîðè÷íîé ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ â îáîèõ ÿçûêàõ ïðîÿâëÿåòñÿ ïîëíîå êàê
ñåìàíòèêî-ñòèëèñòè÷åñêîå, òàê è ôîðìàëüíîå
ñîîòâåòñòâèå.
Ñïåöèôèêà ðóññêîãî ÿçûêà - óïîòðåáëåíèå
èíäèêàòèâíûõ ôîðì ãëàãîëîâ ñîâåðøåííîãî âèäà
ïðîøåäøåãî âðåìåíè â ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ.
Ïðåæäå âñåãî ê íèì îòíîñÿòñÿ ãëàãîëû öåëåíàïðàâëåííîãî äâèæåíèÿ ñ ïðèñòàâêîé ïî-: ïîéòè,
ïîåõàòü è äð., à òàêæå ñëîâà äâèíóòü(ñÿ),
òðîíóòü(ñÿ), ïîäíÿòü(ñÿ), âçÿòü(ñÿ), òîëêíóòü,
íà÷àòü, êîí÷èòü è íåê. äð. Ïî ìíåíèþ èññëåäîâàòåëåé, âñå îíè òàê èëè èíà÷å â îñíîâíîì
ñâÿçàíû ñ íà÷àëüíîé ôàçîé äåéñòâèÿ (Õðàêîâñêèé,
Âîëîäèí, 1986; 204-205). Êðóã äàííûõ ãëàãîëîâ
âåñüìà îãðàíè÷åí, õîòÿ â ðå÷è âûñêàçûâàíèÿ ñ íèìè
óïîòðåáëÿþòñÿ äîâîëüíî ÷àñòî: - Ïîøëè, - êèâíóë
Êóçüìà Ìàêàðó (Â. Øóêøèí); - È âäðóã âåñåëûì
ãîëîñîì êðèêíóë äåâóøêå: - Ïîåõàëè, øîôåðêà! - Ãäå
34
òâîÿ ïîëóòîðêà? (Ê. Ñèìîíîâ). Ðåäêî â ýòèõ öåëÿõ
èñïîëüçóþòñÿ ãëàãîëû äðóãîé ñåìàíòèêè: Âñòàëè! Îí ïîäíÿëñÿ ïåðâûì (Ê. Ñèìîíîâ); - Ðàçâåðíóëèñü!
Âñå!.. - Ïî ìåñòàì (Þ. Áîíäàðåâ); - Ïîâåðíóëè, ñêàçàë Ñèíöîâ (Ê. Ñèìîíîâ).
Êàê ïðàâèëî, â òàêèõ êîíñòðóêöèÿõ ãëàãîë
óïîòðåáëÿåòñÿ â ôîðìå ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà è
âûðàæàåò ïîáóæäåíèå ñîáåñåäíèêà (-îâ) ê
ñîâìåñòíîìó ñ ãîâîðÿùèì äåéñòâèþ. Ãëàãîëû
ìîæåñòâåííîãî ÷èñëà ïðîøåäøåãî âðåìåíè â
òàêèõ êîíñòðóêöèÿõ ìîãóò áûòü çàìåíåíû
èíäèêàòèâíûìè ôîðìàìè òèïà ïîéäåì(-êà),
ïîéäåìòå, äàâàéòå ïîéäåì èëè èäåì.
Èìïåðàòèâíûå êîíñòðóêöèè ñ ãëàãîëàìè â
ôîðìå ïðîøåäøåãî âðåìåíè åäèíñòâåííîãî ÷èñëà
Kazys MUSTEIKIS
È ì ï å ð à ò è â í û å ê î í ñ ò ð ó ê ö è è ñ
ã ë à ã î ë à ì è ï ð î ø å ä ø å ã î â ð å ì å í è
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
kalbø paralelës
íîñÿò ïðîñòîðå÷íûé, èíîãäà áðàííûé õàðàêòåð: Ïîøåë îòñþäà, - ìåäëåííî ñêàçàë Íîâèêîâ
(Â. Ãðîññìàí); -Ïîøëà òû! - îáèäåëñÿ Ìàòâåé
(Â. Øóêøèí); - Ïîøåë âîí!! - ãàðêíóë âäðóã
ïîñèíåâøèé è çàòðÿñøèéñÿ ãåíåðàë (À. ×åõîâ); Ïîøåë ê ÷åðòó! - ðàçîçëèëñÿ ñòàðèê (Â. Øóêøèí). Ôîðìû åäèíñòâåííîãî ÷èñëà ñâîáîäíî
ìîãóò áûòü çàìåíåíû ñîáñòâåííî èìïåðàòèâíûìè
ôîðìàìè. Ñð. Ïîøåë òû! = Èäè òû!
Âûñòóïàÿ â ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ, âñå ðàññìîòðåííûå ôîðìû ëèøàþòñÿ ìîðôîëîãè÷åñêîãî
çíà÷åíèÿ ïðîøåäøåãî âðåìåíè è îáîçíà÷àþò
ïîáóæäåíèå, îòíîñÿùååñÿ ê ìîìåíòó ðå÷è.
Ôîðìû ïðîøåäøåãî âðåìåíè òðàíñôîðìèðóþòñÿ
â äðóãóþ ìîäàëüíîñòü è òåðÿþò ïåðâè÷íîå
âðåìåííîå çíà÷åíèå.
Ñóòü è íàçíà÷åíèå èìïåðàòèâíûõ êîíñòðóêöèé âûðàæàòü ïîáóæäåíèå ê ñîâåðøåíèþ äåéñòâèÿ,
êîòîðîå äîëæíî âûïîëíÿòüñÿ â ìîìåíò ðå÷è èëè â
áëèæàéøåì áóäóùåì. Óïîòðåáëåíèå ôîðì
ïðîøåäøåãî âðåìåíè â ýòèõ öåëÿõ ñ òî÷êè çðåíèÿ
ëèòîâñêîé ãðàììàòè÷åñêîé ëîãèêè êàæåòñÿ ñòðàííûì
(êàê ìîæíî ïîáóæäàòü ê äåéñòâèþ ôîðìîé, êîòîðàÿ
îáîçíà÷àåò óæå ñîâåðøèâøèéñÿ ôàêò ?!).
 ëèòîâñêîì ÿçûêå ïðè òîæäåñòâåííîé
ñèòóàöèè èñïîëüçóþòñÿ ðàçíûå ýêâèâàëåíòû,
çàâèñÿùèå â îñíîâíîì îò ôîðìû ÷èñëà ãëàãîëàïðåäèêàòà. Ãëàãîëó ðóññêîãî ÿçûêà, ñòîÿùåìó
â ôîðìå ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà, íàèáîëåå
àäåêâàòíûì ñîîòâåòñòâèåì ÿâëÿåòñÿ ïåðâîå
ëèöî ìíîæå ñòâåííîãî ÷èñëà íàñòîÿùåãî
âðåìåíè: Ïîåõàëè! - Vaþiuojam!, Ïîøëè! Einam!; - Vaþiuojam! - pagaliau uþriko ir visà
kelià tylëjo (V. Bubnys) - Ïîåõàëè! - íàêîíåö
âñêðèêíóë è âñþ äîðîãó ìîë÷àë. Âîçìîæíî
èñïîëüçîâàíèå è ñîáñòâåííî èìïåðàòèâíîé
ôîðìû òèïà vaþiuokime (ïîäðîáíåå î òàêèõ
ôîðìàõ ñì. íèæå).
Åñëè ãëàãîë ïðîøåäøåãî âðåìåíè óïîòðåáëÿåòñÿ â ôîðìå åäèíäñòâåííîãî ÷èñëà, òî â
ëèòîâñêîì ÿçûêå åìó ñîîòâåòñòâóåò ñîáñòâåííî
èìïåðàòèâ: Ïîøåë âîí! - Eik lauk!
Âëèÿíèå êîíòåêñòà è èíòîíàöèè íà òó æå ñàìóþ
ñëîâîôîðìó ìîæåò áûòü ïðîèëëþñòðèðîâàíî
ñëåäóþùèìè àâñêàçûâàíèÿìè: Ìû ïîøëè ïî
ëåñíîé òðîïèíêå - Mes nuëjome miðko takeliu; Ìû óæå ïîøëè - Mes jau einam(e); - Ïîøëè! Einam! (Eikime).
 ðóññêîì ÿçûêå íåò ñîáñòâåííî èìïåðàòèâíîé
ñèíòåòè÷åñêîé ôîðìû äëÿ âûðàæåíèÿ ïîáóæäåíèÿ ê ñîâìåñòíîìó äåéñòâèþ. Êðîìå ðàññìîòðåííûõ ôîðì ïðîøåäøåãî âðåìåíè ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà òèïà ïîøëè, äëÿ ïðèãëàøåíèÿ ê
ñîâìåñòíîìó äåéñòâèþ èñïîëüçóþòñÿ ñëîâîôîðìû, îìîíèìè÷íûå ôîðìàì íàñòîÿùåãî
âðåìåíè ïåðâîãî ëèöà ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà. Êàê
ïðàâèëî, òàêèå ôîðìû îáðàçóþòñÿ îò ãëàãîëîâ
ïåðåìåùåíèÿ: - Áåæèì êî ìíå, äåòè! (Ì. Ãîðüêèé); - Èäåì, - ãîâîðþ, - ñ ëþäüìè ïîáóäåì
(Ñ. Äîâëàòîâ); - Åäåì, Ïåòðóø! - óâåùåâàë Ïóõîâ
(À. Ïëàòîíîâ). Ê ãëàãîëó ìîæåò ïðèñîåäèíÿòüñÿ
àôôèêñ -òå: - Åäåìòå! - êðèêíóë îí (À. ×åõîâ); Èäåìòå â ïîëå! - ïðåäëîæèëà Åâãåíèÿ, âçÿâ åãî
ïîä ðóêó (Ì. Ãîðüêèé).
Âåñüìà ñâîåîáðàçíîé è ñëîæíîé ìîäàëüíîñòüþ õàðàêòåðèçóþòñÿ ñëåäóþùèå âûñêàçûâàíèÿ: - È âåðíî, ÷òî ñâåòëî, - ñêàçàë ×åòûõåð,
ïîìÿëñÿ è, òÿæåëî îòäóâàÿñü, ïðåäëîæèë: Íàäîáíî èäòè, Âàâèëà, íå÷åãî òóò! - Èäåì! - íå
äâèãàÿñü, ñîãëàñèëñÿ Áóðìèñòðîâ (Ì. Ãîðüêèé).
 ôîðìå èäåì, ïî-âèäèìîìó, ìîæíî óñìîòðåòü è
ñîãëàñèå (èíòîíàöèÿ óòâåðæäåíèÿ), è ïîáóæäåíèå
ê äåéñòâèþ, íàïðàâëåííîìó â áóäóùåå (èìïåðàòèâíàÿ èíòîíàöèÿ).
Àíàëèçèðóåìûå ôîðìû íåñîâåðøåííîãî âèäà
íàñòîÿùåãî âðåìåíè ñâîáîäíî çàìåíÿþòñÿ
ïðîøåäøèì âðåìåíåì ñîâåðøåííîãî âèäà, ñð.
Åäåì! - Ïîåõàëè!; Èäåì! - Ïîøëè! è äð.
Ïðèãëàøåíèå ê ñîâìåñòíîìó äåéñòâèþ â
ëèòîâñêîì ÿçûêå òàêæå âûðàæàåòñÿ ôîðìàìè
íàñòîÿùåãî âðåìåíè ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà
ïåðâîãî ëèöà: - Vaþiuojam - rëkë tëvas (J. Baltuðis) Åäåì! (Ïîåõàëè!) - êðè÷àë îòåö; - Þinai, einam
pasivaikðèioti, graþybë gamtos (J. Paukðtelis) Çíàåøü, èäåì (ïîøëè) ïîãóëÿòü, - êðàñîòà ïðèðîäû. Ñåìàíòèêà âîëåèçúÿâëåíèÿ óñèëèâàåòñÿ,
åñëè â êîíñòðóêöèþ âõîäèò îáðàùåíèå: - Ðalta
man, tëti, einam! - Õîëîäíî ìíå, ïàïà, èäåì
(ïîøëè)!; - Vaþiuojam, Mikai, temsta,- stojausi nuo
stalo (V. Bubnys) - Åäåì (ïîåõàëè), Ìèêàñ, òåìíååò, - ïîäíèìàëñÿ ÿ èç-çà ñòîëà.
Ðàññìàòðèâàåìûå ôîðìû ëèòîâñêîãî ÿçûêà â
ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ óïîòðåáëÿþòñÿ ãîðàçäî
÷àùå ïî ñðàâíåíèþ ñ àíàëîãè÷íûìè ôîðìàìè
ISNN 1392-8600
È í ä è ê à ò è â í û å ô î ð ì û í à ñ ò î ÿ ù å ã î
â ð å ì å í è â ô ó í ê ö è è â î ë å è ç ú ÿ â ë å í è ÿ
35
Íåèìïåðàòèâíûå ãëàãîëüíûå ôîðìû â ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ (Ðóññêî-ëèòîâñêèå ïàðàëëåëè)
Valios raiðka neimperatyvinëmis veiksmaþodþio
formomis
Ô î ð ì û
á ó ä ó ù å ã î â ð å ì å í è â
â î ë å è ç ú ÿ â ë å í è ÿ
Èíäèêàòèâíûå ôîðìû áóäóùåãî âðåìåíè
îòëè÷àþòñÿ áîëüøîé ñêëîííîñòüþ âòîðãàòüñÿ â
îáëàñòü èìïåðàòèâíîé ìîäàëüíîñòè: “Ñåìàíòè÷åñêàÿ áëèçîñòü, â êîòîðîé ïðîèñõîäèò
ñîïðèêî ñíîâåíèå èìïåðàòèâíûõ è èíäèêàòèâíûõ ôîðì, - îáëàñòü áóäóùåãî âðåìåíè.
Ôîðìû èìïåðàòèâà è ôóòóðàëüíûå ôîðìû
èíäèêàòèâà îáîçíà÷àþò äåéñòâèå, êîòîðîå ëèáî
äîëæíî ïðîèñõîäèòü, ëèáî áóäåò ïðîèñõîäèòü
ïî ñëå ìîìåíòà ðå÷è. Ýòî îáúåêòèâíîå
îáñòîÿòåëüñòâî ñîçäàåò ïî÷âó äëÿ ýêñïàíñèè â
ñôåðó èìïåðàòèâà ôîðì áóäóùåãî âðåìåíè”
(Õðàêîâñêèé, Âîëîäèí, 1986; 202). Ê ýòîìó
ìîæíî äîáàâèòü è âòîðîå ñõîäñòâî ìåæäó
èìïåðàòèâîì è ôîðìàìè áóäóùåãî âðåìåíè.
Äåéñòâèå, âûðàæåííîå ôîðìàìè ïîâåëèòåëüíîãî
íàêëîíåíèÿ (òàê æå, êàê è ñîñëàãàòåëüíîãî),
ïðèíÿòî ñ÷èòàòü íåðåàëüíûì (èððåàëüíàÿ
ìîäàëüíîñòü). Ôîðìû áóäóùåãî âðåìåíè
èíäèêàòèâà, â îòëè÷èå îò ïðîøåäøåãî è
íàñòîÿùåãî, ïî ñâîåìó ãðàììàòè÷åñêîìó
çíà÷åíèþ òîæå î÷åíü áëèçêè ê èððåàëüíîñòè.
36
ëèöà ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà íàñòîÿùåãî âðåìåíè
èìåþò êîíå÷íûé ãëàñíûé -e: vaþiuojame, einame,
sëdame. Â ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ, êàê ïðàâèëî,
óïîòðåáëÿåòñÿ óñå÷åííàÿ ôîðìà áåç ýòîãî
ãëàñíîãî: Bëgam! - Áåæèì! Ïîáåæàëè!
 ðóññêîì ÿçûêå ê ãëàãîëàì ñîâåðøåííîãî
âèäà è ëåêñåìàì, îáîçíà÷àþùèì îäíîíàïðàâëåííîå äâèæåíèå, ÷àñòî ïðèñîåäèíÿåòñÿ
ïîñòôèêñ -òå: ñïîåìòå, èäåìòå. Òàêèå
îáðàçîâàíèÿ ïî ôîðìå áëèçêè ê ëèòîâñêèì
ñîáñòâåííî èìïåðàòèâíûì ôîðìàì, îñëîæíåííûì ëè÷íûì îêîí÷àíèåì -me, óêàçûâàþùèì
íà ñîâìåñòíî ñòü äåéñòâèÿ ãîâîðÿùåãî ñî
ñëóøàþùèì: padainuokime, eikime.
Òàêèì îáðàçîì, äëÿ âûðàæåíèÿ òîé æå
ñåìàíòèêè - ïîáóæäåíèÿ ê ñîâìåñòíîìó
äåéñòâèþ, êîòîðûì “ãîâîðÿùåå ëèöî íå òîëüêî
èçúÿâëÿåò ñâîþ âîëþ ñîáåñåäíèêó, íî è ñàìî
”âêëþ÷àåòñÿ“ â äåéñòâèå” (Âèíîãðàäîâ, 1972;
467), â ðóññêîì è ëèòîâñêîì ÿçûêàõ íåðåäêî
èñïîëüçóþòñÿ ðàçíûå âðåìåííûå ôîðìû
èíäèêàòèâà. Êàê ïðîøåäøåå âðåìÿ â ðóññêîì
ÿçûêå, òàê è íàñòîÿùåå â ëèòîâñêîì âûðàæàþò
ïîáóæäåíèå ê äåéñòâèþ, íàïðàâëåííîìó íà
áëèæàéøåå áóäóùåå.
ô ó í ê ö è è
Ñðàâíèòåëüíî ÷àñòî ïîáóæäåíèå ñîáåñåäíèêà
ê äåéñòâèþ âûðàæàåòñÿ ôîðìîé âòîðîãî ëèöà
åäèíñòâåííîãî ÷èñëà.  ðóññêîì ÿçûêå â ýòîé
ôóíêöèè ïî÷òè èñêëþ÷èòåëüíî óïîòðåáëÿþòñÿ
ãëàãîëû ñîâåðøåííîãî âèäà. Ñòåïåíü êàòåãîðè÷íîñòè âîëåèçúÿâëåíèÿ çàâèñèò îò ñëîâ,
âõîäÿùèõ â êîíñòðóêöèþ: - Íåìåäëåííî èñòîïèøü áàíþ! - ïðèêàçàë ïðåäñåäàòåëü (Â. Øóêøèí); - Ïîéäåøü! - êðèêíóëà ìàìàøà (À. ×åõîâ); Ñâåäåøü â øòàá ïîëêà, - ñêàçàë Ëåâàøîâ, ïîêàçàâ
íà ìåíÿ. È ÷òîá áåç ñâèäåòåëåé! (Ê. Ñèìîíîâ).
Äàííóþ ðàçíîâèäíîñòü ìîäàëüíîñòè ìîãóò
âûðàæàòü ãëàãîëû ðàçëè÷íîé ñåìàíòèêè, ñð.
Íàïèøåøü! Ïåðåäàøü! Ïîäîæäåøü! Ñêàæåøü!
Ñïðîñèøü! è ò. ä.
Àíàëîãè÷íîå ïîëîæåíèå è â ëèòîâñêîì ÿçûêå: Mokytojà Anzelmà Druskená pavalgydinsi, apnakvydinsi, o kojas jis nusipraus pats (J. Mikelinskas) - Ó÷èòåëÿ Àíçåëüìàñà Äðóñêåíèñà íàêîðìèøü, ïðåäîñòàâèøü åìó íî÷ëåã, à íîãè ïîìîåò
îí ñàì; - Paskambinsi man, kaip eis ten jûsø
pasitarimai, - prabilo vël. - Skambink man kiekvienà
Kazys MUSTEIKIS
ðóññêîãî ÿçûêà, ñð. Raðom! - Äàâàéòå ïèñàòü!;
Pasikeièiam! - Äàâàéòå ïîìåíÿåìñÿ! è ìí. äð.:
“Sëdam pietø, Danieliau, pasidairyk motinos”
(V. Bubnys) - Äàâàéòå ñàäèòüñÿ îáåäàòü.
Äàíåëþñ, ïîèùè ìàòü; - Kylam, - Grigalius iðtiesë
Seniui rankà (V. Bubnys) - Äàâàéòå ïîäíèìàòüñÿ, - Ãðèãàëþñ ïðîòÿíóë Ñòàðèêó ðóêó.
Èíäèêàòèâíûå ôîðìû íàñòîÿùåãî âðåìåíè
ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà, âûðàæàþùèå ïðèãëàøåíèå ê ñîâìåñòíîìó äåéñòâèþ, â ëèòîâñêîì
ÿçûêå ìîãóò óïîòðåáëÿòüñÿ ïàðàëëåëüíî ñ
èìïåðàòèâíûìè ôîðìàìè. Ñð.: Vaþiuojam! è
Vaþiuokim(e) - Ïîåõàëè (Åäåì); Einam! è Eikim(e) Ïîøëè! (Èäåì!); Sëdam! è Sëskim(e) - Äàâàéòå
ñÿäåì!
Ñâîåîáðàçèå èìïåðàòèâíûõ ôîðì çàêëþ÷àåòñÿ
â òîì, ÷òî îíè ñîäåðæàò ñóôôèêñ ïîâåëèòåëüíîãî
íàêëîíåíèÿ -ki è îêîí÷àíèå -me, ïðåäñòàâëÿþùåå
ñîáîé ñðåäñòâî âûðàæåíèÿ ïåðâîãî ëèöà
ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà. Ôîðìà vaþiuok(i) âûðàæàåò îáðàùåíèå êî âòîðîìó ëèöó åäèíñòâåííîãî
÷èñëà, à îêîí÷àíèå -me ïðèäà¸ò ïîáóæäåíèþ
çíà÷åíèå ñîâìåñòíîãî äåéñòâèÿ: Vaþiuok Ïîåçæàé, Vaþiuokime - Ïîåõàëè! èëè Ïîåäåìòå!
Ïîëíûå ïàðàäèãìàòè÷åñêèå ôîðìû ïåðâîãî
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
dienà (V. Krëvë) - Ïîçâîíèøü ìíå, êàê ïîéäóò òàì
âàøè ñîâåùàíèÿ, - ïðîìîëâèëà îïÿòü. - Çâîíè ìíå
êàæäûé äåíü; - Iðmoksi! - tûþta Valunta. - Reikës,
ir poterius kitom kalbom iðmoksi! (A. Zurba) Âûó÷èøü! - çëèòñÿ Âàëóíòà. - Ïîíàäîáèòñÿ, è
ìîëèòâû íà äðóãèõ ÿçûêàõ âûó÷èøü! Ðåäêè
ñëó÷àè, êîãäà ê ãëàãîëó, âûðàæàþùåìó
âîëåèçúÿâëåíèå, îòíîñèòñÿ ìåñòîèìåíèå: Tu
paganysi, pakartojo vyriðkis tyliai, bet taip kietai,
kad Ona tik suðnarpðtë nosim ir nusisuko (J. Baltuðis) - Òû ïîïàñåøü, ïîâòîðèë ìóæ÷èíà òèõî, íî
òàê ñòðîãî, ÷òî Îíà òîëüêî øìûãíóëà íîñîì è
îòâåðíóëàñü. Ìåñòîèìåíèÿ îáû÷íî óïîòðåáëÿþòñÿ ïðè íàëè÷èè ïðîòèâîïîñòàâëåíèÿ: - Að
palauksiu, o tu uþeisi á parduotuvæ - ß ïîäîæäó, à
òû çàéäåøü â ìàãàçèí. Áåñïðèñòàâî÷íûå ôîðìû
áóäóùåãî âðåìåíè ïðè âûðàæåíèè âîëåèçúÿâëåíèÿ óïîòðåáëÿþòñÿ ðåæå: - Eisi Kupiðkin, pasakë motina, - egzaminus laikysi (J. Baltuðis) Ïîéäåøü â Êóïèøêèñ, - ñêàçàëà ìàòü, - ýêçàìåíû
áóäåøü ñäàâàòü; - Andriau, dirbsi! Gana ðvenèiø, rëkë meisteris. - Girdi - dirbsi! Dirbsi! (P. Cvirka) Àíäðþñ, áóäåøü ðàáîòàòü! Õâàòèò ïðàçäíîâàòü,- êðè÷èò ìàñòåð. - Ñëûøèøü - áóäåøü
ðàáîòàòü! Áóäåøü ðàáîòàòü! Áåñïðèñòàâî÷íîé
ôîðìîé âûðàæàåòñÿ ìåíüøàÿ ñòåïåíü êàòåãîðè÷íîñòè. Áåñïðèñòàâî÷íûì ãëàãîëàì
öåëåíàïðàâëåííîãî äâèæåíèÿ â ôîðìå áóäóùåãî
âðåìåíè òèïà eisi, vaþiuosi è äð., âûñòóïàþùèì â
ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ, â ðóññêîì ÿçûêå
ñîîòâåòñòâóþò ñëîâîôîðìû ñîâåðøåííîãî âèäà
ïîéäåøü, ïîåäåøü.
Ê ñïåöèôè÷åñêîé îñîáåííîñòè ðóññêîãî ÿçûêà
îòíîñèòñÿ èñïîëüçîâàíèå ñëîâîôîðìû áóäåò â
ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ. Ìîæíî âûäåëèòü äâå
ñòðóêòóðíûå ïîäãðóïïû âûñêàçûâàíèé, â ñîñòàâ
êîòîðûõ âõîäèò äàííàÿ ñëîâîôîðìà.
1. Êîíñòðóêöèè, ñîäåðæàùèå â ñåáå ñî÷åòàíèÿ
áóäåò + èíôèíèòèâ, âíåøíå íàïîìèíàþùèå
áóäóùåå ñëîæíîå âðåìÿ, íî, êàê ïðàâèëî,
âêëþ÷àþùèå â ñåáÿ äàòåëüíûé ïàäåæ ëè÷íîãî
ìåñòîèìåíèÿ ñ âåñüìà îñëàáëåííûì çíà÷åíèåì
àäðåñàòà è ïî ñâîåé ñåìàíòèêå âûðàæàþùèå
âîëåèçúÿâëåíèå ãîâîðÿùåãî: - Áóäåò òåáå
ñîáà÷èòüñÿ, óíòåð... Ïðîõîäè (À. Òîëñòîé); Áóäåò âàì ùèïàòüñÿ, âåäü è ìíå áîëüíî, äà è âû
ñâîè ïàëü÷èêè íàìîçîëèòå (Ô. Ñîëîãóá); - Íó,
ëàäíî, áóäåò òåáå çóäåòü, - ñìèðèëñÿ Ñåðåãà
(À. Ïëàòîíîâ); - Ëîæèñü! - Áóäåò òåáå ãîðîäèòü!
(À. ×åõîâ); - Äà áóäåò òåáå åðóíäó ëèòü! çàäîñàäîâàë Çâîðû÷íûé (À. Ïëàòîíîâ).
Íàëè÷èå èíôèíèòèâà â ïðèâåäåííûõ
êîíñòðóêöèÿõ íå ÿâëÿåòñÿ îñíîâàíèåì äëÿ
îòíåñåíèÿ ñëîâîôîðìû áóäåò ê âñïîìîãàòåëüíîìó ãëàãîëó. Äàííàÿ ñëîâîôîðìà è
èíôèíèòèâ ïðåäñòàâëÿþò ñîáîé ñàìîñòîÿòåëüíûå
åäèíèöû. Ãëàãîë áóäåò âûðàæàåò çàïðåò
ïðîäîëæåíèÿ òîãî äåéñòâèÿ, êîòîðîå îáîçíà÷åíî
èíôèíèòèâîì. Â äðóãîì êîíòåêñòå, ïðè èíîì
ëåêñè÷åñêîì íàïîëíåíèè è ïðè äðóãîé èíòîíàöèè
àíàëîãè÷íûå êîíñòðóêöèè ìîãóò áûòü ëèøåíû
ñåìàíòèêè âîëåèçúÿâëåíèÿ. Ñð. Äîëãî áóäåò âàì
ñíèòüñÿ ïîñëåäíèé øêîëüíûé âå÷åð; - Áóäåò
øàëèòü âìåñòå ñ Âëàäåé, - óãðþìî ñêàçàë
Ïåðåäîíîâ, - åùå äîì çàæãóò (Ô. Ñîëîãóá). Â
ïîñëåäíåì ïðåäëîæåíèè çàìåòíî çíà÷åíèå
óñëîâèÿ.
2. Êîãäà ôóíêöèþ âîëåèçúÿâëåíèÿ âûïîëíÿåò
îäíà ñëîâîôîðìà áóäåò (áåç îòíîñÿùåãîñÿ ê íåé
èíôèíèòèâà, à èíîãäà è ìåñòîèìåíèÿ), äåéñòâèå,
ïðîäîëæåíèå êîòîðîãî çàïðåùàåòñÿ ãîâîðÿùèì,
îáû÷íî îñòàåòñÿ íåâûðàæåííûì: - Íó, íó áóäåò, âîççâàëà ê ìèðó Ïîëèíà (Ô. Àáðàìîâ); - Áóäåò
òåáå, - ñòåïåííî ñêàçàëà Ìàðüÿ è ïîøëà çàíèìàòüñÿ ñ Ëþñåé (Â. Øóêøèí); - Áóäåò, áóäåò
âàì, ïåòóõè! - Ê íèì ïîäîøëà Ïîëèíà (Ô. Àáðàìîâ); Êëàâäèÿ âðåçàëàñü â ðàçãîâîð: - Íó, áóäåò,
áóäåò, ÷åãî âçáåñèëñÿ? ×åãî íàïóñòèëñÿ íà
÷åëîâåêà? (Â. Àñòàôüåâ). Ïðîäîëæåíèå êàêîãî
äåéñòâèÿ çàïðåùàåòñÿ êîíñòðóêöèÿìè ñ
îòñóòñòâóþùèì èíôèíèòèâîì, ìîæíî îïðåäåëèòü
òîëüêî ïî áîëåå øèðîêîìó êîíòåêñòó.
Âûñòóïàÿ â ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ, ñëîâîôîðìà áóäåò, âî-ïåðâûõ, òåðÿåò çíà÷åíèå
òðåòüåãî ëèöà è äåéñòâèå àäðåñóåòñÿ âòîðîìó
ëèöó, âî-âòîðûõ, ëèøàåòñÿ ñâîåãî ëåêñè÷åñêîãî
çíà÷åíèÿ - ñóùåñòâîâàòü, èìåòüñÿ. Êðîìå òîãî,
âîëåèçúÿâëåíèå, âûðàæàåìîå ãëàãîëîì áóäåò,
ñîîòíîñèòñÿ ñ ìîìåíòîì ðå÷è (íàñòîÿùåå
àêòóàëüíîå). Ïî ñâîåé ôóíêöèè è ñåìàíòèêå
äàííàÿ ñëîâîôîðìà áëèçêà ê áåçëè÷íîìó ãëàãîëó
õâàòèò èëè èìïåðàòèâíîé ôîðìå ïåðåñòàíü(òå): - Õâàòèò! Óáåäèòåëüíî è íàñòîé÷èâî
ïðîøó ïðåêðàòèòü ïîäîáíûå ðàçãîâîðû
(Â. Ãðîññìàí); - Ïåðåñòàíü, Íåõîðîøîâà
(Ô. Àáðàìîâ).
Âûñêàçûâàíèÿ ñ èìïåðàòèâíîé ôîðìîé, ñ
îäíîé ñòîðîíû, è ñ ãëàãîëîì áóäåò, êàê ñ
èíôèíèòèâîì èëè áåç íåãî, ñ äðóãîé, ðàçëè÷àþòñÿ
ïî ñòåïåíè êàòåãîðè÷íîñòè. Äëÿ ïîñëåäíèõ
õàðàêòåðíî çíà÷åíèå óâåùåâàíèÿ, ïðîñüáû,
ñîâåòà; â òî âðåìÿ êàê ôîðìîé èìïåðàòèâà
âûðàæàåòñÿ êàòåãîðè÷åñêèé çàïðåò.
Ïðè àíàëîãè÷íîé ñèòóàöèè â ëèòîâñêîì ÿçûêå
óïîòðåáëÿåòñÿ áåçëè÷íûé ãëàãîë pakaks - õâàòèò,
ïåðåñòàíü(òå) èëè ñëîâî gana - äîñòàòî÷íî: -
ISNN 1392-8600
kalbø paralelës
37
Íåèìïåðàòèâíûå ãëàãîëüíûå ôîðìû â ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ (Ðóññêî-ëèòîâñêèå ïàðàëëåëè)
Pakaks akis draskyti, po perkûnais! - pavymui
surinka girgþdanèiu, pavargusiu balsu (A. Zurba) Ïåðåñòàíü öàðàïàòü ãëàçà, ÷åðò áû òåáÿ
ïîáðàë! - êðè÷èò âñëåä ñêðèïÿùèì, óñòàëûì
ãîëîñîì; - Gana jau gana! (P. Cvirka) - Äîñòàòî÷íî, óæ äîñòàòî÷íî! Îáà ýòè ñëîâà ÿâëÿþòñÿ
âçàèìîçàìåíÿåìûìè.
Ñâîåîáðàçíûì ñðåäñòâîì âûðàæåíèÿ çàïðåòà
ñ ÿðêîé ñåìàíòèêîé óãðîçû ÿâëÿþòñÿ
âûñêàçûâàíèÿ, ñîñòîÿùèå èç ëè÷íîãî ìåñòîèìåíèÿ ïåðâîãî ëèöà â èìåíèòåëüíîì ïàäåæå,
ãëàãîëà ñîâåðøåííîãî âèäà â ôîðìå ïåðâîãî ëèöà
áóäóùåãî âðåìåíè è ëè÷íîãî ìåñòîèìåíèÿ â
äàòåëüíîì ïàäåæå: - ß ïîñïëþ âàì! ß âàì ïîñïëþ,
äüÿâîëû! (Â. Øóêøèí); - ß âîò âàì ñûãðàþ! ß
âîò âàì ñûãðàþ!.. (Â. Àñòàôüåâ). Ðåøàþùóþ ðîëü
ïðè âûðàæåíèè çàïðåòà â òàêèõ êîíñòðóêöèÿõ
èãðàåò ìåñòîèìåíèå âàì è îñîáàÿ èíòîíàöèÿ.
Âûñêàçûâàíèÿ äàííîãî òèïà èìåþò ïîëíîå
ñîîòâåòñòâèå â ëèòîâñêîì ÿçûêå: - Að jums
pamiegosiu!
Ïîáóæäåíèå ê ñîâìåñòíîìó âûïîëíåíèþ
äåéñòâèÿ ìîæåò âûðàæàòüñÿ ïåðâûì ëèöîì
ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà áóäóùåãî âðåìåíè: Ïîéäåì! - çâàë åãî Ðàéñêèé (È. Ãîí÷àðîâ); Ïîéäåì â èçáó, - ñî ñâîéñòâåííîé åé ãîñòåïðèèìíîñòüþ ïðåäëîæèëà Òèõîíîâíà (Ô. Àáðàìîâ). Áîëåå îò÷åòëèâî äàííàÿ ìîäàëüíîñòü
âûðàæàåòñÿ ïðè íàëè÷èè â êîíñòðóêöèè àäðåñàòà
(âîêàòèâà), ê êîòîðîìó íàïðàâëåíî ïîáóæäåíèå: Ïîéäåì, êîìáàò, â çåìëÿíêó (Ê. Ñèìîíîâ).
Ðàçãîâîðíûé õàðàêòåð íîñÿò âûñêàçûâàíèÿ, åñëè
ãëàãîë îñëîæíÿåòñÿ àôôèêñîì -òå èëè ÷àñòèöåé êà: - Ïîéäåìòå, - ñêàçàëà Òàíÿ (Ê. Ñèìîíîâ);
Ïîåäåìòå â Ëîïøåíüãó (Þ. Êàçàêîâ); Ïîéäåì-êà
êî ìíå, äåëî åñòü íåêîå (Ì. Ãîðüêèé). Âî âñåõ
ïðèâåäåííûõ ïðèìåðàõ áóäóùåå âðåìÿ ìîæåò
áûòü çàìåíåíî ïðîøåäøèì: Ïîøëè! Ïîåõàëè!
Îäíàêî ôîðìû ïðîøåäøåãî è áóäóùåãî âðåìåíè
ïåðåäàþò ðàçíûå âðåìåííûå îòòåíêè. Ïåðâàÿ èç
íèõ - Ïîøëè! - ïîáóæäàåò ê äåéñòâèþ, êîòîðîå
äîëæíî ñîâåðøèòüñÿ ñðàçó æå ïîñëå ìîìåíòà
ðå÷è, à äåéñòâèå, âûðàæåííîå ôîðìîé ïîéäåì,
ñîõðàíÿåò îòòåíîê íàïðàâëåííîñòè äåéñòâèÿ íà
áëèæàéøåå áóäóùåå.
Äëÿ óñèëåíèÿ ïîáóæäåíèÿ ìîãóò èñïîëüçîâàòüñÿ ÷àñòèöû: - À íó, âûéäåì â êîðèäîð...
Âûõîäè âïåðåä (À. Òîëñòîé). Íåñìîòðÿ íà òî, ÷òî
â ïîäîáíûõ ñëó÷àÿõ óïîòðåáëÿåòñÿ ôîðìà
ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà, ïîáóæäåíèå àäðåñîâàíî
â áîëüøåé ñòåïåíè ê ñîáåñåäíèêó, ÷åì ê îáîèì
ó÷àñòíèêàì ñèòóàöèè.  äàííîì ñëó÷àå ýòî
ïîä÷åðêèâàåòñÿ ñòîÿùåé ðÿäîì èìïåðàòèâíîé
38
ôîðìîé âûõîäè. Àíàëîãè÷íîå çíà÷åíèå ìîæíî
óñìîòðåòü è ïðè îòñóòñòâèè äóáëèðóþùåé ôîðìû
èìïåðàòèâà: - À íó, âûéäåì, - òèõî, ñåðüåçíî
ñêàçàë ïàðåíü (Þ. Êàçàêîâ); - Íó-êà âûéäåì
(Ñ. Äîâëàòîâ). Ôîðìà áóäóùåãî âðåìåíè èíäèêàòèâà ìîæåò áûòü çàìåíåíà èìïåðàòèâîì, íî
ñåìàíòèêà ñîâìåñòíîãî äåéñòâèÿ èñ÷åçíåò.
Êîãäà â êîíñòðóêöèè äîïîëíèòåëüíûõ ñðåäñòâ
(îáðàùåíèÿ, ÷àñòèö), óñèëèâàþùèõ ìîäàëüíîñòü
ïîáóæäåíèÿ, íåò, îñíîâíóþ íàãðóçêó áåðåò íà ñåáÿ
èíòîíàöèÿ: - ×òî æå!? Êîãî æäåì? - Ïîåäåì! ñîãëàøàåòñÿ îáåð-êîíäóêòîð (À. ×åõîâ); Øóò èõ
çíàåò, ìîæåò, ó íèõ òóò åñòü åùå êàêàÿ-íèáóäü
âîäîêà÷êà! - Ïîéäåì ïîèùåì! (Ê. Ñèìîíîâ).
Ìîäàëüíîñòü âîëåèçúÿâëåíèÿ ìîæåò áûòü
îáóñëîâëåíà ðÿäîì ôàêòîðîâ: - Íó, áóäåì
äåéñòâîâàòü, êîìåíäàíò (Þ. Áîíäàðåâ). Êðîìå
èíòîíàöèè, âàæíóþ ðîëü â äàííîì ñëó÷àå èãðàåò
íàëè÷èå ïîáóäèòåëüíîãî ìåæäîìåòèÿ è
îáðàùåíèÿ. Ïåðâîå ëèöî ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà
ñïðÿãàåìîé ôîðìû áóäåì ïðèäàåò çíà÷åíèå
ñîâìåñòíîãî äåéñòâèÿ. Ìåæäîìåòèå íó â
çíà÷èòåëüíîé ñòåïåíè ñïîñîáñòâóåò ïðèáëèæåíèþ äåéñòâèÿ ê ìîìåíòó ðå÷è. Çäåñü íåò ñåìàíòèêè ðàçîáùåííîñòè äåéñòâèÿ ñ ìîìåíòîì ðå÷è,
÷òî õàðàêòåðíî äëÿ ñëîæíûõ ôîðì áóäóùåãî
âðåìåíè. Â òàêèå êîíñòðóêöèè íå ìîãóò âõîäèòü
âðåìåííûå êîíêðåòèçàòîðû òèïà ñêîðî, çàâòðà,
÷åðåç ÷àñ è ò. ï.
Êàê óêàçûâàåò “Ãðàììàòèêà ñîâðåìåííîãî
ðóññêîãî ëèòåðàòóðíîãî ÿçûêà”, “Àíàëèòè÷åñêàÿ
ôîðìà ñîâìåñòíîãî äåéñòâèÿ ãëàãîëîâ íåñîâ. âèäà
òèïà áóäåì èãðàòü, áóäåì ïèñàòü óïîòðåáëÿåòñÿ
ñðàâíèòåëüíî ðåäêî. Áîëåå ðàñïðîñòðàíåííîé è
ðåãóëÿðíîé ÿâëÿåòñÿ àíàëèòè÷åñêàÿ ôîðìà,
îáðàçîâàííàÿ ïóòåì ñîåäèíåíèÿ ÷àñòèöû äàâàé
è èíôèíèòèâà ñïðÿãàåìîãî ãëàãîëà, íàïðèìåð:
äàâàé èãðàòü, äàâàé ïèñàòü; âîçìîæíû òàêæå
ñî÷åòàíèÿ äàâàé áóäåì èãðàòü, äàâàé áóäåì
ïèñàòü” (1970; 416).
Ïðè÷èíîé ðåäêîãî óïîòðåáëåíèÿ àíàëèòè÷åñêèõ ôîðì òèïà áóäåì èãðàòü â ôóíêöèè
ïîáóæäåíèÿ ê ñîâìåñòíîìó äåéñòâèþ, ñ íàøåé
òî÷êè çðåíèÿ, ÿâëÿåòñÿ òîò ôàêò, ÷òî áóäóùåå
ñëîæíîå âðåìÿ ñîäåðæèò ÿðêî âûðàæåííóþ
ðàçîáùåííîñòü äåéñòâèÿ ñ ìîìåíòîì ðå÷è, ÷òî
íåñîâìåñòèìî ñ îáû÷íîé èìïåðàòèâíîé
ñèòóàöèåé.
Ïðèãëàøåíèå ê ñîâìåñòíîìó äåéñòâèþ â
ëèòîâñêîì ÿçûêå òîæå âûðàæàåòñÿ ïåðâûì ëèöîì
ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà áóäóùåãî âðåìåíè: Iðgersime, gal vël ateis tamstai noras paðokti, panele
Antose, - pripylæs pastumia jai puodukà (V. Krëvë) -
Kazys MUSTEIKIS
Valios raiðka neimperatyvinëmis veiksmaþodþio
formomis
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
kalbø paralelës
Âûïüåì, ìîæåò, îïÿòü ïðèäåò ê òåáå æåëàíèå
ïîòàíöåâàòü, áàðûøíÿ Àíòîñå, - íàëèâ ÷àøêó,
ïîäâèãàåò ê íåé; - Eisim, broleliai, namo - Ïîéäåì
(ïîøëè-êà), áðàòöû, äîìîé. Â ñâÿçè ñ òåì, ÷òî â
ëèòîâñêîì ÿçûêå ôîðìû áóäóùåãî âðåìåíè òèïà
eisim, raðysim - ïîéäåì, áóäåì ïèñàòü è äð. íå
îáëàäàþò ÿðêî âûðàæåííûì çíà÷åíèåì ðàçîáùåííîñòè äåéñòâèÿ ñ ìîìåíòîì ðå÷è, èõ
óïîòðåáëåíèå â ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ ÿâëÿåòñÿ
áîëåå ðåãóëÿðíûì.
Ïîáóæäåíèå, àäðåñîâàííîå ê ñîáåñåäíèêàì,
êàê â ðóññêîì, òàê è â ëèòîâñêîì ÿçûêå ìîæåò áûòü
âûðàæåíî âòîðûì ëèöîì ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà
áóäóùåãî âðåìåíè: ß ñåé÷àñ ïîéäó â áàòàëüîí,
ïîéäåòå ñî ìíîé - íàâåäåì òàì ïîðÿäîê, à ê íî÷è
âåðíåìñÿ ñþäà (Ê. Ñèìîíîâ); - Ïîéäåòå ñî ìíîé!
(Þ. Áîíäàðåâ); - Ãðóçîâèêè ïîâåäåòå ïî äîðîãå
âïëîòü äî ïîñëåäíèõ ñòðîåíèé è ïîñàäîê, êàêèå
óâèäèòå. Òàì îñòàâèòå èõ è óæå ïî îòêðûòîìó
ìåñòó, ïî îòêðûòîìó - ïîíÿòíî? (Ê. Ñèìîíîâ).
Åñëè ïðè ôîðìå áóäóùåãî âðåìåíè íåò óòî÷íÿþùèõ îáñòîÿòåëüñòâ, òàêèõ êàê íåìåäëåííî,
ñåé÷àñ æå, ñðàçó, çàâòðà, â ïîíåäåëüíèê è ò. ä.,
òî èíòåðâàë ìåæäó àêòîì ðå÷è è ñîâåðøåíèåì
äåéñòâèÿ îñòàåòñÿ íåîïðåäåëåííûì.
 âûñêàçûâàíèÿõ òèïà Rytoj ateisite anksèiau Çàâòðà ïðèäåòå ïîðàíüøå ôîðìà áóäóùåãî
âðåìåíè âòîðîãî ëèöà ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà â
îáîèõ ÿçûêàõ ìîæåò áûòü èñïîëüçîâàíà ïðè
âûðàæåíèè âîëåèçúÿâëåíèÿ, îòíîñÿùåãîñÿ êàê ê
ãðóïïå ëèö, òàê è ê îäíîìó ëèöó (ôîðìà
âåæëèâîñòè).
Ñèñòåìà èíäèêàòèâíûõ ôîðì, âûïîëíÿþùèõ ôóíêöèþ âîëåèçúÿâëåíèÿ, ìîæåò áûòü ïðåäñòàâëåíà â ñëåäóþùåé ñõåìå:
Ñðåäñòâà âûðàæåíèÿ
Èíôèíèòèâ
Ïðîøåäøåå
âðåìÿ
Íàñòîÿùåå
âðåìÿ
1 ëèöî ìíîæ. ÷.
2 ëèöî åä.
è ìí. ÷èñëà
Áóäóùee âðåìÿ
1 ëèöî ìíîæ.
÷èñëà
Ãëàãîë
áóäåò
+
+
+
-
+
+
+
+
+
+
+
-
ßçûê
Ðóññêèé
Ëèòîâñêèé
Âîïðîñ î ïåðâè÷íûõ è âòîðè÷íûõ ôóíêöèÿõ
òåõ èëè èíûõ ñëîâîôîðì ÿâëÿåòñÿ àêòóàëüíûì íå
òîëüêî ïðè îïèñàíèè ñèñòåìíûõ è ôóíêöèîíàëüíî-ñòèëèñòè÷åñêèõ îñîáåííîñòåé ÿçûêà, íî
è äëÿ ïðîöåññà îáó÷åíèÿ ÿçûêàì è îâëàäåíèÿ
íåðîäíîé ðå÷üþ.
Ðÿä ñëîâîôîðì ãëàãîëüíîé ïàðàäèãìû, êîòîðûå
â ìîðôîëîãèè îòíîñÿòñÿ ê èíäèêàòèâíûì, ïðè
íàëè÷èè îñîáîé èíòîíàöèè, âûñòóïàÿ èçîëèðîâàííî èëè â ñîîòâåòñòâóþùåì êîíòåêñòå, êàê â
ðóññêîì, òàê è â ëèòîâñêîì ÿçûêå ìîãóò èñïîëüçîâàòüñÿ äëÿ âûðàæåíèÿ ïîáóæäåíèÿ ê äåéñòâèþ.
Âûïîëíÿÿ ýòó - âòîðè÷íóþ - ôóíêöèþ, èíäèêàòèâíûå ôîðìû ïåðåõîäÿò â äðóãóþ - èððåàëüíóþ ìîäàëüíîñòü, à òàêæå â çíà÷èòåëüíîé ñòåïåíè
òåðÿþò çíà÷åíèå ìîðôîëîãè÷åñêîãî âðåìåíè.
Ñðåäè èíäèêàòèâíûõ ôîðì, âûñòóïàþùèõ â
ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ, îñîáîå ìåñòî çàíèìàþò
ôîðìû áóäóùåãî âðåìåíè. Íàèáîëåå ÷àñòî â ýòîé
ôóíêöèè óïîòðåáëÿåòñÿ âòîðîå ëèöî åäèíñòâåííîãî è ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà è ïåðâîå ëèöî
ìíîæåñòâåííîãî ÷èñëà.
Ñðàâíèòåëüíî ðåäêî âîëåèçúÿâëåíèå ñ ÿðêèì
îòòåíêîì óãðîçû è çàïðåòà âûðàæàåòñÿ ôîðìîé
ïåðâîãî ëèöà åäèíñòâåííîãî ÷èñëà áóäóùåãî
âðåìåíè (ß âàì ïîñïëþ!). Ìîäàëüíîñòü óâåùåâàíèÿ, ïðîñüáû êàê íàçâàííîãî, òàê è íåíàçâàííîãî äåéñòâèÿ, â îñîáîì êîíòåêñòóàëüíîì
îêðóæåíèè, ìîæåò áûòü âûðàæåíà ñëîâîôîðìîé
áóäåò.
Èíäèêàòèâíûå ôîðìû, âûïîëíÿþùèå
ôóíêöèþ ïîáóæäåíèÿ ê äåéñòâèþ, â ïîäàâëÿþùåì áîëüøèíñòâå ñëó÷àåâ ìîãóò áûòü çàìåíåíû ñîáñòâåííî èìïåðàòèâíûìè. Ñèíòàêñè÷åñêàÿ èìïåðàòèâíîñòü, âñòóïàÿ ⠓êîíêóðåíöèþ”
ñ ôîðìàëüíî âûðàæåííîé - ìîðôîëîãè÷åñêîé èìïåðàòèâíîñòüþ, ñëóæèò ñðåäñòâîì ñòèëèñòè÷åñêîãî îáîãàùåíèÿ ÿçûêà.
Îòëè÷èòåëüíàÿ îñîáåííîñòü ðóññêîãî ÿçûêà âîçìîæíîñòü âûðàæåíèÿ âîëåèçúÿâëåíèÿ
ôîðìàìè ïðîøåäøåãî âðåìåíè è ñëîâîôîðìîé
áóäåò.
Íåèìïåðàòèâíûå ôîðìû ëèòîâñêîãî ÿçûêà,
óïîòðåáëÿþùèåñÿ âî âòîðè÷íîé ôóíêöèè - â
êà÷åñòâå ñðåäñòâà âîëåèçúÿâëåíèÿ, îáû÷íî
îòëè÷àþòñÿ îò àíàëîãè÷íûõ ôîðì, âûñòóïàþùèõ
â ïåðâè÷íîé ôóíêöèè, òåì, ÷òî â íèõ îòñóòñòâóåò
êîíå÷íûé ãëàñíûé.
ISNN 1392-8600
 û â î ä û
39
Íåèìïåðàòèâíûå ãëàãîëüíûå ôîðìû â ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ (Ðóññêî-ëèòîâñêèå ïàðàëëåëè)
Valios raiðka neimperatyvinëmis veiksmaþodþio
formomis
Ë è ò å ð à ò ó ð à
ñèñòåìà. ßçûê - òåêñò. ßçûê - ñïîñîáíîñòü. Ìîñêâà: Èíñòèòóò ðóññêîãî ÿçûêà ÐÀÍ,
1995.
7. Õàëååâà È. È. Âòîðè÷íàÿ ÿçûêîâàÿ ëè÷íîñòü
êàê ðåöèïèåíò èíîôîííîãî òåêñòà // ßçûê ñèñòåìà. ßçûê - òåêñò. ßçûê - ñïîñîáíîñòü. Ìîñêâà: Èíñòèòóò ðóññêîãî ÿçûêà ÐÀÍ,
1995.
8. Õðàêîâñêèé Â. Ñ., Âîëîäèí À. Ï. Ñåìàíòèêà
è òèïîëîãèÿ èìïåðàòèâà. Ðóññêèé èìïåðàòèâ. - Ëåíèíãðàä: Íàóêà, 1986.
9. Øåëÿêèí Ì. À. Ôóíêöèîíàëüíàÿ ãðàììàòèêà è îáó÷åíèå ðóññêîìó ÿçûêó // Íàó÷íûå
òðàäèöèè è íîâûå íàïðàâëåíèÿ â ïðåïîäàâàíèè ðóññêîãî ÿçûêà è ëèòåðàòóðû. Ìîñêâà: Ðóññêèé ÿçûê, 1986.
10. Ùåðáèí Â. Îáçîð çàðóáåæíîé ëèòåðàòóðû
ïî ôóíêöèîíàëüíîé ãðàììàòèêå // Âîïðîñû
ôóíêöèîíàëüíîé ãðàììàòèêè. - Ãðîäíî:
Ãðîäíåíñêèé ãîñóäàðñòâåííûé óíèâåðñèòåò
èì. ßíêè Êóïàëû, 1998.
11. Valeckienë A. Funkcinë lietuviø kalbos gramatika. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1998.
Kazys MUSTEIKIS
1. Áîíäàðêî À. Â. Ââåäåíèå // Òåîðèÿ
ôóíêöèîíàëüíîé ãðàììàòèêè: Ââåäåíèå.
Àñïåêòóàëüíîñòü. Âðåìåííàÿ ëîêàëèçîâàííîñòü. Òàêñèñ. - Ëåíèíãðàä, 1987.
2. Âèíîãðàäîâ Â. Â. Ðóññêèé ÿçûê (Ãðàììàòè÷åñêîå ó÷åíèå î ñëîâå). - Ìîñêâà:
Âûñøàÿ øêîëà, 1972.
3. Âÿòþòíåâ Ì. Í. Òðàäèöèè è íîâàöèè â
ñîâðåìåííîé ìåòîäèêå ïðåïîäàâàíèÿ
ðóññêîãî ÿçûêà // Íàó÷íûå òðàäèöèè è íîâûå
íàïðàâëåíèÿ â ïðåïîäàâàíèè ðóññêîãî ÿçûêà
è ëèòåðàòóðû. - Ìîñêâà: Ðóññêèé ÿçûê, 1986.
4. Ãðàììàòèêà ñîâðåìåííîãî ðóññêîãî
ëèòåðàòóðíîãî ÿçûêà. - Ìîñêâà: Íàóêà, 1970.
5. Êîæèíà Ì. Í. Î êîììóíèêàòèâíîì àñïåêòå
â òåîðèè è ïðàêòèêå ÿçûêîçíàíèÿ (Ê
âîïðî ñó òðàäèöèé è íîâàòîðñòâà â
òðàêòîâêå íåêîòîðûõ ëèíãâèñòè÷åñêèõ
ïîíÿòèé è êàòåãîðèé) // Íàó÷íûå òðàäèöèè
è íîâûå íàïðàâëåíèÿ â ïðåïîäàâàíèè
ðóññêîãî ÿçûêà è ëèòåðàòóðû. - Ìîñêâà:
Ðóññêèé ÿçûê, 1986.
6. Êóáðÿêîâà Å. Ñ. Ëåêñèêàëèçàöèÿ ãðàììàòèêè: ïóòè è èññëåäîâàíèÿ // ßçûê -
40
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
kalbø paralelës
Zur Frage des Aspekts und der
Aktionsarten im Deutschen und
Litauischen
Ernesta RAÈIENË
Vokieèiø – lietuviø kalbø veikslo
ir veiksmo ávykimo bûdø
klausimu
Pädagogische Universität Vilnius
Studentø str. 39, LT-2034 Vilnius
Sraipsnyje nagrinëjami kai kurie veikslo ir veiksmo ávykimo bûdø (Aktionsarten) sampratos ir raiðkos priemoniø vokieèiø ir lietuviø kalbose klausimai.
Veikslas ir su juo susijusios veiksmo ávykimo bûdø reikðmës priskiriamos prie svarbiausiø tipologiniø kalbø poþymiø. Vokieèiø kalbotyroje priimtas poþiûris, kad veikslas kaip gramatinë kategorija nebûdingas vokieèiø kalbai. Taip pat ir lietuviø kalboje
veikslo reikðmës nëra iðreikðtos reguliariomis veiksmaþodþiø formø prieðprieðomis. Straipsnyje siûloma terminà veikslas vartoti tik tuomet, kai kalbama
apie veikslà kaip gramatinæ kategorijà, bûdingà tik
slavø ir kai kurioms kitoms kalboms. Vokieèiø ir lietuviø kalbose tikslingiau kalbëti apie funkcines-semantines grupes, kurios iðskiriamos þodþiø darybos
pagrindu ir germanistikos tradicijoje apibrëþiamos
terminu Aktionsarten. Veiksmo ávykimo bûdai suprantami kaip vienas ið funkcinës-semantinës aspektualumo kategorijos komponentø.
Toliau straipsnyje gretinamos ðios funkcinës-semantinës grupës ir jø raiðkos priemonës vokieèiø ir
lietuviø kalbose, siekiant nustatyti kalbø panaðumus
ir skirtumus.
Der Fragenbereich Aspekt - Aktionsarten –
Aspektualität bewegt die Sprachforscher seit langem
und gehört zu den umstrittensten Problemen der
Linguistik. Grundlegende Arbeiten zu dieser
Problematik stammen von Isacenko, Coseriu,
Bondarko, Maslov, Avilova, Flämig, Andersson,
Thelin u.a. Die Forschungen auf dem Gebiete der
Aspektologie scheinen immer noch aktuell zu sein,
wovon auch zahlreiche vergleichende Untersuchungen der letzten Jahrzehnte zeugen.
Das hohe Interesse für die Probleme der
Aspektualität läßt sich zum Teil dadurch erklären,
das Aspekt und Aktionsarten zu den wichtigsten
typologischen Charakteristiken der Sprachen
gehören.
Sprachen, bei denen aspektuelle Bedeutungen
durch Verbflexion ausgedrückt werden, bezeichnet
man bekanntlich als sog. „Aspektsprachen“. Von
wichtiger Bedeutung ist im Bereich der Aspekte die
Unterscheidung zwischen Perfektiv (Abgeschlossenheit des Vorgangs) und Imperfektiv (keine
Abgeschlossenheit des Vorgangs). Bekannte
Beispiele für diese Unterscheidung sind vor allem
unter den slawischen Sprachen zu finden, wo ganze
Verbklassen durch entsprechende Präfixe als
perfektiv oder durch entsprechende Suffixe als
imperfektiv gekennzeichnet werden können. Als
weiteres Beispiel für eine Aspektsprache gilt das
Englische, in dem der Progressiv (Andauern eine
Vorgangs) grammatikalisiert ist (is speaking).
Das Deutsche gilt im allgemeinen als eine Sprache,
bei der Bedeutungen des Aspekts im Rahmen der
Flexion nicht gekennzeichnet werden, es handelt sich
hiernach also um keine Aspektsprache. Eine solche
Einschätzung wird aber von manchen Germanisten
als alzu vereinfachend und den Tatsachen der
deutschen Grammatik nicht in vollem Umfange
gerecht betrachtet. Es wird darauf hingewiesen, das
es im Deutschen mehrere Möglichkeiten gibt,
zeitliche Strukturen nicht flexivisch zu kennzeichnen:
erstens lexikalisch durch Verben mit durativer bzw.
nichtdurativer Aktionsart (vgl. suchen als durativ/
imperfektiv und finden als nichtdurativ/perfektiv);
zweitens wortbildungsmorphologisch durch
ISNN 1392-8600
S a n t r a u k a
41
Zur Frage des Aspekts und der Aktionsarten im Deutschen und Litauischen
entsprechende nicht der Flexion zuzurechnende
Affixe (vgl. brennn als imperfektiv und verbrennen
als perfektiv); und drittens syntaktisch durch den
Gebrauch von Artikeln (vgl. er las Bücher als
imperfektiv und er las ein Buch als Perfektiv).
Hiernach darf das Deutsche der Meinung von T. Roelcke nach zwar nicht als flexionsmorphologische,
jedoch immerhin als lexikalische, wortbildungsmorphologische oder syntaktische Aspektsprache
charakterisiert werden (vgl. Roelcke, 1997 : 36).
Darüber hinaus verfügt das Deutsche aber auch
über verschiedenartige flexions-morphologische
Mittel zum Ausdruck der aspektuellen Bedeutungen.
Hierzu zählt man Perfektbildung mit haben bei
transitiven und durativen intransitiven Verben als
Kennzeichnung eines imperfektiven Aspekts sowie
die Perfektbildung mit sein bei nichtdurativen
intransitiven Verben als Ausdruck eines perfektiven
Aspekts (vgl. es hat gebrannt als imperfektiv und es
ist verbrannt als perfektiv). Durative/imperfektive
Verben kennen im Deutschen in der Regel nur das
sog. „Vorgangspassiv“ und nicht „das Zustandspassiv“ (vgl. das Buch wird gesucht und nicht *das
Buch ist gesucht), nichtdurative/perfektive Verben
haben beide Passivvarianten (vgl. das Buch wird
gefunden und das Buch ist gefunden). Zum Ausdruck
der Zeitstrukturen dienen auch zahlreiche Funktionsverbgefüge (vgl. zur Entscheidung bringen als
imperfektiv und eine Entscheidung treffen als
perfektiv) (vgl. Roelcke 1997:37, Grundzüge
1980:501).
Folgende Überlegungen lassen den deutschen
Sprachtypologen T. Roelcke folgern, das das
Deutsche zwar als eine flexivische, dabei lediglich
sekundäre Aspektsprache charakterisiert werden darf
(vgl. Roelcke 1997:37).
In der litauischen Sprachwissenschaft hat man um
das Problem, ob das Litauische den Aspekt kennt oder
nicht, auch viel gestritten. Der eine Standpunk
behauptet, das es im Litauischen eine grammatische
Kategorie des Aspekts gibt. Die Verfechterin dieses
Standpunktes A. Paulauskiene vertritt die Meinung,
daß im Litauischen die grammatische Kategorie des
Aspekts auf Grund der verbalen Präfixation
entstanden ist (vgl. Paulauskienë 1994:273). Verbale
Präfixe drücken den Aspekt aus, weil das Präfix neben
seiner wortbildenden Funktion zugleich auch die
verbale Handlung begrenzt, auf ihre perfektive Art
hinweist. Als Realisierung der aspektuellen Bedeutungen betrachtet A. Paulauskienë die Oppositionen
der einfachen und präfigierten Verben (vgl. dirbti,
sakyti, senti als imperfektiv und padirbti, pasakyti,
pasenti als perfektiv). In den Fällen, wo allein durch
42
Wortbildungsmittel unmöglich ist, aspektuelle
Verbpaare zu bilden, zählt sie zu den Kennzeichnungsmitteln der Aspekte auch Kontextelemente
(vgl. eiti ið namø imperfektiv und iðeiti ið namø als
perfektiv). Als die am meisten grammatikalisierte
Ausdrucksmöglichkeit des Aspekts im Litauischen
werden die Zeitformen des Verbs angesehen (vgl.
ateina Präsens/imperfektiv und atëjo Präteritum/
perfektiv) (vgl. Paulauskienë 1994:293-295).
Unter anderem Standpunkt darf man im
Litauischen von keiner grammatischen Kategorie des
Aspekts sprechen (vgl. Dabartinës lietuviø kalbos
gramatika 1994). Die Autoren der Grammatik der
litauischen Gegenwartssprache sind der Meinung,
daß die Oppositionen der einfachen und präfigierten
Verben nur zur Kennzeichnung der unterschiedlichen
Aspektbedeutungen für das Litauische nicht
charakteristisch sind. Das Präfix verändert nicht nur
den Aspekt der verbalen Handlung, sondern auch
verleiht es dem Verb eine andere Bedeutungsschattierung. Folglich werden mit Hilfe der Präfixe
nicht unterschiedliche Aspektformen, sondern Verben
mit unterschiedlicher Bedeutung gebildet (vgl. pirkti
als imperfektiv und nupirkti, supirkti, iðpirkti als
perfektiv). Im Litauischen kann ein jedes Verb der
Bedeutung nach entweder dem perfektiven oder dem
imperfektiven Aspekt zugeordnet werden, aber dieser
Bedeutungsunterschied wird nicht durch reguläre
Oppositionen der verbalen Formen ausgedrückt.
Perfektive und imperfektive Verben sind Wörter mit
unterschiedlicher Bildung und Semantik und nicht
die Formen desselben Verbs (Dabartinës lietuviø
kalbos gramatika 1994:289).
Wir sehen, das wir sowohl in der deutschen als
auch in der litauischen Linguistik mit zwei
unterschiedlichen Aspektauffassungen zu tun haben:
mit einer engeren, die den Aspekt als eine streng
grammatische/flexivische verbale Kategorie
betrachtet, und mit einer weiteren, unter der zu den
Ausdrucksmitteln des Aspekts nicht nur flexivische,
sondern auch lexische, syntaktische u.a. Mittel
gehören. Im vorliegenden Beitrag wird die Meinung
vertreten, daß man den Begriff Aspekt definitorisch
im Sinne von „vid“ auffassen und nur auf die
slavischen Sprachen begrenzen sollte. Verbalaspekt
ist eine grammatische Kategorie, die das gesamte
Verbinventar erfaßt, es gibt kein Verb, das von dieser
Kategorie unberührt bleibt. Der Verbalaspekt muß
als Eigenart der slavischen Sprachen angesehen
werden, denn er vermag ein Vorstellungsfeld
auszudrücken, welches in anderen Sprachen nur mit
anderen Mitteln wiederzugeben sei (vgl. Avilova
1976, Hentschel/Weydt 1994). Hiernach sind das
Ernesta RAÈIENË
Vokieèiø – lietuviø kalbø veikslo ir veiksmo ávykimo
bûdø klausimu
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
deutsche und das Litauische im Unterschied zum
Russischen und anderen slavischen Sprachen keine
Aspektsprachen.
Um terminologischen Ungenauigkeiten zu entgehen
und ähnliche Erscheinungen des Deutschen und des
Litauischen als der Nicht-Aspekt-Sprachen mit Hilfe
der grammatischen Kategorie des slavischen
Verbalaspekts nicht zu beschreiben bzw. dieser nicht
gleichzusetzen, scheint uns berechtigter, mit dem
Begriff und dem Terminus der Aspektualität zu
arbeiten. Der Terminus Aspektualität wurde von
Bondarko (1971) eingeführt. Aspektualität wird von
Bondarko in Anlehnung an Meðcaninovs begriffliche
Kategorien als eine funktionell-semantische Kategorie
verstanden. Diese Art von sprachlichen Kategorien
wird mit Hilfe von morphologischen, syntaktischen,
wortbildenden und lexikalischen Mitteln bzw. durch
Kombination all dieser Mittel oder kontextuell
ausgedrückt. Ihr ist die Struktur eines funktionell
bestimmten semantischen Feldes eigen. Eine
funktionell-semantische Kategorie kann (muß aber
nicht) in einer bestimmten Sprache auf rein
grammatischer Kategorie basieren, die den Kern dieser
funktionell-semantischen Kategorie bilden kann.
Funktionell-semantische Kategorien können die
Ausgangsbasis für den zwischensprachlichen
Vergleich sein. Zu den Komponenten der als universal angenommenen funktionell-semantischen
Kategorie Aspektualität könnten gezählt werden:
1) Verbalaspekt (in den Aspektsprachen Kern der
f.-s. Kategorie)
2) Worbildungsmittel zum Ausdruck der
aspektuellen Bedeutungen/sog. Aktionsarten
3) Verbalcharakter
4) nicht-verbale lexikalische Mittel
5) textlinguistische Mittel
Mit Hilfe der funktionell-semantischen Kategorie
der Aspektualität als tertium comparationis könnte
man das Deutsche und das Litauische vergleichen,
um die Realisierungsmöglichkeiten dieser Kategorie
bei diesen Sprachen aufzudecken.
Im vorliegenden Beitrag wollen wir eine
Komponente der funktionell-semantischen Kategorie
der Aspektualität und zwar Aktionsarten im
Deutschen mit den Gegebenheiten des Litauischen
vergleichen, um eventuelle typologisch relevante
Ähnlichkeiten und/oder Unterschiede festzustellen.
Vor allem soll aber noch einmal unterstrichen
werden, daß, unserer Meinung nach, die Kategorien
Aspekt und Aktionsarten auf keinen Fall verwechselt
werden sollten. Wenn man sie voneinander trennt und
als verschiedene Komponenten der funktionellsemantischen Kategorie Aspektualität betrachtet,
kann man die Gegenüberstellung von Verbalaspekt
und Aktionsarten auf einer allgemeineren,
abstrakteren Ebene betrachten. Verbalaspekt und
Aktionsarten unterscheiden sich auf der Ausdrucksseite, auf der Inhaltsseite nähern sie sich
einander. Das Einführen der funktionell-semantischen
Kategorie der Aspektualität und die strenge
begriffliche und terminologische Differenzierung
zwischen Verbalaspekt und Aktionsarten ermöglicht
den zu weiten Aspektbegriff, der von vielen Autoren
auf die Beschreibung der Nicht-Aspekt-Sprachen
übertragen wird, zu vermeiden.
In der Germanistik hat der Begriff Aktionsart eine
eigene Tradition. In der älteren Germanistik hat man
oft die deutschen Aktionsarten mit dem slavischen
Aspekt gleichgesetzt, was eigentlich eine
Fehlinterpretation dieser Phänomene war. In der
heutigen Germanistik betrachtet man Aktionsarten als
eine der wichtigsten Charakteristiken des Verbs neben
Zeit, Genera und Modi und versteht darunter die
sprachliche Kennzeichnung der Art und Verlaufsweise eines Vorgangs, besonders die objektive
Darstellung der Phasen eines Geschehens (vgl.
Grundzüge 1980:501). Aktionsarten werden meist als
eine rein semantisch-lexikalische Kategorie definiert,
die dem Verb schon lexikalisch zukommt, aber auch
durch Präfigierung oder Suffigierung/Erweiterung der
Infinitivendung erfolgen kann (vgl. Weydt/Hentschel
1994, Engel 1991, Duden-Grammatik 1984).In
verschiedenen Grammatiken wird unterschiedliche
Zahl der Aktionsarten ausgesondert, am häufigsten
werden folgende semantische Gruppen gegeben:
igressiv/inchoativ (erblühen, aufbrechen, entbrennen), resultativ/egressiv (verblühen, aufessen),
punktuell/momentan (erblicken, finden, treffen)
durtiv (blühen, schlafen, wachen), iterativ (flattern,
sticheln, krabbeln), intensiv (schnitzen, schluchzen,
liebeln), faktitiv/kausativ (schärfen, tränken), privativ
(häuten, enteignen), deminutiv/attenuativ(hüsteln).
Durch Aktionsarten können die beiden Sichtweisen imperfektiv – perfektiv ausgedrückt werden,
aber unter Aktionsarten werden in der Germanistik
auch weitere weitgehende semantische Unterteilungen verstanden.
In der litauischen Sprachwissenschaft ist der
Begriff Aktionsart weniger verbreitet. Man verwendet
durchgehend den Terminus veikslas und versteht
darunter oft, wie schon oben erwäht, die dem
russischen vid entsprechende Erscheinung. A. Paulauskienë vertritt die Meinung, daß Aktionsarten im
Litauischen (veiksmo ávykimo bûdai) Varianten des
perfektiven Aspekts sind.
Im vorliegenden Beitrag wird die Kategorie der
ISNN 1392-8600
kalbø paralelës
43
Zur Frage des Aspekts und der Aktionsarten im Deutschen und Litauischen
Vokieèiø – lietuviø kalbø veikslo ir veiksmo ávykimo
bûdø klausimu
Aktionsart etwas anders definiert, als das in der
germanistischen Tradition üblich ist. In Anlehnung
an Avilova verstehen wir unter den Aktionsarten
Verben der semantisch-derivationellen Gruppe, die
gegenüber den Ausgangsverben durch das
Hinzufügen eines wortbildenden Morphems
zusätzlich einen Hinweis auf den Verlauf der
Verbalhandlung erhalten haben, und zwar im Sinne
der temporalen Begrenzung (Beginn, Begrenzung
oder Beendigung der Handlung), einer quantitativen
Angabe (Einmaligkeit, Iterativität u.a.) oder einer
resultativen Nuancierung (vgl. Avilova 1976). Zu
Aktionsarten wollen wir nur solche Verben zählen,
für die eine formal ausgedrückte Modifizierung der
Bedeutung der Verbalhandlung, die vom Simplex/
Ausgangsverb benannt wird, bezeichnend ist.
Die Modifizierung der durch das Simplex
bezeichneten Basishandlung wird im Deutschen
hauptsächlich durch Präfigierung vorgenommen. Die
deutsche Sprache verfügt über relativ viele und
verschiedenartige Präfixe dazu, die in drei große
Gruppen eingeteilt werden:
1) Präfixe ohne homonyme Morpheme: be-, ent-,
ge-, miß-, verß, zer-.Das sind die älteren
Präfixe, sie bilden nur untrennbare Verben, sie
sind auch unter den Termini „echte“,
„untrennbare“ Präfixe bekannt.
2) Präfixe mit homonymen freien Morphemen, die
nur trennbare Verben bilden. Zu dieser recht
umfangreichen Gruppe werden ab-, an-, auf-,
aus-, bei-, dar-, ein-, los-, nach-, vor-, zugezählt. In der Germanistik hat man sie sehr
unterschiedlich betrachtet und definiert: als ein
besonderes Wortbildungsmittel Halbpräfix
(vgl. Stepanova 1984); als Verbzusätze und die
damit gebildeten Verben als eine Zwischenerscheinung zwischen Ableitung und Kompositum (vgl. Duden-Grammatik, Engel 1991);
als Partikeln und die Bildungen damit als
verbale Gefüge oder als Partikelverben (vgl.
Brinkmann 1962, Glinz 1971). In den
Gebrauchsgrammatiken verwendet man dazu
den Terminus „trennbare Präfixe“.
3) Die in Abhängigkeit von Präfix- oder Stammbetonung trennbaren oder untrennbaren Präfixe
durch-, ob-, über-, unter, wider-. Sie wurden auch
unterschiedlich betrachtet: als trennbareuntrennbare Präfixe, als adverbiale Partikeln usw.
In diesem Beitrag schließen wir uns dem
Standpunkt von W. Fleischer an, der alle diese
Wortbildungselemente auf Grund ihrer gemeinsamen
Funktion als verbale Präfixe bezeichnet (vgl.
Fleischer/Barz 1995:294).
Infolge des Zusammenwirkens der verschiedenartigen Präfixe hat die deutsche Sprache
vielfältige Möglichkeiten für die semantische
Modifikation der verbalen Bedeutung. Die deutschen
Präfixe weisen etwa 120 unterschiedliche
Bedeutungen auf, aber verallgemeinert kann man
feststellen, daß die semantische Modifikation vor
allem in der lokalen und temporalen Charakteristik,
modalen Spezifizierung sowie Aktionsartendifferenzierung besteht. Die unten angeführte Tabelle
gibt eine Übersicht über die Bedeutungen der
Aktionsarten, die dem Simplexverb durch Präfixe
zusätzlich verliehen wird:
Dauer ver-, über-, durch-, zuverbummeln, über’schlafen, durchfeiern, ‘durchtanzen, zubringen
Beginn an-, ent-, er-, los-, ein-, auf(inchoativ, punktuell, progressiv) anbrennen, entflammen, erdröhnen, aufleuchten, einfahren, aufkreischen
Ende ab-, auf-, aus-, durch-, ver(perfektiv) ablaufen, aufhören, ausdiskutieren, durchlesen, verklingen
Ergebnis er-, aus-, ab-, an-, ver(resultativ) erarbeiten, ausrechnen, abgewinnen, anlernen, verarbeiten
Wiederholung über-, um-, nach-, auf(iterativ) nachprüfen, umändern, nachschenken, auflackieren
Intensivierung, Grad ver-, zer-, über-, ab-, ein-, be-, er(intensiv) verhauen, zerstören, über’brüllen, abbürsten, einschlagen, begrüßen, erdulden
Als eine Besonderheit der verbalen Präfigierung
im Deutschen wird die oft mit der semantischen
Modifikation verbundene syntaktische Modifikation
44
der Basisverben betrachtet (vgl. Kühnhold/Wellmann
1973, Erben 1994, Fleischer/Barz 1995). Durch die
Präfigierung ändern sich nicht nur die lexikalische
Ernesta RAÈIENË
Aktionsartendifferenzierung
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
kalbø paralelës
Bedeutung, sondern auch die Distribution des Verbs,
also seine syntaktische und semantische
Kombiniertheit. Das präfigierte Verb bestimmt dann
eine andere Satzstruktur als das Basisverb.
Syntaktische Modifikation umfaßt solche Fälle
wie: quantitative und qualitative Veränderungen der
Valenz der Basis, d.h. die Verringerung oder
Erhöhung der Zahl der Leerstellen (vgl. den Kragen
an das Kleid heften – den Kragen anheften, blinzeln –
jmdm. zublinzeln), Transitivierung (vgl. blicken erblicken), Objektverschiebung (vgl. jmdn. um etw.
bitten – etw. von jmdm. erbitten), Reflexivierung (vgl.
laufen – sich verlaufen).
Die syntaktische Modifikation kann große
Gruppen von Verben umfassen, daran beteiligen sich
Präfixe aller drei oben genannten Gruppen, bei Präfix
be- gehört sie zu seinen wichtigsten Funktionen (beals Mittel der Transitivierung). In den Veränderungen
der syntaktischen Charakteristik der Basisverben
während der Wortbildungsprozesse zeigen sich
besonders enge Beziehungen zwischen Syntax und
Wortbildung im Deutschen.
Beim Ausdruck der Aktionsarten im Deutschen
wirken auch Suffixe –(e)l(n), -(e)r(n) mit, die von
manchen Sprachforschern nicht als Suffixe, sondern
eher als Erweiterungen der Infinitivendung angesehen
werden (vgl. Hentschel/Weydt 1994:37). Suffixderivate stellen neben der Masse der präfigierten
Verben nur eine Randerscheinung dar. Die Suffixe
drücken iterative Bedeutungen aus : diminutiv/iterativ
lachen –lächeln, husten –hüsteln und nur iterativ
blinken – blinkern, schlecken – schleckern (vgl.
Fleischer/Barz 1995:348).
In der litauischen Sprache ist die Präfigierung der
simplizischen Verben bei weitem nicht so ausgeprägt
wie im Deutschen. Dazu stehen nur 12 Präfixe bereit:
ap(i)-, at(i)-, i-, ið-, nu-, pa-, par-, per-, pra-, pri-, su-,
uþ-, die im Unterschied zum Deutschen eine
geschlossene und homogene Gruppe darstellen. Die
litauischen Präfixe erfüllen auch die Funktion der
semantischen Modifikation des Basisverbs, wobei
dieselben Bedeutungsgruppen wie im Deutschen
ausgesondert werden können. So wie im Deutschen
drücken die Präfixe im Litauischen unter zahlreichen
anderen Bedeutungen auch die der Aktionsarten aus,
die in der nachstehenden Tabelle zusammengefaßt sind:
Aktionsartendifferenzierung
Die litauischen verbalen Präfixe machen keinen
Einfluß auf die syntaktische Charakteristik des
Basisverbs, außer der Transitivierung in solchen
Fällen wie: verkti – praverkti akis, likti – palikti
namus, skristi – apskristi laukà, augti – iðaugti
protà.
Der Meinung der litauischer Sprachforscher nach
hat hier das Akkusativ aber nur die Funktion, die
Quantität des Geschehens, seine räumliche und
zeitliche Begrenzung zu bestimmen. Bei manchen
präfigierten Verben ist der Akkusativ nur eine figura
etymologica, z.B.:pragyventi gyvenimà (das Leben
durchleben). Das Verhältnis des Geschehens der
präfigierten Verben zu dem Subjekt bleibt dasselbe
wie das der Basisverben, und die Transitivität ist nur
äußerlich, formell (Dabartinës lietuviø kalbos
gramatika, 1994:287).
Im Unterschied zum Deutschen wirken bei der
Modifikation der Verbalhandlung im Litauischen
auch 9 Suffixe mit: -ëti, -inti, -yti, -oti, -uoti, -auti, enti, -inëti, -telëti (insgesamt mit den Varianten zählt
man an die 80 Suffixe). Sie können den Verben
zusätzlich folgende Aktionsartenbedeutungen
verleihen:
ISNN 1392-8600
Dauer at-, ið-, pa-, pra-, peratbuti, iðlaukti, pamokytojauti, parymoti, perverkti
Beginn ap(i)-, uþ-, pa-, ið-, nu-, pra-, su-, pri(inchoativ, punktuell) apsirgti, uþgroti, pamilti, iðgirsti, nubusti, prakalbëti, suklikti, pritrûkti
Ende ap-, at-, á-, ið-, nu-, pa-, pra-, pri-, su-, uþ(perfektiv, resultativ) apakti, atbukti, águsti, iðbalti, nuðveisti, pabalti, praturtëti, prikelti, sulaukti, uþmigti
Wiederholung at(i)-, per(iterativ) atkurti, perdaþyti
Intensivierung at-, i-, pri(intensiv) atsidþiaugti, atsigirti, ágerti, pripasakoti, primeluoti
45
Zur Frage des Aspekts und der Aktionsarten im Deutschen und Litauischen
Vokieèiø – lietuviø kalbø veikslo ir veiksmo ávykimo
bûdø klausimu
Aktionsartendifferenzierung
iterativ -yti, -oti, -uoti, -auti, -inti, -ëti, -inëti
dangstyti, ðûkèioti, verkuoti, rëkauti, birbinti, rakinëti, ðlavinëti
diminutiv/durativ/iterativ -enti
varventi, kapsenti, laðenti
durativ/resultativ -ëti, -oti
vilkëti, dryksoti
punktuell -teleti
dvelktelëti, pûstelëti
Der Vergleich zeigt uns, daß in beiden Sprachen
die semantische Abstufung der Art und Weise des
Verlaufs des verbalen Geschehens viele
Übereinstimmungen aufweist. Da unserer Meinung
nach das Deutsche und das Litauische über die
grammatische Kategorie des Aspekts nicht verfügen,
weil es kein ausreichend durchsystematisiertes
Formenparadigma dazu gibt, gehen wir davon aus,
daß die aspektuellen Bedeutungen in beiden Sprachen
im Rahmen der funktionell-semantischen Kategorie
der Aspektualität zu behandeln sind. Affixbildungen
lassen in beiden Sprachen einen beachtlichen
Systematisierungsgrad erkennen und können zu
regelrechten Funktionsgruppen – Aktionsarten zusammengefaßt werden. In der deutschen und
litauischen Sprache bilden sie die wichtigste
Möglichkeit, die aspektuelle Semantik zum Ausdruck
zu bringen und können somit als Kern der funktionellsemantischen Kategorie der Aspektualität angesehen
werden.
Die Aktionsartendifferenzierung geschieht im
Deutschen fast nur ausschließlich durch Präfixe; dazu
stehen 23 Präfixe bereit. Die Zahl der litauischen
Präfixe ist geringer, aber die „Präfixarmut“ des
Litauischen wird teilweise durch die Suffigierung der
Verben ausgeglichen.
Die Wortbildungsmittel können in beiden
Sprachen die Verben einer der beiden großen Klassen
imperfektiv-perfektiv zuordnen, aber ihre Funktion
ist nicht nur darauf beschränkt, allein diese
Bedeutungen auszudrücken und aspektuelle
Verbpaare zu bilden. Vor allem entstehen durch
Hinzufügen der Wortbildungsaffixe neue Verben
(vgl.arbeiten – verarbeiten, aufarbeiten, erarbeiten,
bearbeiten usw.; dirbti – padirbti, iðdirbti, perdirbti,
nudirbti usw.).
Neben der Funktion der Perfektivierung und
allgemeiner semantischer Abstufung haben die
deutschen Präfixe auch die Funktion der
syntaktischen Modifizierung der Basisverben. Die
Verbvalenz kann reduziert oder erhöht werden, die
Basen können transitiviert oder reflexiviert werden
u. ä. Den litauischen Präfixen ist die syntaktische
Funktion nicht eigen, sie sind eher dazu da, um primär
die Bedeutungen der Art und Weise des Verlaufs des
verbalen Geschehens auszudrücken.
1. Andersson, S.G. Aktionalität im Deutschen. I.
Teil: Die Kategorie Aspekt und Aktionsart.
Uppsala, 1972.
2. Avilova, N.S. Vid glagola i semantika glagol'nogo slova. Moskau, 1976.
3. Bondarko, A.V. Grammatièeskaja kategorija i
kontekst. Leningrad, 1971.
4. Brinkmann, H. Die deutsche Sprache: Gestalt
und Leistung. Düsseldorf, 1962.
5. Dabartinës lietuviø kalbos gramatika. Vilnius,
1994.
6. Duden. Grammatik der deutschen Gegenwartssprache. Mannheim;Wien;Zürich, 1984.
46
7. Engel, U. Deutsche Grammatik. Heidelberg,
1991.
8. Erben, J. Einführung in die deutsche
Wortbildungslehre. Berlin, 1994.
9. Flämig, W. Zur Funktion des Verbs. III.
Aktionsart und Aktionalität. In: Deutsch als
Fremdsprache 2, 2. Jg. 1965, S. 4-14
10. Fleischer, W./Barz, I. Wortbildung der deutschen Gegenwartssprache. Tübingen, 1995.
11. Glinz, H. Deutsche Grammatik. Frankfurt am
M., 1971-1972.
12. Grundzüge einer deutschen Grammatik. Berlin, 1980.
Ernesta RAÈIENË
L i t e r a t u r v e r z e i c h n i s
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
kalbø paralelës
16. Paulauskienë, A. Lietuviø kalbos morfologija.
Vilnius, 1994.
17. Roelcke, Th. Sprachtypologie des Deutschen.
Berlin. New York, 1997.
18. Stepanova, M.D./Fleischer, W. Grundzüge der
deutschen Wortbildung. Leipzig/Moskau, 1984.
19. Thelin, N.B. Towards A Theory of Aspect,
Tense and Actionalitz in Slavic. Uppsala/
Stockholm, 1978.
ISNN 1392-8600
13. Isaèenko, A.V. Grammatièeskij stroj russkogo
jazyka v sopostavlenii s slovackim. Bratislava,
1960.
14. Kühnhold, I./Wellmann, H. Deutsche
Wortbildung. Typen und Tendenzen in der
Gegenwartssprache. Das Verb. Düsseldorf,
1973.
15. Maslov, J.S. Oèerki po aspektologii. Leningrad,
1984.
47
Ê âîïðîñó î ìåñòå è ôóíêöèÿõ âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé
Áspraudø reikðmës ir funkcijø klausimas
(remiantis rusø ir lietuviø kalbomis)
Ê âîïðîñó î ìåñòå è ôóíêöèÿõ
âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé
Áspraudø reikðmës ir funkcijø
klausimas
(remiantis rusø ir lietuviø kalbomis)
Danutë SABROMIENË
Vilniaus pedagoginis universitetas
Studentø g. 39, LT-2034 Vilnius
S a n t r a u k a
 â î ä í û å
Êàê èçâåñòíî, â ñîâðåìåííîé ëèíãâèñòè÷åñêîé
ëèòåðàòóðå âñòàâíûå êîíñòðóêöèè, íàðÿäó ñ
ââîäíûìè, îòíîñÿòñÿ ê ÿâëåíèÿì ïàðåíòåçû
(Àêåëàéòèñ Ã., Âÿòêèíà Ñ., Êîáðèíà Í., Ïðèÿòêèíà À., Øàéìååâ Â. è äð.), íî ïî ñóùåñòâó ïðèðîäà
âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé äî ñèõ ïîð îñòàåòñÿ íå
ðàñêðûòîé.
 èçó÷åíèè âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé âíèìàíèå
îáû÷íî ñîñðåäîòà÷èâàåòñÿ íà ñîïîñòàâèòåëüíîì
àíàëèçå âñòàâîê ñ ââîäíûìè ýëåìåíòàìè, íà
âûÿâëåíèè äèôôåðåíöèðóþùèõ è èíòåãðèðóþùèõ ïðèçíàêîâ.  ëèòîâñêîé ëèíãâèñòè÷åñêîé ëèòåðàòóðå âñòàâíûå êîíñòðóêöèè ÷àùå âñåãî
êâàëèôèöèðóþñÿ êàê ðàçíîâèäíîñòü ââîäíûõ.
Îòäàëåííûå ïî ñìûñëó îò ñîäåðæàíèÿ âêëþ÷àþùåãî ïðåäëîæåíèÿ ââîäíûå êîíñòðóêöèè,
ñåìàíòèêà êîòîðûõ íå ïîääà¸òñÿ îáîáùåíèþ,
èíîãäà íàçûâàþò âñòàâêàìè (ïåðåâîä Ä. Ñ.).
(Dabartinës lietuviø kalbos gramatika, 1994, 645);
Àíàëîãè÷íîãî ìíåíèÿ ïðèäåðæèâàþòñÿ è äðóãèå
ëèíãâèñòû (Labutis, 1998,353; Sirtautas, Grenda,
1988, 139; Gaivenis, Keinys, 1990, 88 ir kt.).
Î÷åâèäíî, ÷òî ïîÿâëåíèþ òàêîãî ìíåíèÿ
ñïîñîáñòâîâàëà áëèçîñòü ôîðìàëüíûõ ïðèçíàêîâ
ââîäíûõ è âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé, ò. å.: 1) “îòñóòñòâèå” ãðàììàòè÷åñêè âûðàæåííîé ñèíòàêñè÷åñêîé ñâÿçè ñ ïðåäëîæåíèåì, â ñîñòàâå
êîòîðîãî íàõîäÿòñÿ äàííûå êîíñòðóêöèè; 2) ðàññìîòðåíèå ÿâëåíèÿ ïàðåíòåçû â ðàìêàõ
48
centuojama kompozicinë - stilistinë áspraudø paskirtis.
Reikðminiai þodþiai: ïàðåíòåçà, âñòàâíûå
êîíñòðóêöèè, äâóïëàíîâîñòü, ñóáúåêòèâíàÿ
ìîäàëüíîñòü, îñëîæíåííîå ïðåäëîæåíèå.
ç à ì å ÷ à í è ÿ
ïðåäèêàòèâíîé åäèíèöû; 3) âêëþ÷åíèå âñòàâíûõ
ýëåìåíòîâ â ðÿä îñëîæíÿþùèõ ïðåäèêàòèâíóþ
åäèíèöó êîíñòðóêöèé.
Ïðåîáëàäàþùèå â ñîâðåìåííîé ëèíãâèñòèêå
ôóíêöèîíàëüíî-êîììóíèêàòèâíûé è òåêñòîâûé
àñïåêòû èçó÷åíèÿ ÿçûêîâûõ åäèíèö ïîçâîëÿþò
øèðå âçãëÿíóòü íà ñèíòàêñè÷åñêèå ÿâëåíèÿ, óâèäåòü
èõ íå òîëüêî â êîíòåêñòå îïðåäåëåííîé ÿçûêîâîé
åäèíèöû, íî è â êîíòåêñòå ðå÷è. “Ïî ðàçðîçíåííûì
ýëåìåíòàì íåëüçÿ ïîçíàòü òîãî, ÷òî åñòü âûñøåãî è
òîí÷àéøåãî â ÿçûêå, ýòî ìîæíî ïîñòè÷ü è îùóòèòü
òîëüêî â ñâÿçíîé ðå÷è, ÷òî ÿâëÿåòñÿ ëèøíèì
äîêàçàòåëüñòâîì â ïîëüçó òîãî, ÷òî ñóùíîñòü ÿçûêà
çàêëþ÷àåòñÿ â åãî âîñïðîèçâåäåíèè. Èìåííî
ïîýòîìó âî âñåõ èññëåäîâàíèÿõ, ñòðåìÿùèõñÿ
âíèêíóòü â æèâóþ ñóùíîñòü ÿçûêà, ñëåäóåò â
ïåðâóþ î÷åðåäü ñîñðåäîòî÷èòü âíèìàíèå íà ñâÿçíîé
ðå÷è. Ðàñ÷ëåíåíèå ÿçûêà íà ñëîâà è ïðàâèëà - ýòî
òîëüêî ìåðòâûé ïðîäóêò íàó÷íîãî àíàëèçà”
(Ãóìáîëüäò, 1956, 73).
Íåäîñòàòî÷íàÿ èçó÷åííîñòü ÿâëåíèé ïàðåíòåçû
â ôóíêöèîíàëüíî-êîììóíèêàòèâíîì è òåêñòîâîì
àñïåêòå îïðåäåëèëî îáúåêò è öåëü íàøåãî
èññëåäîâàíèÿ, à èìåííî: ïîïûòêó îïðåäåëåíèÿ
ôóíêöèé, îáóñëîâëèâàþùèõ ìåñòî, çíà÷èìîñòü è
íàçíà÷åíèå âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé â ñèñòåìå
ÿçûêîâûõ ÿâëåíèé. Ìåòîäîì èññëåäîâàíèÿ
ÿâèëîñü íåïîñðåäñòâåííîå íàáëþäåíèå, àíàëèç è
ñèñòåìàòèçàöèÿ ïðèìåðîâ, ñîáðàííûõ èç
Danutë SABROMIENË
Straipsnyje keliamas klausimas, ar tikslinga vertinti áspraudus kaip vientisinio sakinio komponentà, analizuojamos modalinës ir temporalinës áspraudø funkcijos, jø reikðmë teksto dviplaniðkumo formavime, ak-
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
õóäîæåñòâåííîé, íàó÷íîé è ïóáëèöèñòè÷åñêîé
ëèòåðàòóðû íà ðóññêîì è ëèòîâñêîì ÿçûêàõ, à
òàêæå õàðàêòåðèñòèêà è êëàññèôèêàöèÿ ìàòåðèàëà
ñ îïîðîé íà ëèíãâèñòè÷åñêóþ ëèòåðàòóðó.
 ïîñëåäíèå äâàäöàòü ëåò â ëèíãâèñòè÷åñêîé
ëèòåðàòóðå âñòàâíûå êîíñòðóêöèè îáû÷íî
îïðåäåëÿþòñÿ êàê:
1. ßâëåíèå îñîáîãî ïîðÿäêà, êîòîðîìó
ïðèñóùå ñâîåîáðàçíîå âûïàäåíèå “èç
îáùåé ëèíèè ïîâåñòâîâàíèÿ”, íå ðàçðóøàþùåå îñíîâíîå âûñêàçûâàíèå, à âðåìåííî ðàçðûâàþùåå åãî ñòðóêòóðó, âûðàæàþùåå äîïîëíèòåëüíûå çàìå÷àíèÿ
ñàìîñòîÿòåëüíîãî îáúåêòèâíî-ìîäàëüíîãî
õàðàêòåðà è âûñòóïàþùåå êàê îäèí èç
ñïîñîáîâ îñëîæíåíèÿ âûñêàçûâàíèÿ
((Ðóññêàÿ ãðàììàòèêà, 1980, ò. 2; Dabartinës
lietuviø kalbos gramatika, 1996; Àêèìîâà,
1982, 54; Àêåëàéòèñ, 1986, 41; Ëÿïîí, 1979,
49);
2. ßâëåíèå, íåïîääàþùååñÿ îäíîçíà÷íîé
ñèñòåìàòèçàöèè è êëàññèôèêàöèè, õàðàêòåðèçóþùååñÿ ñåìàíòè÷åñêîé ìíîãîïëàíîâîñòüþ. Ïîýòîìó âñåì ïîïûòêàì
êëàññèôèöèðîâàòü âñòàâíûå êîíñòðóêöèè ïî
çíà÷åíèþ ïðèñóùà ðàçíîïëàíîâîñòü
ïîäõîäà. Íå ñëó÷àéíî â Ãðàììàòèêå
ñîâðåìåííîãî ëèòîâñêîãî ÿçûêà âñòàâíûå
êîíñòðóêöèè õàðàêòåðèçóþòñÿ êàê
íåñèñòåìíîå ÿâëåíèå ðå÷è (Dabartinës
lietuviø kalbos gramatika, 1996, 645).
3. Âñòàâíûå êîíñòðóêöèè íå èìåþò òèïèçèðîâàííîé ãðàììàòè÷åñêîé ñòðóêòóðû.
Ñòðóêòóðíûé äèàïàçîí âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé êîëåáëåòñÿ îò çíàêà ïðåïèíàíèÿ (?),
(!), (?!) äî öåëîãî ôðàãìåíòà òåêñòà. Â ñâÿçè
ñ ýòèì âîçíèêàþò òðóäíîñòè îïðåäåëåíèÿ
õàðàêòåðà ãðàììàòè÷åñêîé ñâÿçè âñòàâîê ñ
âûñêàçûâàíèåì, ïîÿâëÿåòñÿ íåîáõîäèìîñòü
îòêàçà îò òðàäèöèîííîãî ãðàììàòè÷åñêîãî
ïîíèìàíèÿ ñâÿçè è ðàññìîòðåíèå åå ñ
ëîãèêî-ñåìàíòè÷åñêèõ ïîçèöèé.
4. Âñòàâíûì êîíñòðóêöèÿì ïðèñóùà è ñïåöèôè÷íîñòü ïðîñîäè÷åñêîé õàðàêòåðèñòèêè, ÷òî ÿâëÿåòñÿ ïðè÷èíîé èñïîëüçîâàíèÿ
îñîáîãî, “ñèëüíîãî”, ïóíêòóàöèîííîãî çíàêà - ñêîáîê.
Àíàëèç ñîáðàííîãî íàìè ôàêòè÷åñêîãî
ìàòåðèàëà äàåò îñíîâàíèå äóìàòü, ÷òî âñòàâíûå
êîíñòðóêöèè íå ÿâëÿþòñÿ îñëîæíÿþùèì
âêëþ÷àþùåå åãî âûñêàçûâàíèå ýëåìåíòîì,
êàêèì ñ÷èòàþòñÿ, íàïðèìåð, îáîñîáëåííûå
÷ëåíû ïðåäëîæåíèÿ. Âñòàâíûå êîíñòðóêöèè íå
ìîãóò áûòü ïîñòàâëåíû â îäèí ðÿä ñ äðóãèìè
îñëîæíÿþùèìè âûñêàçûâàíèå êîìïîíåíòàìè, à
òåì áîëåå âêëþ÷àòüñÿ â ñîñòàâ ââîäíûõ
ýëåìåíòîâ, ïîòîìó ÷òî îíè, íà íàø âçãëÿä,
îòëè÷àþòñÿ îò ââîäíûõ 1) â ñòðóêòóðíîì, 2) â
ñîäåðæàòåëüíîì è 3) â êîììóíèêàòèâíîì
îòíîøåíèÿõ è ÿâëÿþòñÿ íå ÷åì èíûì, êàê îñîáîé
ôîðìîé, îñîáûì ñïîñîáîì îðãàíèçàöèè,
îôîðìëåíèÿ è ïîäà÷è äîáàâî÷íîé, ïîïóòíîé
èíôîðìàöèè, ñîîáùåíèå êîòîðîé öåëèêîì
çàâèñèò îò âîëè àâòîðà è îïðåäåëÿåò, âûðàæàåò
ïîçèöèþ, ìíåíèå, îòíîøåíå àâòîðà ê ñîäåðæàíèþ
îñíîâíîé èíôîðìàöèè (ê ñëîâó, ïðåäëîæåíèþ èëè
ôðàãìåíòó òåêñòà, â çàâèñèìîñòè îò äèàïàçîíà
ôóíêöèé âñòàâíîãî êîìïîíåíòà). Êàê ïîêàçûâàåò
ôàêòè÷åñêèé ìàòåðèàë, âñòàâíûå êîíñòðóêöèè
âûïîëíÿþò êîìïîçèöèîííî-ñòèëèñòè÷åñêóþ è,
äîâîëüíî ÷àñòî, òåêñòîîáðàçóþùóþ ôóíêöèþ,
íàçíà÷åíèåì êîòîðîé ÷àñòî ÿâëÿåòñÿ ñóáúåêòèâíîàâòîðñêàÿ èíòåðïðåòàöèÿ âûñêàçûâàåìîé ìûñëè,
òåêñòà èëè ôðàãìåíòà òåêñòà.
Òàêèì îáðàçîì, âñòàâíûå êîíñòðóêöèè ìîæíî
õàðàêòåðèçîâàòü êàê ÿâëåíèå êîììóíèêàòèâíîñèíòàêñè÷åñêîãî óðîâíÿ, ÷àñòî âûõîäÿùåå äàëåêî
çà ïðåäåëû îòäåëüíîãî âûñêàçûâàíèÿ è ïîýòîìó
ñâÿçü, ïðè ïîìîùè êîòîðîé îíè âêëþ÷àþòñÿ â
äèñêóðñ, ìîæíî îïðåäåëÿòü êàê ñîäåðæàòåëüíîàññîöèàòèâíóþ, òàê êàê ëèíãâèñòè÷åñêàÿ
ñóùíîñòü âñòàâî÷íîñòè åñòü “îòðàæåíå è
ìàòåðèàëèçàöèÿ â ÿçûêîâûõ ôîðìàõ îñîáîãî, íå
ëèíåéíîãî, à ÿðóñíîãî ñîîòíîøåíèÿ ëîãåì â õîäå
ìûñëèòåëüíîãî ïðîöåññà” (Êîáðèíà, 1975, 17).
ßðêèì ïðèìåðîì íàëè÷èÿ òàêîé ñâÿçè, ñ íàøåé
òî÷êè çðåíèÿ, ÿâëÿåòñÿ èñïîëüçîâàíèå â ðîëè
âñòàâîê çíàêîâ ïðåïèíàíèÿ Að pradedu pavydëti
savo (!!!) lamos visiems ir viskam aplinkui
(J. Ivanauskaitë); Taip noriu nors truputá iðpirkti
savo kaltæ (?) prieð lamà Vangjalà... (J. Ivanauskaitë); Galima netgi teigti, kad tokiais atvejais,
kai aktualizuojamas neávardijimas, aktualizuotos (!)
morfemos “pasislepia” tekste (S. Valentas). “Â
ïîòîêå ðå÷è, â óñëîâèÿõ êîíòåêñòà èëè âíåÿçûêîâîé ñèòóàöèè åäèíèöåé ñîîáùåíèÿ,
èíôîðìàöèè î÷åíü ÷àñòî áûâàåò âûñêàçûâàíèå,
êîòîðîå íåïîñðåäñòâåííî íå îïèðàåòñÿ íè íà
êàêîé ñïåöèàëüíî ïðåäíàçíà÷åííûé äëÿ
ñîîáùåíèÿ ãðàììàòè÷åñêèé îáðàçåö. Âûñêàçûâàíèåì - íå ãðàììàòè÷åñêèì ïðåäëîæåíèåì
â óñëîâèÿõ êîíñèòóàöèè ìîæåò ñòàòü ëþáàÿ
ñëîâîôîðìà çíàìåíàòåëüíîãî ñëîâà, ÷àñòèöà,
ìåæäîìåòèå, äàæå îòäåëüíî âçÿòûé ñîþç èëè
ïðåäëî㔠(Øâåäîâà, 1980, 419), à â íàøåì ñëó÷àå
è çíàê ïðåïèíàíèÿ.
ISNN 1392-8600
kalbø paralelës
49
Ê âîïðîñó î ìåñòå è ôóíêöèÿõ âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé
Áspraudø reikðmës ir funkcijø klausimas
(remiantis rusø ir lietuviø kalbomis)
ßð÷å âñåãî “ÿðóñíûé” õàðàêòåð âñòàâêè è åå
êîìïîçèöèîííî-ñòèëèñòè÷åñêàÿ ôóíêöèÿ
ïðîÿâëÿåòñÿ â äâóïëàíîâîñòè (òåîðåòè÷åñêè íå
èñêëþ÷àåòñÿ è ìíîãîïëàíîâîñòü) ïîâåñòâîâàíèÿ.
Äâóïëàíîâîñòü ïîâåñòâîâàíèÿ ñîçäàåòñÿ â
ðåçóëüòàòå òîãî, ÷òî â âñòàâíûõ êîíñòðóêöèÿõ
àêöåíòèðóþòñÿ ÿâëåíèÿ, ñîáûòèÿ, äàåòñÿ
îöåíî÷íàÿ õàðàêòåðèñòèêà, ïîäðîáíîñòè,
âîçíèêàþùèå â ïàìÿòè è ñîçíàíèè àâòîðà èëè
ãåðîÿ, âàæíûå, ïî èõ ìíåíèþ, ïî îòíîøåíèþ ê
îñíîâíîìó ñîäåðæàíèþ âûñêàçûâàíèÿ èëè òåêñòà.
Òàêèì îáðàçîì â òåêñòå ïîÿâëÿåòñÿ îñíîâíîé ïëàí
è ïëàí, îòðàæàþùèé ïîçèöèþ àâòîðà èëè ãåðîÿ,
ñëîæíûå âçàèìîîòíîøåíèÿ îáúåêòèâíîé è
ñóáúåêòèâíîé ìîäàëüíîñòè.
Ñ íàøåé òî÷êè çðåíèÿ, äâóïëàíîâîñòü, ñîçäàâàåìàÿ âñòàâíûìè ýëåìåíòàìè, ìîæåò áûòü
ðàçäåëåíà íà ñëåäóþùèå òèïû: ìîäàëüíóþ,
òåìïîðàëüíóþ, ñòèëèñòè÷åñêóþ, äâóïëàíîâîñòü ïî ñïîñîáó ïðåäñòàâëåíèÿ ðå÷è
(âíåøøíåé, âíóòðåííåé, ïðÿìîé), ïî àêòóàëüíîìó ÷ëåíåíèþ, ïî ýìîöèîíàëüíîé îêðàøåííîñòè. Êàæäûé èç íàçâàííûõ òèïîâ ìîæåò ñòàòü
ä â ó ï ë à í î â î ñ ò ü
Îäíèì èç ñëó÷àåâ ñîçäàíèÿ ìîäàëüíîé
äâóïëàíîâîñòè ÿâëÿåòñÿ èñïîëüçîâàíèå âñòàâíûõ
êîíñòðóêöèé êàê ñðåäñòâà ýêñïëèêàöèè ïîçèöèè
àâòîðà, ñðåäñòâî ïåðñîíàëèçàöèè àâòîðñêîãî “ÿ”.
Òàêîé ñïîñîá ïåðñîíàëèçàöèè ñòàë âåñüìà
ðàñïðîñòðàíåííûì â ñîâðåìåííîé ëèòåðàòóðå,
îñîáåííî â õóäîæåñòâåííîé. Íàëè÷èå âñòàâêè
ðåàëèçóåò è êîììóíèêàòèâíîå íàìåðåíèå àâòîðà
(÷àùå åãî) âûðàçèòü ñâîå ìíåíèå, îòíîøåíèå,
ïðÿìî èëè îïîñðåäñòâåííî, ê âûñêàçûâàíèþ, åãî
÷àñòè èëè ôðàãìåíòó òåêñòà; ýòî çíà÷åíèÿ òèïà:
ñîãëàñèå/íåñîãëàñèå, ïðèíÿòèå/íåïðèíÿòèå
âûñêàçûâàíèÿ, îäîáðåíèå, ïîðèöàíèå, ñîìíåíèå,
ïîáóæäåíèå, ïðåäîñòåðåæåíèå, íåïîíèìàíèå,
âîïðîñ, ïðèçûâ, ïîä÷åðêèâàíèå. Âûðàæåíèå âñåõ
ïåðå÷èñëåííûõ çíà÷åíèé â ëèíãâèñòèêå îïðåäåëÿåòñÿ ïîíÿòèåì ñóáúåêòèâíîé ìîäàëüíîñòè
(Ïàäó÷åâà, 1996, 299-300), êîòîðàÿ, ïî ìíåíèþ Å.
Â. Ïàäó÷åâîé, õàðàêòåðèçóåòñÿ ýãîöåíòðè÷íîñòüþ.
À ïåðñîíàëèçàöèÿ àâòîðñêîãî “ÿ” ïðè ïîìîùè
âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé, ñ íàøåé òî÷êè çðåíèÿ, è
ÿâëÿåòñÿ îäíèì èç ñïîñîáîâ âûðàæåíèÿ
ýãîöåíòðèçìà. Â ñâÿçè ñ ýòèì ïðàâîìåðíûì
ïðåäñòàâëÿåòñÿ ïðèçíàíèå çà âñòàâíûìè
êîíñòðóêöèÿìè ñòàòóñà ñðåäñòâà âûðàæåíèÿ
50
ñóáúåêòèâíîé ìîäàëüíîñòè. Ýòî ïðåæäå âñåãî
êàñàåòñÿ òåõ ñëó÷àåâ, êîãäà âñòàâíûå ýëåìåíòû 1)
èìåþò ôîðìó ìîäàëüíûõ òèïîâ ïðåäëîæåíèé,
êîòîðûå èíîãäà ìîãóò áûòü ïðåäñòàâëåíû
èíòîíàöèîííî è çíàêàìè ïðåïèíàíèÿ, - ß âàñ
ëþáëþ (ê ÷åìó ëóêàâèòü?), íî ÿ äðóãîìó îòäàíà;
ÿ áóäó âåê åìó âåðíà. (Ïóøêèí), 2) âêëþ÷àþò
îöåíî÷íóþ èëè ñòèëèñòè÷åñêè îêðàøåííóþ
ëåêñèêó, È êòî áû íè ïðîåõàë, èëü íè øåë, âñåõ
óñïåâàëà âèäåòü (çîðêèé ïîë!) (Ïóøêèí). Àêòåð
îïÿòü ñîáðàëñÿ, âûïðÿìèëñÿ (íî íå íàïûæèëñÿ,
áîæå ñîõðàíè!) è ïðîøåë ïî ïàðêåòó (Â.
Ñîëîóõèí). Dabar ðá purvinà reikalà (brr!) turëjo
atlikti Janavièius (A. Bieliauskas).
Àâòîðñêîå “ÿ” ìîæåò ïðîÿâëÿòüñÿ ïî-ðàçíîìó.
Äîñòàòî÷íî ÷àñòî âñòàâíûå êîíñòðóêöèè
ÿâëÿþòñÿ ñðåäñòâîì äèàëîãèçàöèè ìîíîëîãè÷íîñòè ïîâåñòâîâàíèÿ, è îñîáåííî â òåõ
ñëó÷àÿõ, êîãäà ñàìà âñòàâêà èìååò ôîðìó äèàëîãà.
 äàííîì ñëó÷àå äèàëîãèçèðîâàííûì ÿâëÿþòñÿ
âîñïîìèíàíèÿ ãåðîÿ/àâòîðà.
Ten, þemai, virð puðynø vilnijantys dûmai, ið klojimo su rezginëmis einantys tëvai... Motinos koèioja
paklodes, kurios taip gardþiai kvepia, kai, susiraitæs
ðiltoje lovoje, uþsitrauki iki pasmakrës. Baltos kaip
Danutë SABROMIENË
Ì î ä à ë ü í à ÿ
îáúåêòîì ñïåöèàëüíîãî èññëåäîâàíèÿ. Öåëüþ
íàøåé ñòàòüè ÿâëÿåòñÿ ëèøü ïî ñòàíîâêà
ïðîáëåìû è ìîòèâàöèÿ åå âûäâèæåíèÿ. Â
äðóãèõ ðàáîòàõ áóäåò äàíà ïîïûòêà áîëåå
äåòàëüíîãî àíàëèçà îòäåëüíûõ òèïîâ
äâóïëàíîâî ñòè, âûðàæàåìîé âñòàâíûìè
êîíñòðêöèÿìè.
Ïåðâûõ äâà òèïà - ìîäàëüíàÿ è òåìïîðàëüíàÿ
äâóïëàíîâîñòü, ñîçäàâàåìàÿ âñòàâêàìè, - íà íàø
âçãëÿä, ÿâëÿþòñÿ âñåîáúåìëþùèìè, ïðèñóùèìè
âñåì ñòðóêòóðíûì òèïàì âñòàâîê, òàê êàê
âñòàâíûå êîíñòðóêöèè ñëóæàò è ñðåäñòâîì
ðàñøèðåíèÿ ôîíîâûõ çíàíèé ðàçíîîáðàçíîãî
õàðàêòåðà. Ñîîáùàåìîå èçâåñòíî ëèøü àâòîðó
(èëè ãåðîþ), è îäèí èç íèõ ñ÷èòàåò íåîáõîäèìûì
âíåñòè êîððåêòèâó, “âñòàâëÿÿ” ôðàãìåíò â òåêñò
è òàêèì îáðàçîì, “âìåøèâàÿñü”, ñòàíîâèòñÿ
ó÷àñòíèêîì ðå÷åâîé ñèòóàöèè. Íàëè÷èå â òåêñòå
âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé ÿâëÿåòñÿ î÷åâèäíûì
äîêàçàòåëüñòâîì òîãî, ÷òî “çà êàæäûì òåêñòîì
ñòîèò íàïèñàâøèé åãî” è “ðàññêàç÷èê íå õî÷åò è
íå ìîæåò îñòàòüñÿ áåçëèêîé ôèãóðîé” (ïåðåâîä
Ä. Ñ.) (Äàó¸òèòå, 1998, 91).
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
sniegas, ant kurio kiðkiai paberdavo kietai supresuotø gumulëliø. (“Kaip ðratai, kuriais ðernus medþioja”. - “Susirink”. - “Pats susirink. Pilnas kiðenes
gali prisidëti”. - “Tau dar në kiðeniø neásiuvo”. Kiðenës jau buvo ásiûtos - ir kad jie pamatytø, iðsitraukiau ið jø pirðtines...)
Tikrus karolius pusbrolis rado karðtuose triuðio
viduriuose, kai lupo odà. Visà virtinæ iðtraukë.
O að niekaip neástengèiau uþmuðti triuðio.
Lengva ranka juos galabydavo tëvas - trinkteldavo paëmæs uþ paskutiniø kojø á stulpà, ir baigta.
Dviem plaktuko smûgiais á kaktà uþmuðdavo juos
pusbrolis Algimantas, aukðtas, knerpta nosimi vyrukas. (“Arklio gal dar nepapjauèiau, gaila, geras gyvulys, þmogø supranta, o triuðá - vienas juokas.” “Manai, jie gyventi nenori?” - “Supaisysi, kas ko
nori. Reikia. Visus gyvulius reikia pjauti.” - “Ir arklius?” - “Þinoma. Ið kieno odos batus neðioji, pakeliamosios ið ko?” - “Galëtø palaukti, kol padvës.” “Kas gi juos ðers veltui? Be to, ir mësos reikia. Yra
ðaliø, kur valgo arklienà. Ir pienà kumeliø geria.” Èia tu tikrai meluoji.” - “Eik pasiklausi Dlapðinsko.
Jis savo akimis matë. Tatorijoj. Prisimelþia á odiná
kauðà ir geria.” - “Gal ir jis ragavo?” - “Þinoma.” “Nieko nër, sakai?” - “Aiðku. Visa priklauso nuo to,
prie ko pripranti. Mano tëvas pasakojo, kad, kai lenkø nelaisvëj buvo, þvirblius valgydavæ, dirþus ir padaðvicas sriuboj virdavæsi. Kai badas, þmogus tampa kaip þvëris, nieko neþiûrës.”) (B. Radzevièius)
Äîâîëüíî ÷àñòî âñòàâíûå êîíñòðóêöèè
ÿâëÿþòñÿ ñâîåîáðàçíûì ðèòîðè÷åñêèì äèàëîãîì
àâòîðà ñ ãåðîåì, äèàëîãà, â êîòîðîì äàåòñÿ
íåãàòèâíàÿ îöåíêà ïîâåäåíèÿ ãåðîÿ, è ýòèì
àâòîð ïîêàçûâàåò, ÷òî îí ïðèäåðæèâàåòñÿ äðóãèõ
ìîðàëüíûõ ïðèíöèïîâ, ïðè ýòîì àâòîð íå
ñêðûâàåò ñâîåé äîñàäû è ñâîåãî êîñâåííîãî
ó÷àñòèÿ â ïðîèñõîäÿùåì.
 òàêèõ âñòàâêàõ ìîãóò áûòü èñïîëüçîâàíû
îáðàùåíèÿ, ôîðìû âòîðîãî ëèöà (ïîìíèøü,
ëåæèøü), âîïðîñèòåëüíûå êîíñòðóêöèè è, êðîìå
ýòîãî, âòîðîé “ÿðóñ” âñòàâîê ñ ÿâíî âûðàæåííîé
îöåíêîé - íî è ñâÿòóþ âåäü, äàæå èìåíè äðóã ó
äðóãà íå ñïðîñèëè.
 êîìíàòå æåíùèíà (øåäøàÿ âïåðåäè)
îáåðíóëàñü, âûðîíèëà íà ïîë ñóìêó (ñòóêíóëà îá
ïîë çàïàñåííàÿ áóòûëêà) è îïûòíî, ñðàçó âñåì
òåëîì ïðèíèêëà ê Äìèòðèþ. Îí õîòåë ïîøåâåëèòü
ðóêàìè, íî æåíùèíà îñòàíîâèëà åãî øåïîòîì,
êàêîé áûâàåò ó æåíùèí òîëüêî â ýòè ìèíóòû:
- Íå íàäî. Íå ëþáëþ. ß ðàçäåíóñü ñàìà. Ñâåò...
Ñêîðåå!
(Àõ, Ìèòÿ, Ìèòÿ! Ïîìíèøü ëè íåëåïóþ (íî
è ñâÿòóþ âåäü) ðîáîñòü, êîãäà ñâåòëîêîñàÿ
äåâóøêà Øóðà óõîäèëà â áåçìîëâíóþ ëóííóþ
íî÷ü? Óõîäÿ, ñïèíîé, çàòûëêîì, âñåì ñóùåñòâîì
ñâîèì ñëóøàëà, íå äîãîíèøü ëè òû åå, æäàëà,
âñÿ ïåâó÷àÿ, êàê ñòðóíà. Íî òû íå ïðèíÿë â
øèðîêèå áåðåæíûå ëàäîíè äåâè÷üåé ëþáâè.
Ïîäñêî÷èë äðóæîê Ãðèøêà, ñõâàòèë âïîïûõàõ,
ðàññìåÿëñÿ... Äðàëèñü òîãäà ñ Ãðèøêîé. Äà ÷òî
óæ òîëêó... Ïîòîì ê àìáàðó çâàëà. Ñïàëà îíà â
òîì àìáàðå. Ìîã áû îòëîæèòü îòúåçä íà îäèíòî äåíü. Íî ÷òî-òî óâîäèëî îò òîñêóþùåé
Øóðèíîé ëþáâè. Ñòàðèêè ñêàçàëè áû:”Íå
ñóäüáà!” È ñàì òû âñå âðåìÿ äóìàë, ÷òî
íåäàðîì... ×òî êóäà-òî äàëüøå, êàêîé-òî
áåëîñíåæíîé íåâåñòå íåñåøü ñâîþ òÿæåëóþ
ìðà÷íîâàòóþ ñèëó.
Êàê æå âûøëî, ÷òî ëåæèøü òåïåðü
âïîòüìàõ, áîÿñü ïîøåâåëèòüñÿ? Ãîëîâà áîëèò îò
ïîõìåëüÿ. Âî ðòó ñóõî è íåõîðîøî. À ðÿäîì
÷óæàÿ, íåèçâåñòíàÿ (äàæå èìåíè äðóã ó äðóãà
íå ñïðîñèëè) æåíùèíà, íåâîëüíàÿ ñîó÷àñòíèöà
òâîåãî äèêîãî, áåññìûñëåííîãî áóíòà.
Âñå æå, íåñìîòðÿ íà ïîõìåëüå, Äìèòðèé
÷óâñòâîâàë íåïðèâû÷íóþ çûáêóþ ëåãêîñòü â ñåáå:
íå ïðè÷óäèëèñü ëè â îñëåïèòåëüíûõ è ïðîíèçûâàþùèõ òåëî ìîëíèÿõ íî÷íûå ÷àñû?)
Îí ïîøåâåëèëñÿ è ïîíÿë, ÷òî ëåæèò íà
êðîâàòè îäèí. (Â. Ñîëîóõèí)
Îáðàùåíèå ê îðãàíèçàöèè òåêñòà ñ ïîìîùüþ
âñòàâíîé êîíñòðóêöèè ïîìîãàåò àâòîðó ñêðûòüñÿ
íå òîëüêî “çà ñïèíîé” ãåðîÿ, è “îòãðàíè÷èòü” ñåáÿ
îò íåãî, íî è îò ðàññêàç÷èêà è, ïîñìîòðåâ íà
ïðîèñõîäÿùåå ñ “òðåòüåãî” ÿðóñà, ïîðàññóæäàòü,
êòî âèíîâàò â ïðîèñõîäÿùåì è ÷òî èç âñåãî ýòîãî
ìîæåò ïîëó÷èòüñÿ, õîòÿ îñòàòüñÿ ñîâñåì
ñòîðîííèì íàáëþäàòåëåì åìó íå óäàåòñÿ, äà
âîçìîæíî è íå õî÷åòñÿ.
Ïðåæäå ÷åì ïàäàòü, âñåãäà áûâàåò íóæíî
ïåðåñòóïèòü ÷òî-íèáóäü çàâåòíîå, ÷èñòîå,
ñâåòëîå. Ïëþíóòü ýòîìó ñâåòëîìó â ãëàçà,
âûðóãàòüñÿ êàê ìîæíî ñêâåðíåå, ïî-ìàòåðíîìó.
Òîãäà óæ ÷åëîâåê ìîæåò âñå. Ëåãêî è ñâîáîäíî
ïàäàåò îí â ëþáóþ ïîìîéíóþ ÿìó. Íå çàìåòèò,
÷òî èçìàçàëñÿ.
(Ìîæíî áû óïðåêíóòü ãåðîÿ, à áîëåå òîãî
ðàññêàç÷èêà, ÷òî î÷åíü óæ ëåãêî òàêàÿ íåëåãêàÿ
ïëàâó÷àÿ ñíàñòü, òàêîé, ìîæíî ñêàçàòü,
òÿæåëûé è óñòîé÷èâûé êîðàáëü äàë êðåí è
÷åðïíóë çàáîðòíîé âîäû. Ãîâîðÿò, ÷òî òÿæåëûé
êîðàáëü òîëüêî òîãäà ïîêàëåáëåòñÿ è îñÿäåò,
åñëè ïîðàçèòü åãî îäíîâðåìåííî â íåñêîëüêî
ðàçíûõ îòñåêîâ.
Íî è òî ïðàâäà, ÷òî ïî âðåìåíè ïî÷òè ñîâïàëè
è òðàãè÷åñêàÿ, äëÿ Äìèòðèÿ (õîòÿ ñàì
ISNN 1392-8600
kalbø paralelës
51
Ê âîïðîñó î ìåñòå è ôóíêöèÿõ âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé
Áspraudø reikðmës ir funkcijø klausimas
(remiantis rusø ir lietuviø kalbomis)
52
íàëüíóþ îöåíêó, ïðîíèêíîâåíèå â ñóäüáó è æèçíü
ãåðîÿ, âèäåíèå ñèòóàöèè ðå÷è êàê áû èçíóòðè.
Ñàìà âñòàâêà ïðåäñòàâëÿåò ñîáîé äèàëîã àâòîðà
ñ ãåðîåì îñíîâíîãî ïîâåñòâîâàíèÿ: Jai nepagailëjai, motin, lino kraièio, Aðarà áaudi kartais á
audimà - Te dukrelë teka, te ji pasidþiaugia.
AUDËJA
... Uþ langiniø miðkas... Atkakliau uþ vëjà
uþ langiniø staugia alkani vilkai...
Staklëse pabalus kaip ieva audëja
baltà drobæ audþia, vai, ilgai ilgai...
Krosny þalios malkos ðnypðdamos kûrenas.
Katinui sapnuojas þvirblis ar pelë.
Stebina audëjos stilizuotas menas kaip Miro miraþai; kaip svajingas Klë...
Stebina audëjos rûpestingos rankos.
Ðitoks jos audimas, ðitoks pieðinys:
þalios kaip Ðileikos nutapytos lankos,
mëlynos kaip Sklëriaus potëpio vilnis...
Ko ji á audimà savo nepridëjo:
ir balta þàselë su þàsinëliu,
ir linø rovëjø, ir rugiø pjovëjø
visas pulkas, kaiman gráþtantis keliu.
O vaikams - eglaièiø. Pikaso þalumas!
Briedis, kiðkis, stirna ir darbðtus genys.
O ið kaminëlio rûksta melsvas dûmas tai dukters vestuvëms rûgsta apynys.
(Jai nepagailëjai, motin, lino kraièio primuðei jai kraièio dëþæ ávairiø
stilizuotø rûtø,tulpiø ir eglaièiø,
stilizuotø paukðèiø, grybø ir þvëriø.
Atsirado vietos eðeriui ir raudei,
stilizuotos þvaigþdës papuoðë linus;
stilizuotà saulæ drobëje iðaudeità, kurià tau neðë á namus sûnus...
Te dukrelë teka, te ji pasidþiaugia,
nes sparnus pakëlë daug daugiau vaikø, ne visi sugráþæ, ne visi uþaugæ,
bet visiems iðaudei kraitá po kraigu...
Aðarà áaudi kartais á audimà,
paslapèia nubraukus marga skarele.
Aðara nukrinta - drobë ðviesti ima:
ji graþiau uþ saulæ þëri audekle...)
(E. Mieþelaitis)
Danutë SABROMIENË
âèíîâàò), èñòîðèÿ ñ Ñàøåé Ìàðêîâè÷åì, è
íåóäà÷à, ïîñòèãøàÿ ïîýìó, è òåïåðü âîò ñàìîå
ëè÷íîå è áîëüíîå... Ñëîâíî òðè áèêôîðäîâûõ
øíóðà ïîäêðàäûâàëèñü äûìÿñü, ê òðåì âîò
èìåííî ñìåæíûì, õîòü è ðàçíûì, îòñåêàì åãî
äóøè. Ïîñìîòðèì åùå, íàéäåòñÿ ëè ÷òî-íèáóäü
ïîïðî÷íåå è ïîîñíîâàòåëüíåå, ÷òî â êîíöå êîíöîâ
óäåðæàëî áû íà ïëàâó.) (Â. Ñîëîóõèí)
Ïîêàçàòåëüíûìè â ýòîì ñëó÷àå äëÿ âûðàæåíèÿ
“ñòîðîííåé” ïîçèöèè àâòîðà è âûðàæåíèÿ
ìîäàëüíîãî õàðàêòåðà âñòàâêè ÿâëÿþòñÿ òàêèå
ýëåìåíòû, êàê, ìîæíî áû óïðåêíóòü, ìîæíî
ñêàçàòü, ãîâîðÿò, íî è òî ïðàâäà, ïîñìîòðèì,
õîòÿ ñàì âèíîâàò, êîòîðûå âûðàæàþò çíà÷åíèå
ñîìíåíèÿ, è êîòîðîå ÿâëÿåòñÿ îäíèì èç çíà÷åíèé,
ôîðìèðóþùèõ ñóáúåêòèâíóþ ìîäàëüíîñòü.
 íåêîòîðûõ ñëó÷àÿõ îòäåëüíûå ôðàãìåíòû
òåêñòà ñòðîÿòñÿ òàê, ÷òî â îäíîé áîëüøîé âñòàâêå
èìååòñÿ íåñêîëüêî íåáîëüøèõ. ×àùå âñåãî ýòî
ñëó÷àåòñÿ òîãäà, êîãäà àâòîðñêàÿ èíòåðïðåòàöèÿ
ñîáûòèÿ ñîâïàäàåò ñ ïîçèöèåé ãåðîÿ, íî íåêîòîðàÿ
“îò÷óæäåííîñòü” âñå-òàêè ñîõðàíÿåòñÿ, è àâòîð
õî÷åò ýòî ïîä÷åðêíóòü. Ýòî åìó óäàåòñÿ ïðè
ïîìîùè ââåäåíèÿ âîïðîñà - ïîñëå ×åõîâà, ÷òî
ëè? - è êîíêðåòèçèðóþùèõ çàìå÷àíèé - òàê
ðàññêàçûâàëè â øêîëå -  ïîäîáíûõ ñëó÷àÿõ,
î÷åâèäíî, ìîæíî ãîâîðèòü î ìíîãîïëàíîâîñòè
èëè ìíîãîÿðóñíîñòè èñïîëüçîâàíèÿ âñòàâîê.
Ñóáúåêòèâíî-ìîäàëüíûé õàðàêòåð âñòàâêè â
äàííîì ñëó÷àå ïðåäîïðåäåëÿåòñÿ èíèöèàëüíîé
ïîçèöèåé ââîäíîãî ñëîâà “âïðî÷åì”.
Òåïåðü òðóäíî áûëî áû ïî âåùàì, ïî
àòìîñôåðå óãàäàòü, êàêèì áûë ïîêîéíûé õîçÿèí
äîìèêà, ñàì ñåëüñêèé ó÷èòåëü. Ãîäû
âäîâñòâîâàíèÿ ìèëîé Àãðàôåíû Èâàíîâíû óæ
íàëîæèëè íà âñå ñâîþ ïå÷àòü. Æåíñêèé
ñòàðóøå÷èé óþò. Êîøêà, ÷òîáû ïîãëàäèòü.
Ñïèöû ñ êëóáêîì øåðñòè - ñâÿçàòü ñåáå
äóøåãðåéêó. Áàíêà âàðåíüÿ - ïîáàëîâàòüñÿ ÷àéêîì.
(Âïðî÷åì, î ñòàðûõ ó÷èòåëÿõ ó Äìèòðèÿ
äàâíî ñëîæèëîñü (ïîñëå ×åõîâà, ÷òî ëè?)
îïðåäåëåííîå íåëåñòíîå ìíåíèå. Çàñîñàííûå, êàê
òèíîé, ïðîâèíöèàëüíîé æèçíîþ, ãðóáûå,
íåâåæåñòâåííûå, áüþùèå ó÷åíèêîâ ëèíåéêîé ïî
ðóêàì (òàê ðàññêàçûâàëè â øêîëå), îíè (ïî÷åìóòî ïðåäñòàâëÿëîñü Äìèòðèþ) ÷àùå âñåãî ëèáî
ñïèâàëèñü, ëèáî êîí÷àëè ñàìîóáèéñòâîì. ×åìó
îíè ìîãëè íàó÷èòü äåðåâåíñêèõ ðåáÿòèøåê, åñëè
ó ñàìèõ ó íèõ, ïîëüçóÿñü íûíåøíèì óæ,
ñîâðåìåííûì âûðàæåíèåì, íå áûëî íèêàêèõ
êóëüòóðíûõ çàïðîñîâ?) (Â. Ñîëîóõèí)
Äîâîëüíî ÷àñòûìè ÿâëÿþòñÿ ñëó÷àè, êîãäà
âñòàâíîé ôðàãìåíò òåêñòà âûðàæàåò ýìîöèî-
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
kalbø paralelës
Ò å ì ï î ð à ë ü í à ÿ
Òåìïîðàëüíàÿ ñîîòíåñåííîñòü äâóõ ïëàíîâ
ïîâåñòâîâàíèÿ, âîçíèêàþùàÿ â ðåçóëüòàòå
èñïîëüçîâàíèÿ âñòàâîê ìîæåò èìåòü:
1) ðåòðîñïåêòèâíûé õàðàêòåð: Äà, òåïåðü
íåçàäà÷ëèâûé ïåâåö ìîã áû ïîõâàñòàòüñÿ, ÷òî
çàãëóøèë Êîçëîâñêîãî, ïåðåïåë åãî, íî îí íå ìîã
áû ïîõâàñòàòüñÿ., ÷òî ïåë âìåñòå ñ Êîçëîâñêèì,
÷òî èõ ãîëîñà ñëèëèñü, ïîääåðæèâàëè äðóã äðóãà,
îáîãàòèëè è óêðàñèëè.
(Ïî÷åìó ÿ ïèøó î íåì “ìîã áû”? Îí îêàçàëñÿ
äóøåâíûì ÷åëîâåêîì, è ìû çà ýòè äíè
ïîäðóæèëèñü. ×óâñòâîâàë îí ñåáÿ íåâàæíî. Âñå
âðåìÿ îáëèâàëñÿ ïîòîì, æàëîâàëñÿ íà ñåðäöå,
áîÿëñÿ âûïèòü ðþìêó, êîòîðóþ â êîíöå êîíöîâ
âñå-òàêè âûïèâàë. Â êîíöåðòàõ, íåñìîòðÿ íà
ïëîõîå ñàìî÷óâñòâèå, ó÷àñòâîâàë. Ìû
îáìåíÿëèñü òåëåôîíàìè. Êàêîâî æå áûëî ìîå
ïîòðÿñåíèå, êîãäà, ïîçâîíèâ íåêîòîðîå âðåìÿ
ñïóñòÿ, ÿ óçíàë, ÷òî ïåâåö óìåð îò èíôàðêòà
÷åðåç íåñêîëüêî äíåé ïî âîçâðàùåíèè èç íàøåé
ïîåçäêè. Âèäèìî, îí óæå íîñèë â ñåáå, ïî êðàéíåé
ìåðå, ìèêðîèíôàðêò, ÷òî äåëàåò åãî ãàñòðîëè
“ëåáåäèíîé ïåñíåé” è, êîíå÷íî, íàêëàäûâàåò
òðàãè÷åñêèé îòòåíîê íà íåñîñòîÿâøèéñÿ
çëîïîëó÷íûé äóýò.)
Íåñêîëüêî äíåé ìû åçäèëè ïî Íîâãîðîäó è
îêðåñòíîñòÿì, ïåðåçíàêîìèëèñü, ïîäðóæèëèñü
äî òîé ñòåïåíè, êîãäà ïîÿâëÿþòñÿ îáùèå øóòêè,
îáùèå îáúåêòû øóòîê, îáùèå êàëàìáóðû, êîãäà
íå íàäî îáúÿñíÿòü, ïî÷åìó Èâàíà Ñåìåíîâè÷à ìû
íàçûâàåì ìåæäó ñîáîé Ñåìåíîì Èâàíîâè÷åì.
(Â. Ñîëîóõèí);
Ñîáûòèå, ïðåäñòàâëåííîå â ôîðìå âñòàâêè,
ïðîèçîøëî ðàíüøå, ÷åì àâòîð ñòàë ïèñàòü îá
ýòîì. Íåîáõîäèìîñòü ïîÿâëåíèÿ åå îáóñëîâëåíî
ôîðìîé ìîã áû, èñïîëüçîâàííîé â îñíîâíîé ÷àñòè
òåêñòà è ïîñëóæèâøåé ïðè÷èíîé âûðàæåíèÿ
îòíîøåíèÿ àâòîðà - îêàçàëñÿ äóøåâíûì
÷åëîâåêîì, ïîäðóæèëèñü, êàêîâî æå áûëî ìîå
ïîòðÿñåíèå.
2) ïåðñïåêòèâíûé õàðàêòåð: Íî æåëàíèÿ
áûëè èíûå - ïåðâûå â äëèííîé ïîñëåäîâàòåëüíîé
ôðàãìåíò ïðåäñòàâëÿåò ñîáîé ñóáúåêòèâíóþ
èíòåðïðåòàöèþ îáúåêòèâíîãî ïëàíà òåêñòà è
òàêèì îáðàçîì, âñòàâíûå êîíñòðóêöèè ìîãóò
áûòü êâàëèôèöèðîâàíû êàê ñðåäñòâî
ôîðìèðîâàíèÿ è âûðàæåíèÿ äâóïëàíîâîé
ìîäàëüíîñòè.
ä â ó ï ë à í î â î ñ ò ü
öåïè æåëàíèé. Åìó õîòåëîñü ïðîñòî èäòè ñ
äåâóøêîé ïîä ðóêó... è íå íóæíî áûëî íè÷åãî
äðóãîãî, ëèøü áû îíà òåïëî è äîâåð÷èâî
ðàçãîâàðèâàëà ñ íèì.
(Äâåíàäöàòü ëåò ñïóñòÿ Äìèòðèé ïîéìåò,
íàêîíåö, îòêóäà ïðîèçîøåë èçíà÷àëüíûé òîë÷îê,
øâûðíóâøèé çäîðîâåííîãî äåðåâåíñêîãî ïàðíÿ íà
äåâñòâåííûé, îñëåïèòåëüíî áåëûé ëèñò áóìàãè...)
(Â. Ñîëîóõèí)
3) ïàðàëëåëüíî-îäíîâðåìåííûé õàðàêòåð.
Èñïîëüçîâàíèå âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé
ñïîñîáñòâóåò íå òîëüêî ñîâìåùåíèþ ñîáûòèé,
ïðîèñõîäÿùèõ â ðàçíîå õóäîæåñòâåííîå (è
ñèíòàêñè÷åñêîå) âðåìÿ, íî ìîæåò ïîìî÷ü
ïåðåâåñòè ñìûñë âûñêàçûâàíèÿ â ðàçíûå ïëàíû
ïîâåñòâîâàíèÿ, ò. å. ñîçäàòü ïàðàëëåëüíóþ
äâóïëàíîâîñòü îäíîãî îòðåçêà âðåìåíè.
Ãàëèíà Àëåêñàíäðîâíà âîøëà â çàë è òåì îäíèì
îáëè÷èëà ó÷àñòü Äìèòðèÿ. Îíà âñòàëà ðÿäîì ñ
òðîíîîáðàçíûì êðåñëîì.
- Àëåêñàíäðà Àëåêñàíäðîâè÷à, ê ñîæàëåíèþ,
ñåãîäíÿ íå áóäåò. Îí ïîðó÷èë çàíÿòèå ïðîâåñòè
ìíå.
(Â òî ñàìîå âðåìÿ, êîãäà Äìèòðèé, à ïî
äåðåâíå Ìèòþøêà Çîëóøêèí, çàõîäèë â Ãîëóáîé
çàë, â ñåëå Ñàìîéëîâå ïðèãíàëè ñêîòèíó.
Ëåãîíüêàÿ ñóìàòîõà, ñâÿçàííàÿ ñ çàãîíîì â õëåâû
ýòèõ òîðæåñòâåííî âàæíûõ, ñûòûõ êîðîâ, ýòèõ
íåïîñëóøíûõ îâåö, ýòèõ êîç è òåëÿò, ïîñòåïåííî
óëåãëàñü. Íà ñåëî ñ ñóìåðêàìè îïóñòèëàñü
òèøèíà. Êðàñíîïåðûé çàêàò, ïðàâäà, âñå åùå
òðåïûõàëñÿ çà äàëüíèì ëåñîì.
Îòåö Ìèòþøêè, äëèííîáîðîäûé ñåäîé
ñòàðèê Âàñèëèé Âàñèëüåâè÷, ñèäåë íà ëàâî÷êå
âîçëå ñâîåãî äîìà, â ñåðûõ ïîäøèòûõ âàëåíêàõ “Íó-ê è ÷òî èþëü ìåñÿö - ÷àé, â íèõ ìÿã÷å”, à
òàêæå è â çèìíåé øàïêå. Îí äóìàë î òîì, ÷òî
îïÿòü ñòàðóõà áóäåò ðóãàòüñÿ: íå ïðèêîëîòèë
äîñêó. À çà÷åì ýòó äîñêó ïðèêîëà÷èâàòü, âñå
ðàâíî âåñü äîì ðóøèòñÿ. Âîò óæ Ìèòþøêà
ïðèåäåò, òîãäà...
Åãî ñòàðóõà, òî åñòü ìàòü Ìèòþøêè, Ïåëàãåÿ
ISNN 1392-8600
Ïðèâåäåííûå ïðèìåðû èñïîëüçîâàíèÿ
âñòàâîê äîñòàòî÷íî óáåäèòåëüíî, êàê íàì
êàæåòñÿ, ñâèäåòåëüñòâóþò î òîì, ÷òî ìîäàëüíûé
õàðàêòåð âñòàâíîãî ôðàãìåíòà ñóùåñòâåííî
îòëè÷àåòñÿ îò ìîäàëüëíîãî õàðàêòåðà
îñíîâíîãî äèñêóðñà. ×àùå âñåãî âñòàâíîé
53
Ê âîïðîñó î ìåñòå è ôóíêöèÿõ âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé
Áspraudø reikðmës ir funkcijø klausimas
(remiantis rusø ir lietuviø kalbomis)
Ñòåïàíîâíà, äîèëà Òîìêó - ðîãàòóþ êîçó ñ
ñåðåæêàìè ïîä áîðîäîé. Áûëî ñëûøíî è Âàñèëèþ
Âàñèëüåâè÷ó, êàê öûêàåò ìîëîêî â ïîäîéíèê.
Øóðà Êóäåëèíà ó ïðóäà ñòîÿëà íà ñàìîé
êðîìêå çåëåíîé ìóðàâû è êðàñíîâàòîé îò çàêàòà
âîäîé ìûëà çàãîðåëûå ñâîè íîãè. Â ãîðñòè âîäà
áûëà çåëåíîé îò ãóñåé, òåïëàÿ, êàê ïàðíîå
ìîëîêî. Íîãè îò íåå ïîùèïûâàëî, ïîòîìó ÷òî
íàêîëîëà èõ â ïîëå ñîëîìîé. Ëàñòî÷êè ëåòàëè íàä
âåòëàìè è âîêðóã êðåñòà êîëîêîëüíè, ãîíÿëèñü çà
íåâèäèìîé ãëàçó ìîøêàðîé, à Ñòåïàøêà Êðàéíèé
åõàë ïî ñåëó íà ïóñòîé òåëåãå).
... - Àëåêñàíäðà Àëåêñàíäðîâè÷à, ê ñîæàëåíèþ,
íå áóäåò, îí ïîðó÷èë ïðîâåñòè çàíÿòèå ìíå, ñêàçàëà Ãàëèíà Íèêîëàåâíà. - ß äóìàþ, ìû
óñòðîèì ñåãîäíÿ ñòóäèéíóþ ðàáîòó. Òåìà:
“Ëþáîâü ê Ðîäèíå” (Â. Ñîëîóõèí.).
Îáúåì ñòàòüè íå ïîçâîëÿåò ïðåäñòàâèòü âñþ
ñèñòåìó ó÷àñòèÿ âñòàâîê â ñîçäàíèè
äâóïëàíîâîñòè â òåêñòå. Ýòî ÿâëåíèå òðåáóåò
áîëåå äåòàëüíîãî èçó÷åíèÿ, òåì áîëåå ÷òî ñâÿçàíî
ñ èíäèâèäóàëüíûì ñòèëåì ïèñàòåëÿ.
Ïðèâåäåííûå ñëó÷àè èñïîëüçîâàíèÿ
äîñòàòî÷íî áîëüøèõ ïî îáúåìó âñòàâíûõ
êîíñòðóêöèé íåñîìíåííî ñâèäåòåëüñòâóþò î òîì,
÷òî âñòàâêè ìîãóò êâàëèôèöèðîâàòüñÿ êàê îäèí
èç ñïîñîáîâ êîìïîçèöèîííî-ñòèëèñòè÷åñêîé
îðãàíèçàöèè òåêñòà èëè åãî ÷àñòåé è êàê ñðåäñòâî
âûðàæåíèÿ èíäèâèäóàëüíîé, ñ íàøåé òî÷êè
çðåíèÿ, ñóáúåêòèâíîé ìîäàëüíîñòè.
Ðàçíîîáðàçèå è íåñòàíäàðòèçîâàííîñòü
ñòðóêòóðû, ñïåöèôè÷íîñòü ñâÿçè, êîòîðàÿ,
îñîáåííî åñëè âñòàâêà ðàâíà ôðàãìåíòó òåêñòà,
âûõîäèò çà ðàìêè òðàäèöèîííîãî ïîíèìàíèÿ
ñèíòàêñè÷åñêèõ ñâÿçåé, ðåàëèçóåìûõ â ïðîñòîì
ïðåäëîæåíèè, êîìïîçèöèîííî-ñòèëèñòè÷åñêèé
õàðàêòåð ôóíêöèé âñòàâîê äàåò âñå îñíîâàíèÿ
ñ÷èòàòü, ÷òî âñòàâî÷íîñòü ÿâëåíèå áîëåå
ñëîæíîãî ïîðÿäêà, ÷åì êîìïîíåíò, îñëîæíÿþùèé ïðîñòîå ïðåäëîæåíèå, è ïîýòîìó åãî
íå ñëåäóåò ðàññìàòðèâàòü â ñèíòàêñèñå
îñëîæíåííîãî ïðåäëîæåíèÿ.
Èñïîëüçîâàíèå â òåêñòå âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé
äåëèò òåêñò íà äâà ïëàíà ïîâåñòâîâàíèÿ îáúåêòèâíûé è ñóáúåêòèâíûé - èçîëèðîâàííûé
äàæå ãðàôè÷åñêè, âûðàæàþùèé îòíîøåíèå (ëèáî
ãåðîÿ, ëèáî àâòîðà) ê ñîäåðæàíèþ ðå÷è. Ñêîáêè
ïðè âñòàâíûõ êîíñòðóêöèÿõ îáóñëîâëåíû ñàìîé
îñîáåííîñòüþ âñòàâëÿåìîãî âûñêàçûâàíèÿ,
ïîòðåáíîñòüþ “èçîëÿöèè” ñîäåðæàíèÿ âñòàâêè îò
ñîäåðæàíèÿ ñëîâà, ïðåäëîæåíèÿ, ôðàãìåíòà
òåêñòà, â çàâèñèìîñòè îò òîãî, ê êàêîìó
êîìïîíåíòó òåêñòà âûðàæàåòñÿ îòíîøåíèå àâòîðà
èëè ãåðîÿ, îòíîøåíèå, íóæäàþùååñÿ â
âîñïðèÿòèè ñ áîëüøåé îò÷åòëèâîñòüþ â ñâîåé
âûäåëåííîñòè èç îáùåãî öåëîãî (Àêèìîâà, 1980,
101). Ñíÿòèå ñêîáîê ðàçðóøàåò äâóïëàíîâûé
õàðàêòåð ïîâåñòâîâàíèÿ, à èíîãäà äàæå è
êîìïîçèöèîííî-ñìûñëîâóþ ñòðóêòóðó òåêñòà
“îãîëÿåò” ñåìàíòèêî-ñèíòàêñè÷åñêèå ñâÿçè,
ìåíÿåò ïðîñîäè÷åñêèå îñîáåííîñòè òåêñòà,
“ñëèâàåò” ñóáúåêòèâíûé ïëàí ïîâåñòâîâàíèÿ ñ
îáúåêòèâíûì, íåéòðàëèçóåò îñîáåííîñòè
54
àâòîðñêîãî ñòèëÿ. Ñêîáêè, çíàê âñòàâî÷íîñòè,
ñëóæèò ñðåäñòâîì çàùèòû, ÿâëÿåòñÿ ñâîåîáðàçíûì “ùèòîì”, ïðèêðûâàþùèì âíóòðåííþþ
ðå÷ü, äèàëîã, àññîöèàòèâíóþ èíôîðìàöèþ,
ýìîöèè ñîáñòâåííîãî “ÿ”, ïðåäñòàâëåííîãî â ëèöå
àâòîðà.
Âûðàæåíèå ñóáúåêòèâíîé ìîäàëüíîñòè ïðè
ïîìîùè âñòàâîê íå íàðóøàåò îáùåé ôóíêöèîíàëüíîé õàðàêòåðèñòèêè ÿâëåíèé ïàðåíòåçû,
ñðåäè ïðèçíàêîâ êîòîðîé íàçûâàåòñÿ ñóáúåêòèâíàÿ îöåíêà, äàííàÿ â ïðåäëîæåíèè èëè â
äèñêóðñå “ñî ñòîðîíû (ñ äðóãîé òåìàòè÷åñêîé
ñôåðû)” (Àêåëàéòèñ, 1992. 7). Ñïåöèôèêà
ñîäåðæàíèÿ âñòàâíîé êîíñòðóêöèè çàêëþ÷àåòñÿ
â òîì, ÷òî îíà, ìîæåò íàõîäèòüñÿ â äðóãîì
ñìûñëîâîì ïëàíå ïî îòíîøåíèþ ê åå âêëþ÷àþùåìó êîíòåêñòó. Èíôîðìàöèÿ, ïåðåäàâàåìàÿ
âñòàâíîé êîíñòðóêöèåé “çàâèñèò” îò àâòîðà è
èìååò ñóáúåêòèâíûé õàðàêòåð. Âñòàâíûå
êîíñòðóêöèè, áóäó÷è ñðåäñòâîì âûðàæåíèÿ
ñóáúåêòèâíîé ìîäàëüíîñòè, ñâîåîáðàçíî
äèàëîãèçèðóþò ìîíîëîãè÷íîñòü ïîâåñòâîâàíèÿ.
Íàáëþäàåìûå îñîáåííîñòè âñòàâîê ïîçâîëÿþò
õàðàêòåðèçîâàòü èõ êàê êîìïîçèöèîííîñòèëèñòè÷åñêîå ñðåäñòâî, ó÷àñòâóþùåå â
âûðàæåíèè ñóáúåêòèâíîé ìîäàëüíîñòè êàê â
ìèêðî-, òàê è ìàêðîòåêñòå.
Èñïîëüçîâàíèå âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé êàê
îäíîãî èç ñïîñîáîâ ïðîÿâëåíèÿ îñîáåííîñòåé
àâòîðñêîãî ñòèëÿ è âîçðàñòàíèå èõ êîëè÷åñòâà â
ñîâðåìåííîé õóäîæåñòâåííîé, ïóáëèöèñòè÷åñêîé
è íàó÷íîé ëèòåðàòóðå ìîæåò áûòü îáúÿñíåíî
îáùåé òåíäåíöèåé ÿçûêà ê êîìïðåññèè ðå÷è è
Danutë SABROMIENË
 û â î ä û
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
kalbø paralelës
âìåñòå ñ òåì ê óâåëè÷åíèþ åìêî ñòè
èíôîðìàòèâíîãî, ýìîöèîíàëüíî-ýêñïðåñèâíîãî
èíäèâèäóàëèçèðîâàííîãî ñîäåðæàòåëüíîãî
ïëàíà.
Ñïîðíûì ÿâëÿåòñÿ ìíåíèå, ÷òî âñòàâíûå
êîíñòðóêöèè ÿâëÿþòñÿ ëèøü ðàçíîâèäíîñòüþ
ââîäíûõ. Åñëè ñîãëàøàòüñÿ ñ äàííûì ìíåíèåì,
òî êàê ñëåäîâàëî áû îáúÿñíÿòü òàêîé ôàêò, ÷òî
ââîäíûå ýëåìåíòû ìîãóò âõîäèòü â ñòðóêòóðó
âñòàâíûõ êàê èõ êîìïîíåíò Íî â òî æå âðåìÿ
(ìîæåò áûòü, åäèíñòâåííî îò ìîëîäîñòè) íå
âåðèëîñü, ÷òî ÿ â êîíöå êîíöîâ çäåñü ïîãèáíó!, â
òî âðåìÿ êàê âñòàâíûå â ñòðóêòóðå ââîäíûõ
íèêîãäà íå âñòðå÷àþòñÿ?
Ë è ò å ð à ò ó ð à
ðàòóðíîì ÿçûêå XVII - XX ââ: Àâòîðåô.
äèñ... êàíä. ôèëîë. íàóê. - Ëåíèíãðàä: 1987.
12. Ãóìáîëüäò Â. Î ðàçëè÷èè ñòðîåíèÿ ÷åëîâå÷åñêèõ ÿçûêîâ è åãî âëèÿíèè íà äóõîâíîå
ðàçâèòèå ÷åëîâå÷åñêîãî ðîäà. // Õðåñòîìàòèÿ
ïî èñòîðèè ÿçûêàçíàíèÿ XIX-XX âåêîâ. Ìîñêâà: 1956.
13. Êîáðèíà Í. À. Ïðåäëîæåíèÿ ñî âñòàâíîé
ïðåäèêàòèâíîé åäèíèöåé â ñîâðåìåííîì
àíãëèéñêîì ÿçûêå: ÀÄÄ. - Ëåíèíãðàä:
1975. - 36 ñ.
14. Ëÿïîí Ì. Â. Ðóññêèé ÿçûê. Ýíöèêëîïåäèÿ. Ìîñêâà: 1979.
15. Ìèðîíîâà Í. Í. Äèñêóðñ-àíàëèç îöåíî÷íîé
ñåìàíòèêè. - Ìîñêâà: 1997.
16. Ïàäó÷åâà
Å.
Â.
Ñåìàíòè÷åñêèå
èññëåäîâàíèÿ. - Ìîñêâà: 1996.
17. Ïðèÿòêèíà À. Ô. Ðóññêèé ÿçûê. Ñèíòàêñèñ
îñëîæíåííîãî ïðåäëîæåíèÿ. - Ìîñêâà: 1990.
18. Øàéìèåâ Â. À. Ê âîïðîñó î ñîîòíîøåíèè
ìåæäó âñòàâíûìè ïðåäèêàòèâíûìè åäèíèöàìè è ïðèäàòî÷íûìè ïðåäëîæåíèÿìè //
Ñëîæíîå ïðåäëîæåíèå â ñèñòåìå äðóãèõ
ñèíòàêñè÷åñêèõ êàòåãîðèé. - Ëåíèíãðàä:
1984. - ñ. 38-46.
19. Øâåäîâà Í. Þ. Ðóññêàÿ ãðàììàòèêà. Ò. 2.
Ñèíòàêñèñ. - Ìîñêâà: Íàóêà, 1980, § 2190 2222.
ISNN 1392-8600
1. Akelaitis G. Áterpiniai ir kiti parentezës
elementai // Lietuviø kalba mokykloje. Kn. 2. Vilnius: Ðviesa, 1986.
2. Àêåëàéòèñ Ã. Ââîäíûå åäèíèöû ñîâðåìåííîãî ëèòîâñêîãî ÿçûêà (ñåìàíòèêà,
ñòðóêòóðà, íàçíà÷åíèå â äèñêóðñå): Àâòîðåô.
äèñ... êàíä. ôèëîë. íàóê. - Âèëüíþñ: 1992 18 ñ.
3. Dabartinës lietuviø kalbos gramatika. - Vilnius:
Mokslas, 1996.
4. Daujotytë V. Tekstas ir kûrinys. - Vilnius:
Kultûra, 1998.
5. Lietuviø kalbos gramatika, - Vilnius: Mokslas,
1976.
6. Gaivenis K,. Keinys S. Kalbotyros terminø
þodynas. -Kaunas: Ðviesa, 1990.
7. Labutis V. Lietuviø kalbos sintaksë, - Vilnius:
Vilniaus universiteto l-kla, 1998.
8. Sirtautas V., Grenda È. Lietuviø kalbos sintaksë. - Vilnius: Mokslas, 1988.
9. Àêèìîâà Ã. Í. Íîâûå ÿâëåíèÿ â ñèíòàêñè÷åñêîì ñòðîå ñîâðåìåííîãî ðóññêîãî
ÿçûêà. - Ëåíèíãðàä: 1982.
10. Àêèìîâà Ã. Í. Ñîâðåìåííîå óïîòðåáëåíèå
ñêîáîê (â ñâÿçè ñ íîâûìè ñèíòàêñè÷. ÿâëåíèÿìè) // Ðóññêèé ÿçûê â øêîëå, 1980, ¹ 3.
11. Âÿòêèíà Ñ. Â. Ñòàíîâëåíèå è ðàçâèòèå
âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé â ðóññêîì ëèòå-
55
Kai kurios predikatinës “neutrum” dalyviø konstrukcijos su kilmininku dabartinëje lietuviø kalboje ir jø
atitikmenys latviø kalboje
Some of the predicative “neutrum” participle constructions,
which have genitive case in the contemporary lithuanian
language, and their equivalents in the latvian language
Kai kurios predikatinës
“neutrum” dalyviø konstrukcijos
su kilmininku dabartinëje
lietuviø kalboje ir jø atitikmenys
latviø kalboje
Vidas VALSKYS
Some of the predicative
“neutrum” participle
constructions, which have
genitive case in the
contemporary lithuanian
language, and their equivalents
in the latvian language
Vilniaus pedagoginis universitetas
Studentø g. 39, LT-2034 Vilnius
56
This article discuses and analyses genitive case of the
predicative neutrum participle constructions in the contemporary Lithuanian language with genitive in genitivus
partitivus and negative form (genitivus negativus). The
article analyses syntactic structure as well as semantic
and modal aspects of such constructions.
Constructions of the Lithuanian language are compared and confronted to correspondent constructions
of the Latvian language.
Keywords: comparative typology.
Lietuviø kalba kaip reta kuri ide. kalba pasiþymi
dalyviø gausa ir vartosenos ávairove. Vienos ið archajiðkiausiø iki mûsø dienø iðlikusiø dalyviø formø yra neutrum dalyviai (Klimas 1990: 348) (toliau - ND). Kadangi diachroniniu poþiûriu ðios formos jau iðsamiai iðtyrinëtos ir iðanalizuotos (þr.
Ambrazas 1979, 1990), ðiame darbe kai kurios predikatinës ND konstrukcijos su kilmininku nagrinëjamos sinchroniðkai, t. y. analizuojamos tokiø konstrukcijø sintaksinës ir semantinës funkcijos dabartinëje lietuviø kalboje. Kartu èia nagrinëjami ir tokiø ND konstrukcijø su kilmininku atitikmenys giminiðkoje latviø kalboje, bandoma lietuviðkas ir atitinkamas latviðkas konstrukcijas sugretinti pateikiant jø struktûrinius ir semantinius panaðumus bei
skirtumus.
Ðio darbo tikslai:
- iðanalizuoti predikatines ND konstrukcijas su
dalies ir neiginio kilmininkais sintaksiðkai ir semantiðkai;
- nustatyti ir apibrëþti tokiø konstrukcijø vietà
dabartinës lietuviø kalbos gramatinëje struktûroje;
- nurodyti ðiø lietuviø kalbos konstrukcijø atitikmenis giminiðkoje latviø kalboje;
- sugretinti ir palyginti abiejø kalbø atitinkamas
konstrukcijas nurodant ir apibûdinant jø sintaksinius ir semantinius skirtumus ir panaðumus.
Tyrimo objektas – pavyzdþiai, surinkti ið ávairiø
lietuviø autoriø tekstø ir jø latviðkø vertimø bei ið
periodikos.
Tyrimo metodas – kai kuriø lietuviø kalbos predikatiniø ND konstrukcijø su kilmininku ir jø atitikmenø
latviø kalboje struktûrinis ir semantinis sugretinimas.
Vidas VALSKYS
S u m m a r y
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
kalbø paralelës
N D + N
g e n ( p a r t )
Tai viena ið produktyviausiø dabartinës lietuviø
kalbos struktûriniø schemø su ND, kur dalyvis þymi
predikatà, o predikato turiná sudaro neapibrëþto kiekio, arba dalies, kilmininkas (genitivus partitivus).
Pvz.:
Namuose rasta ir ávairiø prietaisø falsifikuotai degtinei gaminti Respublika. Pastaruoju
metu panaðiø faktø pastebëta ir Utenos rajone bei mieste Lietuvos aidas. Prieð valgant geriama vyno, kelianèio apetità ir padedanèio
iðsiskirti skrandþio sultims Moteris. O jei paþeidþiama bendrinës kalbos fonologinë sistema – daroma dideliø tarties klaidø APak. Ant
stalo jau iðtuðtintos degtinës puskvortës, alaus
graþiai pasiurbta <…> VB. Pareiðkiama abejoniø dël ðiø dienø þmogaus „epiðkos bûsenos“
<…> JustM. O aplink nosá aðtriø spuogeliø pulkai, lyg kanapiø prisëta JB. Apsidþiaugë, kad
ðieno prikrauta ne kà aukðèiau balkio JA.
Verta pabrëþti, kad skiriasi esamojo ir bûtojo laiko neveikiamøjø neutrum dalyviø semantinës funkcijos. Plg. pasakymus daroma dideliø klaidø (1) ir
padaryta dideliø klaidø (2). (1) pasakymo formà daroma laikyti esamojo laiko dalyviu galima tik morfologiðkai, taèiau ji nenurodo laiko semantine prasme, to laiko ribos visiðkai neapibrëþiamos. Niveliuojantis laiko riboms abstraktesnis tampa semantinis
subjektas, jis tampa nebeaktualus. Aktualus lieka tik
apibendrintos bûsenos, kurià þymi es. l. ND formos,
konstatavimas.
(2) pasakyme bûtojo laiko ND padaryta bûdinga
vadinamoji perfekto reikðmë, t. y. bûtasis laikas susiduria su esamuoju, nes tai, kas buvo padaryta anksèiau, svarbu ðnekamuoju momentu. Bût. l. ND formos (daþniausiai padarytos ið prieðdëliniø veiksmaþodþiø) nurodo apibendrintà rezultatà, kurá kalbëtojas patiria pagal pasilikusius poþymius.
Su neapibrëþto kiekio (dalies) kilmininku vartojami ne tik ND, bet ir verbum finitum(vf) formos,
taèiau pastarosios visai netinka, kai kalbama, pasakoma apibendrintai, kai veikëjas nëra þinomas arba
neaktualus (plg.: iðkepta blynø ir iðkepë blynø (mama, senelë, sesuo, Onutë …). Apibendrintai bûsenai
(es. l. formos) ar rezultatui (bût. l. formos) reikðti
ðalia ND gali bûti vartojami ir vyr. ar mot. g. dalyviai, bet ðiø junginys su vardininku visiðkai neparodo neapibrëþto kiekio atspalvio (plg., pastebimi nedideli skirtumai ir pastebima nedideliø skirtumø;
áteikiamos gëlës ir áteikiama gëliø; nuveikti dideli
1
k o n s t r u k c i j a
darbai ir nuveikta dideliø darbø; atliktos ávairios
uþduotys ir atlikta ávairiø uþduoèiø). Be to, paprastai tokio tipo konstrukcijos su vardininku bendrinës
lietuviø kalbos poþiûriu yra nenorminës, todël neteiktinos ir nevartotinos (þr. panaðius atvejus KPP
1985: 336-337). Vadinasi, reiðkiant apibendrintà bûsenà ar rezultatà su partityviniu kilmininku gali bûti
vartojami tik neutrum dalyviai (þr. 1 lentelæ).
1 lentelë
Veiksmaþodþiø
formos
Vf
Gimininiai dalyviai
ND
Jungimasis su
Apibendrintos
neapibrëþto kiekio bûsenos ar rezultato
kilmininku
þymëjimas
+
+
+
+
ND, vartojami ðioje konstrukcijoje, yra daromi tik
ið tranzityviniø veiksmaþodþiø, kurie, reiðkiant daiktø
visumà ar apibrëþtà kieká, reikalauja galininko, o reiðkiant dalá ar neapibrëþtà kieká, - kilmininko, plg.: iðgërë vandená (visà) ir iðgërë vandens (dalá) (DLKG
1994: 510-511; Valeckienë 1998: 54).
Kadangi latviø kalboje nëra ND formø, todël neegzistuoja ir tokia struktûrinë schema kaip
ND+Ngen(part). Jà atitinka ið esmës kitokia gramatinë
struktûra nei lietuviø kalboje, plg.:
Sàþinës perkratymam buvo sugalvojama dar
pagalbiniø priemoniø P. // Sirdapziòas izmeklçðanai tika izdomâti vçl palîglîdzekli1.
Dangus lyg ir labiau nusiðvietë, tarp debesø
pabarstyta þvaigþdþiø JA. // Debesis kïuvuðas
tâ kâ gaiðâkas, starp mâkoniem izkaisîtas
zvaigznes.
Pasieniuose priklota ðvieþiø eglës ðakeliø, kad
blogo kvapo nesijaustø JA. // Sienmalçs salikti
svaigi egïu zariòi, lai nebûtu jûtama slikta smaka.
O durys prieangy iðkrypusios, nesuveriamos,
vidun prineðta sniego <…> JB. // Bet lieveòa
durvis samatuðâs greizas, tas nebija iespçjams
aizvçrt, iekða ievazâts sniegs <…>
Kalneliai, pakalnëlës, slëneliai, po kalvas vienkiemiø pamëtyta <…> JB. // Pauguri, nogâzes,
nelielas lâmas, pa kalniem izkaisîtas viensçtas <…>
Lietuviø kalbos konstrukcijos ND+Ngen(part) ir jos
latviðko atitikmens struktûriniai funkciniai ir semantiniai skirtumai matyti 2 lentelëje.
Èia ir kitur pateikiami lietuviø autoriaus ir jo latviðkojo vertimo sakiniai.
ISNN 1392-8600
1 .
57
Kai kurios predikatinës “neutrum” dalyviø konstrukcijos su kilmininku dabartinëje lietuviø kalboje ir jø
atitikmenys latviø kalboje
Some of the predicative “neutrum” participle constructions,
which have genitive case in the contemporary lithuanian
language, and their equivalents in the latvian language
2 lentelë
Predikato raiðka
Predikato turinio
raiðka
Veiksmo atlikëjas
Rûðis
Dalies (ar neapibrëþto kiekio)
atspalvis
Lietuviø k.
Latviø k.
ND
Vyr. (mot.) g. dal.
Ngen(part)
Nnom
Neaktualus
Neveikiamoji
Aktualus
Veikiamoji
Yra
Nëra
2 .
N D
n e g
+ N
g e n
ND, ðioje konstrukcijoje uþimantys predikato pozicijà, yra daromi ið tranzityviniø veiksmaþodþiø, kurie, pavartoti su prieðdëliu ne-, reikalauja kilmininko, o ne galininko (matyti saulæ – nematyti saulës,
virti sriubà – nevirti sriubos ir pan.). Predikato turiná èia iðreiðkia neiginio kilmininkas2 (pan. kaip ir dalies kilmininkas konstrukcijoje ND+Ngen(part)). Pvz.:
Kodël uþ tuos kreditus neperkama þemës ûkio
technikos Lietuvos rytas. Taèiau ðtai jau keturis mënesius pinigø negaunama Respublika.
Artimiausià parà jokiø oro pasikeitimø nenumatoma VB. <…> þmogus atitenka mokslui,
mokslas já ryja, jis atitenka objektyvizmui, jo
nebemylima, nebebranginama <…> BR.
Visuose ðiuose sakiniuose neiginio kilmininko reikalauja neigiamas neutrum dalyvis tiesiogiai. Taèiau
kartais susidaro vadinamoji tarpinë pozicija: neveikiamosios rûðies ND neigiamos formos (negalima,
neámanoma ir pan.) gali nulemti neiginio kilmininko vartojimà, kai neigiama ND forma paveikia galininkinæ bendratá ir ði pradeda reikalauti kilmininko
(Ðukys 1984:36-37). Simboliais tokià struktûrà galima iðreikðti taip: NDneg+Inf+Ngen. Pvz.:
Negalima statyti kriðtoliniø kareiviniø ant nuþudytø dievø lavonø AÐl. Neámanoma mylëti
to, ko tu niekada nesi matæs AÐl. Todël ir neámanoma ðiuolaikinio meno suvokti kaip
grieþtai organizuotos visumos ar atsekti jo kilmës linijos Lietuvos rytas. 48 valandas po il-
Taigi lietuviø kalbos konstrukcijà ND+Ngen(part) latviø kalboje atitinka konstrukcija Gimininis dalyvis
+ Nnom, kuri neparodo dalies (ar neapibrëþto kiekio)
reikðmës kaip lietuviðkoji.
k o n s t r u k c i j a
galaikio suðukavimo nepatartina trinkti galvos Moteris.
Kaip ir daugelio predikatiniø konstrukcijø, taip ir
ðios vienas ið komponentø yra asmenuojamoji veiksmaþodþio bûti forma. Ðioje konstrukcijoje ji ne tik
nurodo laikà ar nuosakà, bet ir neigimà ir reikalauja
neiginio kilmininko:
Jis dabar në karto apie tai nekalbëjo, jame nebuvo jauèiama to ðalèio ir uþsidarymo <…>
P. Jie þinojo, kad èia nebuvo duodama iðriðimo tiem, kurie iðpaþino savo nuodëmes lietuviðkai P. (Plg. neduodavo iðriðimo – veikëjas
aktualizuojamas, todël pasakymas nëra apibendrintas).
Konstrukcijà NDneg+Ngen latviø kalboje atitinka ðie
junginiai:
(1) Gimininis dalyvis+Nnom3 . Predikato pozicijà
èia uþimanèio dalyvio giminë priklauso nuo daiktavardþio (ar ávardþio), antrojo ðios konstrukcijos nario, giminës, plg.:
Ji tai þinojo, nors nebuvo pasakyta në þodþio
JA. // Viòa to zinâja, lai gan nebija izrunâts
neviens vârds.
Nebuvo jauèiama në maþiausio vëjelio pûstelëjimo P. // Nebija jûtama ne mazâka vçja
dvesma.
Net vandens ðvieþio neáneðta... JB. // Nav pat
svaigs ûdens ienests...
(2) Verbum finitum+ Nacc4 , plg.:
Neiginio kilmininkas gali bûti implikuotas ir á patá predikatà, pvz., Uþ mësà, uþ pienà nesumokëta (»pinigø) dar nuo pavasario VB.
Dabartinëje lietuviø kalboje pastaruoju metu vis labiau ásitvirtinant tendencijai apibendrintai bûsenai ar rezultatui þymëti vietoje
ND vartoti gimininius dalyvius, konstrukcija Gimininis dalyvis+Nnom (pvz., Èia nesodintos bulvës) tampa kur kas daþnesnë negu
ND+Ngen(part) (pvz., Èia nesodinta bulviø). Tiesa, jos nëra adekvaèios semantiðkai - gimininiø dalyviø forma suteikia ypatybës atspalvá, o ND - nesuteikia, tik apibendrina veiksmo rezultatà.
4
Ir lietuviø kalboje konstrukcija Vf+Nacc vartojama, bet tik teigiamuosiuose sakiniuose, o latviø kalboje, nesant neiginio kilmininko, ir neigiamuosiuose sakiniuose.
2
58
Vidas VALSKYS
3
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
kalbø paralelës
Liaudis! Ko tiktai nepadaroma jos vardu <…>
JustM. // Tauta! Ko tiktai tâs vardâ nedarâm.
Lietuviø kalbos konstrukcijà NDneg+Inf+Ngen, kur
neiginio kilmininkas vartojamas tarpinëje pozicijoje, latviø kalboje atitinka konstrukcija Vyr. g. dalyvis+Inf+Nacc. Lietuviø kalboje neiginio kilmininko
vartojimà nulemia neutrum dalyvis, o latviø kalboje
akuzatyvo vartojimà – infinityvas. Plg.:
Negalima buvo atplëðti akiø nuo peilio JB. //
Nebija taèu iespçjams novçrst acis no naþa.
Neámanoma áþiûrëti istorijos prasmës nedidelëje jos atkarpoje. Kaip ir plytoje neámanoma
áþiûrëti katedros JustM. // Vçstures jçgu nav
iespçjams saskaitit neliela tâs laikposmâ.
Tâpat kâ íieìelî nav iespçjams saskaitît katedrâli.
I ð v a d o s
1. Neutrum dalyviai konstrukcijose ND+Ngen(part)
ir NDneg+Ngen þymi predikatà, o dalies ir neiginio kilmininkai – predikato turiná.
2. Abiejø minimø konstrukcijø ND daromi tik ið
tranzityviniø veiksmaþodþiø (iðgerta vandens
ir negaunama pinigø).
3. Reiðkiant apibendrintà bûsenà (es. l.) ar rezultatà (bût. l.) su neapibrëþto kiekio kilmininku
gali bûti vartojami tik ND, kadangi gimininiai
dalyviai, taipogi þymintys apibendrintas bûsenas ar rezultatus, negali jungtis su partityviniu
kilmininku, o verbum finitum formos, prieðin-
gai, jungiasi su dalies kilmininku, taèiau neparodo apibendrinimo.
4. Lietuviðkà predikatinæ konstrukcijà
ND+Ngen(part), kur veikëjas neaktualus, latviø
kalboje atitinka konstrukcija Gimininis dalyvis+Nnom su aktualizuotu veiksmo atlikëju. Latviðkos konstrukcijos antrasis komponentas –
nominatyvas – neturi dalies, arba neapibrëþto
kiekio, reikðmës.
5. Lietuviø kalbos predikatinæ ND konstrukcijà su
neiginio kilmininku latviø kalboje atitinka konstrukcijos Gimininis dalyvis+Nnom ir Vf+Nacc.
L i t e r a t û r a
1. Ambrazas V. Lietuviø kalbos dalyviø istorinë
sintaksë. Vilnius, 1979.
2. Dabartinës lietuviø kalbos gramatika. Vilnius,
1994.
3. Klimas A. Lietuviø kalbos dalyviø sistema ir
jø funkcijos // Lietuviø katalikø mokslø akademija. Suvaþiavimo darbai. Roma, 1990 (t. 13).
APak – Antanas Pakerys
AÐl – Arvydas Ðliogeris
BR – Bronius Radzevièius
JA – Jonas Avyþius
s a n t r u m p o s
JB – Juozas Baltuðis
JustM – Justinas Marcinkevièius
P – Vincas Mykolaitis-Putinas
VB – Vytautas Bubnys
ISNN 1392-8600
Ð a l t i n i ø
4. Kalbos praktikos patarimai. Vilnius, 1985.
5. Ðukys J. Linksniø ir prielinksniø vartojimas.
Kaunas, 1984.
6. Valeckienë A. Funkcinë lietuviø kalbos gramatika. Vilnius, 1998.
7. Àìáðàçàñ Â. Ñðàâíèòåëüíûé ñèíòàêñèñ ïðè÷àñòèé áàëòèéñêèõ ÿçûêîâ. Âèëüíþñ, 1990.
59
Teachers’ beliefs about language, language learning and teaching - a crytical analysis of Teachers’ Beliefs
Inventory
Mokytojø ásitikinimai apie kalbà, kalbos mokymàsi ir
dëstymà - kritinë mokytojø ásitikinimø anketos analizë
didaktika
Teachers’ beliefs about
language, language learning
and teaching - a crytical analysis
of Teachers’ Beliefs Inventory
Andrejus RAÈKOVSKIS
Mokytojø ásitikinimai apie kalbà,
kalbos mokymàsi ir dëstymà kritinë mokytojø ásitikinimø
anketos analizë
Vilniaus pedagoginis universitetas
Studentø g. 39, LT-2034 Vilnius
S a n t r a u k a
Mokytojø ásitikinimai - tai labai sudëtingas paþiûrø
kompleksas, kurá sudaro mokytojø nuomonës apie
dëstomà kalbà, kalbos mokymàsi ir mokymà, poþiûriai á mokinius, mokytojø ir mokiniø tarpusavio santykius ir kiti veiksniai.
Straipsnyje pateikiama kritinë Mokytojø ásitikinimø anketos (Johnson 1992) analizë, kurioje bando-
ma atsiþvelgti á tradicines svetimøjø kalbø dëstymo
psichologijos ir metodikos kryptis ir jø átakà anketos
sudarymui. Taip pat pateikiama trumpa naujausiø dëstymo krypèiø apþvalga, padedanti kritiðkai ávertinti
anketos turiná ir pasiûlyti jos patobulinimo galimybes.
Prasminiai þodþiai: mokytojø ásitikinimai, paþiûrø kompleksas, tarpusavio santykiai, kritinë analizë
The foreign language teaching - learning process
is an extremely complicated and multifaceted matter. Both the teacher and learners bring into the classroom their own views of the target language, language
tasks, teaching methods and techniques, and the
teacher - learner power relationship. Thus it appears
impossible to give a thorough description of the phenomenon in question and analyse all its aspects
equally here. Let us, therefore, consider one of the
central factors affecting the process, i.e. teachers’
beliefs.
In their book Psychology for Language Teachers
(1997), Williams and Burden argue that teachers are
highly influenced by their beliefs, which in turn are
closely linked to their values, to their views of the
world and to their conceptions of their place within
it. They also suggest that teachers’ beliefs may be
divided roughly into three major groups:
• beliefs about learners;
• beliefs about learning;
• beliefs about themselves.
There is also another essential type of beliefs which
has not been mentioned above. Let us discuss it in
detail.
a b o u t
As you may have noticed, language itself is not
included separately in the list; however, we should
consider it as a point which is equally important to
our understanding of teachers’ approaches to EFL
teaching. The way we view the target language also
affects strongly all the types of beliefs suggested.
Thus it seems sensible to start analysing the following Teachers’ Beliefs Inventory shown in Figure 1
60
l a n g u a g e
(Johnson 1992) with this last - but by no means least item in mind.
Te a c h e r s ’ B e l i e f s I n v e n t o r y Approaches to ESL
instruction
Directions: Please read all 15 statements. Then
Andrejus RAÈKOVSKIS
B e l i e f s
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
didaktika
F i g u r e
1 .
T e a c h e r s ’
The author provides 15 statements and asks us to
select 5 statements that most closely reflect our beliefs about how English as a second language is
learned and how English as a second language should
be taught. If we take a closer look at the Inventory,
language is described traditionally as a set of:
• grammatical structures (statements 1 and 11);
• grammatical rules (statements 5 and 8);
• language patterns (statement 6);
• behaviours (statement 12).
The Inventory also contains another description
(statement 7) which sounds rather divergent among
all these ‘sets’: Language can be thought of as meaningful communication…
It may seem surprising enough, but the latter turned
out to be the second most popular with a group of
students who were asked to analyse the Inventory.
The students in question specialise in ELT Methodology and perceive themselves as teachers of English.
Most of them also hold the view that if EFL learners
understand some of the basic grammatical rules of
the language, they can usually create a large number
8. If ESL students understand some of the basic
grammatical rules of the language they can usually create lots of new sentences on their own.
9. Usually it is more important for ESL students
to focus on what they are trying to say and not
how to say it.
10. If ESL students practice the language patterns
of native speakers they can make up new sentences based on those language patterns which
they have already practiced.
11. It is important to provide clear, frequent, precise presentations of grammatical structures
during English language instruction.
12. Language can be described as a set of behaviors which are mastered through lots of drill
and practice with the language patterns of native speakers.
13. When ESL students make oral errors, it is best
to ignore them, as long as you can understand
what they are trying to say.
14. ESL students usually need to master some of
the basic listening and speaking skills before
they can begin to read and write.
15. It’s not necessary to actually teach ESL students
how to speak English, they usually begin speaking English on their own.
B e l i e f s
I n v e n t o r y
of new sentences on their own. This is where meaningful communication starts provided that learners
have learnt or acquired sufficient vocabulary.
Strange as it may seem at first sight, this belief
can be explained and supported if we consider the
paradigm shift in ELT and compare the assumptions
of the old paradigm of education with the new paradigm of learning. The old paradigm with its emphasis on analytical, linear thinking and concern with
norms has always been in favour of teaching the grammatical rules of English in order to ensure good performance as one of major priorities. The new paradigm, on the contrary, puts more emphasis on wholebrain education, intuitive strategies, transcending
perceived limitations, and self-image as the generator of performance. It also offers a relatively flexible
structure and presupposes that there are many ways
to teach a given subject. Moreover, teachers of English as a foreign language began to experiment with
new approaches, such as the Lexical Approach or
task-based learning, frustrated by the limitations of
the PPP model.
ISNN 1392-8600
select 5 statements that most closely reflect your beliefs about how English as a second language is
learned and how English as a second language should
be taught.
1. Language can be thought of as a set of grammatical structures which are learned consciously and controlled by the language learner.
2. As long as ESL students understand what they
are saying, they are actually learning the language.
3. When ESL students make oral errors, it helps
to correct them and later teach a short lesson
explaining why they made that mistake.
4. As long as ESL students listen to, practice, and
remember the language which native speakers
use, they are actually learning the language.
5. ESL students generally need to understand the
grammatical rules of English in order to become fluent in the language.
6. When ESL students make oral errors, it usually helps them to provide them with lots of
oral practice with the language patterns which
seem to cause them difficulty.
7. Language can be thought of as meaningful communication and is learned subconsciously in
non-academic, social situations.
61
Teachers’ beliefs about language, language learning and teaching - a crytical analysis of Teachers’ Beliefs
Inventory
Mokytojø ásitikinimai apie kalbà, kalbos mokymàsi ir
dëstymà - kritinë mokytojø ásitikinimø anketos analizë
Michael Lewis assumes that ‘any paradigm based
on, or remotely resembling, Present - Practise - Produce (PPP) is wholly unsatisfactory, failing as it does
to reflect either the nature of language or the nature
of learning’ because ‘the element of the language
which may be susceptible to PPP teaching is not more
than a tiny and peripheral part of the language needed
for communicative language use’ (Lewis 1996).
While stressing the importance of lexis and probable
language, the Lexical Approach fully recognises that
without grammar knowledge, creativity and innovation - possible language - become impossible; however, recognising the lexical nature of language demotes grammar to a subsidiary role.
In task-based learning the focus on language form
comes at the end. The communication task itself is
central. Learners begin with a holistic experience of
language in use and end with a closer look at some
of the features naturally occurring in that language.
It is then that the focus turns to the surface forms that
have carried the meaning (Willis 1996). Consequently, the conventional understanding of language
as a set of structures, rules or patterns to teach has
changed in ELT Methodology. Instead, learners are
encouraged to discover the language for themselves
and observe ‘how it works’. Teacher-centred instruction gives way to learner-centred learning, which in
its turn requires a new kind of grammar book (a good
example could be How English Works by Swan and
Walter (1997)).
We must admit here that despite the fact that the
Inventory devotes enough space to the nature of language, it fails to take into account the paradigm shift
in ELT, the new approaches to language teaching and
views of language. It is only in statement 7 that meaning as opposed to language form is put forward. However, the concept of meaningful communication requires further explanation and clarification.
Following Meighan, Williams and Burden suggest
that learners may be construed metaphorically as:
• resisters;
• receptacles;
• raw material;
• clients;
• partners;
• individual explorers;
• democratic explorers (Williams and Burden
1997: 57).
Having this idea in mind, let us now turn to teachers’ beliefs about learning, learners and themselves,
and see how they are reflected in the Inventory.
Learning is defined in a number of different ways
here, such as:
1. a conscious process of learning a set of grammatical structures which is controlled by the
learner;
2. listening to, practising, and remembering the
language which native speakers use;
3. practising the language patterns of native speakers and making up new sentences based on those
language patterns;
4. mastering the target language through lots of
drill and practice with the language patterns of
native speakers;
5. a need to understand the grammatical rules of
English in order to become fluent in the language;
62
6. a subconscious process that takes place in nonacademic, social situations;
7. students’ understanding of what they are saying.
The first three conceptions reveal the conventional
understanding of learning based on a quantitative
increase in knowledge, memorisation and the acquisition of facts, procedures, etc. which can be retained
and/or used in practice. These can be conveniently
subsumed under the heading reproductive approaches. ‘The quantitative increase in knowledge’
might lead to transmission of knowledge about how
the language operates and explanation of grammatical rules which are closely connected with a common conception of learners as receptacles to be filled
with knowledge. Such understanding of learning is
typical of the PPP model backed up by ‘skills’ lessons which is widely criticised nowadays as limited
and unsatisfactory. However, it still appeals to many
teachers worldwide. Even proponents of new approaches agree that students should listen to, practise, and remember the language which native speakers use, although they demand a different weighting
and sequencing. For example, in task-based learning
language analysis and practice are used at the end of
the teaching cycle and learners may benefit from some
activities which focus on specific language forms.
The fourth conception reflects the audiolingual
Andrejus RAÈKOVSKIS
B e l i e f s a b o u t l e a r n i n g a n d t h e
t e a c h e r - l e a r n e r p o w e r r e l a t i o n s h i p
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
didaktika
B e l i e f s
a b o u t
learner as democratic explorer. In the first case the
role of the teacher becomes almost entirely one of
facilitator working largely from a Piagetian perspective, i.e. the learners are enabled to explore for themselves and come to their own conclusions with a minimum of prompting from the teacher. In the second
any learning group sets its own agenda, decides upon
its goals and preferred ways of working, and how, if
at all, it wishes to draw upon the particular knowledge and expertise of the teacher. This is, however,
possible only working with mature learners.
Another opinion stated is that language can be
acquired subconsciously to some extent (conception
6). It should be pointed out that the author is not very
precise and clear in his definition of language as
‘meaningful communication’ which is ‘ learned subconsciously in non-academic, social situations’. Indeed, according to some current views of foreign/
second language learning, language is acquired by
natural processes. We should therefore make a clear
distinction between learning as a conscious process
and acquisition as a natural/subconscious process.
Finally, I must confess that the definition of language as students’ ‘understanding of what they are
saying’ (conception 7) sounds very ambiguous and
vague and remains a puzzle to me. Perhaps the only
explanation which seems reasonable here is that as
long as students put meaning into words, they are
actually learning the language.
e r r o r s
The Inventory also introduces various attitudes to
the role of errors and correction in the teaching-learning process. As the author puts it, when students make
oral errors, the teacher can:
• correct them and later teach a short lesson explaining why they made that mistake;
• provide them with lots of oral practice with the
language patterns which seem to cause them
difficulty;
• ignore them, as long as it is possible to understand what they are trying to say. Usually it is
more important for students to focus on what
they are trying to say (meaning) and not how to
say it (form).
In my opinion, the teacher trying to be flexible
and find the right balance between overcorrection and
an absolute lack of it might have difficulties in choosing one of the alternatives given which best reflects
his or her own beliefs about accuracy. The choice
a n d
c o r r e c t i o n
will depend much on a type of activity, different stages
in the lesson, etc. It is also important to differentiate
between accidental and recurring mistakes before we
decide to give our students additional practice with
problematic language patterns.
On the other hand, error is a natural part of learning, and overcorrection can destroy confidence. Students’ achievements should not be measured negatively. It is much more important for them to know
how successfully they can use the language for their
own purposes and not how far away they are from
perfection. For students to feel that their oral contributions are valued, the teacher should respond to
content rather than language.
It is ironic that many teachers who claim to teach ‘communicatively’ remain so attached to structural accuracy and
correction. It is almost impossible to produce language in
context which will be misunderstood as a result of error, if
that error is predominantly structural. I do not argue that
ISNN 1392-8600
approach based on behaviourist theory which explains learning as acquiring a set of appropriate mechanical habits known as S-R-R (Stimulus-ResponseReinforcement) theory. However, this proved to be
of limited value in accounting for the enormous range
of human actions. The teacher is seen as an instructor who develops in learners good language habits,
which is done mainly by pattern drills, memorisation
of dialogues or choral repetition of structural patterns. Explanation of rules is generally given when
the language item has been well practised and the
appropriate habit acquired.
A need to understand the grammatical rules of
English in order to become fluent in the language
(conception 5) is probably the safest conception of
learning shared by most language teachers as it is
meaning-based. There are many different ways of
achieving this understanding. Cognitive approaches,
for example, emphasise that the learner is an active
meaning-maker and problem-solver. Social
interactionism in its turn emphasises the dynamic
nature of the interplay between teachers, learners and
tasks, and provides a view of learning as arising from
interactions with others. The tasks we choose for our
learners to help them understand the grammatical
system of the language are therefore the interface
between the teacher and learners.
Two possible conceptions of learners here are
those of the learner as individual explorer and the
63
Teachers’ beliefs about language, language learning and teaching - a crytical analysis of Teachers’ Beliefs
Inventory
Mokytojø ásitikinimai apie kalbà, kalbos mokymàsi ir
dëstymà - kritinë mokytojø ásitikinimø anketos analizë
grammar and error do not matter; such an argument would
be irresponsible. I am, however, arguing that emphasis must
always lie upon content, and that this should under-pin every methodological decision made by the teacher.
(Lewis 1993: 195)
In the end, I would like to sum up in short the
main points discussed earlier and give some additional comments on the Inventory analysed. As we
have seen, teachers’ beliefs is an extremely complicated phenomenon which involves various aspects,
such as beliefs about the nature of language itself,
language learning and teaching, learners, teachers,
and the teacher-learner power relationship. Consequently, the 15 statements provided fail to describe
the matter in its full complexity and the Inventory is
subject to further extension and improvements.
R e f e r e n c e s
Works: a grammar practice book. Oxford:
Oxford University Press.
5. Williams, M. and R.L.Burden. 1997. Psychology for Language Teachers. Cambridge: Cambridge University Press.
6. Willis, J. 1996. A flexible framework for taskbased learning. In Willis, J. and D.Willis (Eds.)
. 1996. Challenge and Change in Language
Teaching. London: Heinemann.
7. Willis, J. and D. Willis (Eds.). 1996. Challenge
and Change in Language Teaching. London:
Heinemann.
Andrejus RAÈKOVSKIS
1. Johnson, K. 1992. The relationship between
teachers’ beliefs and practice during literacy
instruction for non-native speakers of English.
Journal of Reading Behaviour,24, 83-108.
2. Lewis, M. 1993. The Lexical Approach: the
state of ELT an a way forward. Language
Teaching Publications.
3. Lewis, M. 1996. Implications of a lexical view
of language. In Willis, J. and D.Willis (Eds.).
1996. Challenge and Change in Language
Teaching. London: Heinemann.
4. Swan, M. and C.Walter. 1997. How English
64
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
didaktika
Lietuviø kalbos mokymo
programø ir mokymo priemoniø
analizë mokant leksikos
Vilija SALIENË
Analysis of native language
teaching programs and teaching
measures of teaching lexicon
Vilniaus pedagoginis universitetas
Studentø g. 39, LT-2034 Vilnius
S u m m a r y
The course of native language of lexicon is one of
important courses in all teaching. The traditional programs present a systematic course of lexicon. Integrated course of lexicon is very important, because a
student is educated as a text reader, a creator, text language analyst. A process of learning lexicon should
help promoting the students natural powers. The inte-
grated course of lexicon helps to understand and to
explained all system of native language. A new teaching programs and teaching measures are support on
the new direction of teaching native language.
Key: native teaching programs, teaching measures, lexicon, integrated teaching, formal reaching,
text reader, text language analyst.
“Tobulai kalbanèio þmogaus kalboje yra pakankamai leksiniø, frazeologiniø ir gramatiniø priemoniø norimai minèiai taisyklingai ir stilingai pasakyti.”(13, p. 3). Tobulos kalbos turi bûti mokoma kryptingai. Viena ið mokiniø kalbos ugdymo krypèiø yra
mokiniø þodyno plëtimas. Mokiniø þodynas pleèiamas aiðkinant bei tikslinant neþinomø þodþiø ir frazeologizmø reikðmes, mokant semantiðkai derinti
semantizuotus þodþius ir frazeologizmus sakinyje
bei platesniame kontekste, mokant vartoti ávairias
leksines figûras kalboje, atsiþvelgiant á kalbos tipà
ir stiliø.
Mokiniø þodyno plëtimo nereikëtø suprasti tik kaip
þodþiø kaupimo pasyviajame þodyne; ne maþiau svarbu mokyti þodþius vartoti kalbos akte. Maþa mokinius iðmokyti ásiminti tam tikrà kieká leksiniø ir fra-
zeologiniø vienetø,- reikia ápratinti juos semantiðkai
ir gramatiðkai derinti su kitais þodþiais sakinyje ir
tekste, t. y., reikia iðmokyti suvokti sàlygas, kuriom
esant tikslinga vartoti leksines figûras, pajusti jø ryðius su kontekstu, kadangi vertinamasis kalbos reiðkiniø atspalvis (ekspresija, vertinimas, emocijos) atsiskleidþia tik konkreèiame kalbos akte ir priklauso
nuo konteksto. Todël mokant leksikos, pleèiant mokiniø þodynà, dëmesys telktinas á literatûros kûrinio
tekstà, kuris atskleidþia tautos kultûros vertybes, ugdo mokiniø vaizduotæ, emocijas, moko pajusti þodþio prasminæ ávairovæ.
Ðio straipsnio tikslas- apþvelgti, kaip mokoma leksikos vidurinëje mokykloje: aptariamos mokymo programos, mokymo priemonës, mokymo metodai ir bûdai, kuriais siekiama ugdyti mokiniø kalbà.
Leksikos ir frazeologijos kursas vidurinëje mokykloje supaþindina mokinius su lietuviø kalbos þodyno turtais, leksinës raiðkos iðtekliais, moko jais naudotis, ugdo atidumà þodþiui, moko ir skatina naudotis leksikos þodynais (22). Leksikos kursas vidurinë-
je mokykloje turëtø mokyti skaityti ir suprasti tekstà,
suvokti teksto prasmæ, mokëti suvoktà prasmæ reikðti þodþiu ir raðtu. Ne maþiau svarbu mokyti mokinius leksiniø figûrø vartojimà kalboje pagrásti gramatikos taisyklëmis,- leksikos kursas- svarbi viso kal-
ISNN 1392-8600
L e k s i k o s i r f r a z e o l o g i j o s k u r s o
p a t e i k i m a s l i e t u v i ø k a l b o s m o k y m o
p r o g r a m o s e
65
Lietuviø kalbos mokymo programø ir mokymo priemoniø analizë mokant leksikos
bos mokymo dalis, todël jo negalima atskirti nuo gramatikos mokymo. Integruotas kalbos mokymas pradedamas jau pradinëje mokykloje. Èia leksikos kursas pateikiamas kaip sudëtinë viso kalbos mokymo
dalis, labai svarbi ir gramatikos, ir teksto suvokimo
bei kûrimo mokymui. “ Bendrojo iðsilavinimo standartai 1-10 klasëms (projektas)”(2) nurodo, kà baigæ
pradinæ mokyklà mokiniai turëtø mokëti minimaliu
ir pagrindiniu lygmeniu. Abiems lygiams keliami tokie leksikos kurso reikalavimai: mokiniai pastebi ryðkiausius gimtosios kalbos ir tarmës skirtumus, bendraudami skiria bendrinës kalbos ir tarmës vartojimo sferas, skaitydami tautosakos, groþinës literatûros tekstus, pastebi nebevartojamus þodþius, pasakymus; supranta, kad kalba rodo þmogaus savitumà,
kultûringumà, stengiasi kalbëti be svetimybiø; suvokia, kad keièiantis gyvenimo bûdui, tautos iðsilavinimui, ryðiams su pasauliu, kinta ir kalba (kalbos þodynas). Mokydamiesi konkreèiø leksikos dalykø (sinonimø, antonimø, perkeltinës reikðmës þodþiø) pratinasi juos tikslingai vartoti kalboje- parinkti ið keliø
vienà tinkamiausià sakiniui ar tekstui, randa tekste
nagrinëjamas leksines figûras. Mokydamiesi leksiniø figûrø mokosi ne sàvokø, o konkreèiø vartojimo
atvejø. Pradinëje mokykloje labai svarbu iðmokti abëcëlæ - ja naudojasi ieðkodami reikalingos informacijos þodynuose, enciklopedijose, mokslo populiarinimo knygose, mokosi orientuotis knygose, t. y., susirasti reikiamà autoriø, pagal turiná- reikiamà tekstà. Aukðtesniuoju lygiu mokiniai sugeba laisvai bendrauti bendrine kalba, o, jei turi tarmæ,- ir tarmiðkai,
moka paaiðkinti archaizmø vartojimà kalboje (tai susijæ su skaitomais tekstais), supranta svetimybiø, þargono pavojø kalbai (ugdomas sàmoningas kalbos vartotojas ir kûrëjas), gali paaiðkinti savo apylinkës vietovardþiø, asmenvardþiø kilmæ, aiðkina antonimø vartojimo tikslingumà patarlëse, pasakose, prieþodþiuose
ir kt.
Standartø reikalavimø nuosekliai laikomasi pradinës mokyklos lietuviø kalbos vadovëliuose (aut.
Elena Marcelionienë, Vida Plentaitë). Ðiame straipsnyje dëmesys bus kreipiamas á 5-10 klasiø programas bei mokymo priemones, -pradinës mokyklos
standartai reikalingi kaip iðeities taðkas pabrëþiant
mokymo perimamumà ir nuoseklumà.
Pagrindinës mokyklos standartai (2) nuosekliai
plëtoja pradinës mokyklos reikalavimus ir toliau gilina, pleèia leksikos þinias. Iðskiriami trys pasiekimø
lygmenys (minimalusis, pagrindinis, aukðtesnysis),
kurie ir nusako pagrindinius reikalavimus. Mokydamiesi leksinës, tiesioginës, perkeltinës þodþio reikðmës, daugiareikðmiðkumo, suvokia perkeltinæ reikðmæ ðnekamojoje kalboje, tautosakoje, moka paaið-
66
kinti daugiareikðmiø ir vienareikðmiø þodþiø vartojimo sritis, tikslingai vartoja sinonimus, antonimus,
frazeologizmus, tarptautinius þodþius, naujadarus, archaizmus kurdami sakytiná ir raðytiná tekstà. Ðiame
koncentre mokiniai susipaþásta su likusiomis leksinëmis figûromis- skoliniais, terminais, profesine leksika, mokosi nagrinëti ir vertinti tekstà leksikos poþiûriu, suvokia, kodël reikia vengti leksikos ðtampø,
moka tikslingai vartoti terminus. Pagrindinës mokyklos standartai, apibrëþdami lingvistinæ kompetencijà, ið leksikos kurso iðskiria tokius pagrindinius reikalavimus: produktyviai vartoja apie 4000 þodþiø ir
frazeologizmø, naudojasi þodþiø darybos modeliais
þodynui turtinti (akcentuojamas atskirø kalbos mokslo skyriø sàryðingumas), kalbos turiná perteikia tinkamomis kalbinës raiðkos priemonëmis, jas pasirinkdami ið sinonimø, komunikaciniø variantø, pagal kalbëjimo ir raðymo modelius, pritaiko kalbà kontekstui, pasitelkia kontekstà, kad geriau suprastø kalbà,
nepasiduoda neigiamai gimtosios kalbos átakai, pasinaudoja gimtosios kalbos gebëjimais, mokydamiesi
gimtosios kalbos (2, p. 76.).
Kaip matome ið standartø pateikiamø reikalavimø, leksikos kursas suvokiamas pakankamai plaèiai,
neapsiribojama tik leksiniø figûrø analize ir mokymu jas vartoti savo kalboje. Kad tokiø reikalavimø
bûtø pasiekta, juos atitikti turi programos ir vadovëliai.
Lietuviø kalbos programa 5-12 klasëms (22) sisteminá leksikos kursà pateikia 5 klasëje. Mokiniai mokomi visá leksiniø figûrø ir jø vartojimo, leksika siejama su kalbos kultûra (daugiareikðmiø þodþiø vartojimas tinkama reikðme). 11 klasëje leksika prisimenama mokant kalbos kultûros, o12 klasëje mokiniai gráþta prie leksikos mokydamiesi stilistikos. Analizuodami kalbos turtingumà ir kalbos priemoniø sinonimijà, mokosi kurti stilingos kalbos tekstus. Toks
leksikos kurso pateikimas neskatina mokiniø á kalbà
þvelgti integruotai, sieti leksikos kursà su kitais kalbos mokslo skyriais, kurti tekstus atsiþvelgiant á leksiniø figûrø prasmingà ir tikslingà vartojimà. Be abejo, ðá trûkumà ðiek tiek kompensuoja atskira riðliosios kalbos programa (22, p. 25), taèiau toks kalbos
kurso pateikimas (skaidymas á atskiras kalbos, riðliosios kalbos ir literatûros programas) neatitinka
Bendrøjø programø (11) keliamø reikalavimø. Reikia paminëti, kad 6 klasëje mokant morfologijos mokiniai supaþindinami su veiksmaþodþiø sinonimais
ir antonimais, mokomi parinkti sinonimus ir antonimus bûdvardþiams, 7 klasëje leksikos kursas minimaliai siejamas su sintakse - mokoma jungtukø sinonimikos. Visa tai tëra pavirðinis leksikos kurso integravimas á visà kalbos ugdymo sistemà. 5 klasëje
Vilija SALIENË
Analysis of native language teaching programs and
teaching measures of teaching lexicon
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
didaktika
iðnagrinëjæ visà leksikos kursà ir toliau jo sistemingai neprisimindami bei netaikydami tø þiniø praktiðkai (ypaè daug problemø sukelia frazeologijos kursas), mokiniai neturtina savo þodyno, kalba netampa
vaizdingesnë. Be to, 5 klasës mokiniai nesugeba suvokti tarptautiniø þodþiø svarbos ir vartojimo ypatybiø (tai nëra bûdinga ðio amþiaus vaikø kalbos ypatybë), todël jø mokymasis daþnai lieka formalus.
Bendrosios programos (11) leksikos kursà skaido
atsiþvelgdamos á mokinio amþiø ir kalbinius poreikius. Pagal ðios programos reikalavimus leksikos kursà pateikia Giedrë Èepaitienë (1, 1994) ir Raimonda
Dominauskaitë- Jarienë, Regina Juodiðiûtë- Lapelienë (7, 1997).
Leksikos kursas minëtose programose pasiskirsto
taip:
Bendrosios
programos
1994 m.
1997 m.
5 klasë: Þodis
kalbos þenklas.
Þodþio reikðmë.
Þodþio daugiareikðmiðkumas.
Bendraðakniø þodþiø reikðmës. Daugiareikðmiðkumas. Þaidimas þodþiø reikðmëmis. Tiesioginë ir perkeltinë þodþiø reikðmë. Homonimai. Sinonimai. Antonimai. Frazeologizmai. Tarminë leksika. Epitetai, palyginimai, deminutyvai. Jø iðskyrimas tekste, reikðmës suvokimas. Kalbos (lieþuvio) tema tautosakoje: patarlës, prieþodþiai, más-
Liaudiðkoji ir mokslinë vietovardþiø etimologija. Sinonimai, antonimai, frazeologizmai. Þenklo sàvoka. Þenklo reikðmë. Laisvieji ir sutartiniai þenklai. Kalbos þenklai.
Þodþiø, kaip þenklø, iðraiðka ir reikðmë.
6 klasë: Sinoni- Leksika ir kalbos istorija Bendratautë leksika. Tarmybës (þemaitybës,
mai, antonimai. rytø aykðtaitybës, pietø aukðtaitybës- dzûkybës, vakarø aukðtaitybës).
Tas pats þodis- skirtingi pavadinimai. Saviti þodþiai- etnografinës tarHomonimai.
mybës, jø atspindþiai legendose, padavimuose. Moksleiviø kalba ir
bendratautë leksika (bendrumai ir skirtumai). Þargono atsiradimo keliai. Kunigaikðèiø vardai, jø etimologija. Pavardës ir senieji tëvavardþiai. Naudojimasis vardø ir pavardþiø þodynais. Sinonimai ir antonimai, jø svarba kuriant tekstà. Sinonimai ir antonimai lyginamojo
pobûdþio apraðyme.
Leksika ir stilistika Kalbos funkciniai stiliai (apþvalga). Kasdieninë ðnekamoji kalba, jos þodyno ir sintaksës ypatumai. Dalykinë kalba. Laikas ir kalba: kalba turi savo istorijà. Archaizmai. Senosios formos
(praktinis supaþindinimas). Naujadarai.
Tarmybës. Dalykinë kalba. Laikas ir kalba: kalba turi savo istorijà Archaizmai. Senosios formos (praktinis supaþindinimas).
Naujadarai. Tarmybës.
7 klasë: Þodþiø
vartojimass perkeltine reikðme.
Frazeologizmai.
Semantinis þodþiø derinimas.
Leksika ir kalbos istorija Pirmieji lietuviø
kalbos þodynai ir gramatikos. 18 amþiaus
teksto, atspindinèio kalbos nuosmuká, analizë. Leksika kilmës aspektu. Skoliniai. Setimybës, hibridai. Lietuviðki þodþiai kitose kalbose. Humoristiniø tekstø leksika.
Homonimai. Sinonimai. Daugiareikðmiai
þodþiai. Þodþio forma ir reikðmë.
Leksika ir kalbos istorija Kaip vartojame kalbà. Kaip iðmoksta kalbëti vaikas. Kaip mokomës svetimø kalbø. Akløjø raðtas: reikðmë, principai, atsiradimo istorija. Baltø gentys ir kalbos. Teritorija ir likimas.
Senøjø baltø genèiø atspindþiai vietovardþiuose. Kada iðsiskyrë lietuviø ir latviø kalbos. Senosios lietuviø þemës. Lietuvos vardas. Etnografiniø Lietuvos kraðtø vardai. Miestø vardai. Gyvenamosios aplinkos vietovardþiai (upës, eþerai; kaimai; gatviø, mikrorajonø vardai).
Sisteminis lietuviø kalbos þodynas: kaip kalba atspindi pasaulá. Þodþiø ilgumas. Ilgiausi ir trumpiausi þodþiai. Lietuviø kalbos istorizmai: pasenæ þodþiai, iðnykæ (pakitæ) þodþiø reikðmës. Tiesioginë ir
perkeltinë þodþiø reikðmë. Perkeltinë þodþiø reikðmë ir palyginimai,
frazeologizmai. Mokymasis naudotis þodynais. Þmogaus iðvaizdos apibûdinimas frazeologizmais ir palyginimais. Vaizdingieji veiksmaþodþiai, apibûdinantys þmogaus eisenà ir kalbësenà. Daþnumø þodynai,
jø reikðmë mokantis svetimø kalbø. Inversiniai þodynai, jø paskirtis.
8 klasë: Skoli- Kalbos istorija ir leksika Gyvosios ir dirbtinës kalbos. Ar vienodai Profesija ir kalba. Terminai. Þargonas, jo
niai. Tarptauti- taria garsus ir ar vienodai girdi skirtingø kalbø þmonës. Baltø kalbø vartojimo sfera.
niai þodþiai.
vieta tarp Europos kalbø. Lietuviø kalbos kilmë. Svarbiausios lietu-
ISNN 1392-8600
lës, palyginimai, frazeologizmai. Tarptautinë ir specialioji leksika, jos Kalba þaidþiame, juokaujame, klaidiname.
vartojimas. Suvokimo svarba skaitant dalykinius tekstus. Naujadarai. Kontekstas, jo reikðmë prasmei suvokti.
Lietuviø vardynas. Dievø ir mitiniø bûtybiø vardai. Mûsø vardai, jø Daugiareikðmiai þodþiai.
kilmë. Senovës lietuviø vardø sandara. Kunigaikðèiø vardai. Pavardþiø kilmë (Gaidys, Vanagas, Ðerkðnas, Jonaitis, Morkûnas ir t. t.).
67
Lietuviø kalbos mokymo programø ir mokymo priemoniø analizë mokant leksikos
Analysis of native language teaching programs and
teaching measures of teaching lexicon
viø kalbos tarmës. Gimtosios tarmës vieta tarp lietuvuø klabos tarmiø, jos svarbiausieji bruoþai. Tarptautiniai þodþiai, jø arsiradimo keliai ir prieþastys, jø vartojimas. Naudojimasis tarptautiniø þodþiø þodynu. Specialioji leksika. Terminai. Tas pats þodis- skirtingø mokslo
ðakø terminas (ðaknis- kalbotyroje ir matematikoje, kamienas- kalbotyroje ir biologijoje ir pan.).
Leksika, þodþiø daryba, kirèiavimas Þodþio reikðmë ir jos kitimas.
Bendriniai ir tikriniai þodþiai, tikriniø þodþiø radimasis lietuviø kalboje (kitose kalbose ir kitose kultûrose). Homonimai. Antonimai. Sinonimai (leksiniai ir sintaksiniai). Jø vartojimas skirtingø stiliø tekstuose. Leksika kilmës poþiûriu. Savi þodþiai. Skoliniai. Vertiniai. Jø
vartojimo ypatumai. Þodyno plëtimas, remiantis þodþiø daryba. Naujadarai, jø atsiradimo prieþastys. Þodþiø darybos modeliai. Prieðdëlëti vardaþodþiai ir veiksmaþodþiai, jø reikðmës ir kirèiavimas. Priesagëti vardaþodþiai ir veiksmaþodþiai, jø reikðmës ir kirèiavimas. Galûniniai vardaþodþiai, jø reikðmës. Dûriniai, jø reikðmës ir kirèiavimas.
10 klasë:Leksi- Leksikos dalykai siejami, kur tinka, su stilistika.
kos kurso apibendrinimas.
Kaip matome, nei viena ið individualiøjø programø (1, 7) grieþtai nesilaiko Bendrøjø programø siûlomo leksikos kurso pateikimo. G. Èepaitienës programoje (1) leksikos kursas iðpleèiamas ir daugiausia siejamas su kalbos istorijos dalykais (tik 9 kl. su
þodþiø daryba ir kirèiavimu, o 5 kl. pateikiamas atskirai); R. Dominauskaitës- Jarienës ir R. Juodiðiûtës- Lapelienës programoje (7) leksika siejama su stilistika, kalbos istorija ir teksto kûrimu (leksika integruojama á programos kalbos ugdymo dalá, þr. programà.). Abiejø programø autorës nevengia pakartoti atskiras leksikos kurso temas keliose klasëse- tai
daroma sàmoningai: prie tø paèiø dalykø gráþtama
kitu, aukðtesniu lygiu, pleèiant ir gilinant mokiniø þinias. Abiejose programose mokant leksikos didelis
dëmesys kreipiamas á kontekstà, nes kontekstas padeda suprasti þodþio reikðmæ, jo vartojimo ypatumus,
þodþio funkcijas tekste. Akcentuojama teksto kûrimo svarba- tai leidþia integruoti kalbà ir literatûrà.
Bûtent leksikos kursas galëtø bûti ta integruojanti aðis,
kuri skatintø kalbos mokyti(s) prasmingai, sieti kalbos lygmenis (garsà, þodá, sakiná, tekstà) á visumà.
Galima bûtø diskutuoti dël atskirø programø vietø
(pvz., ar tikslinga tiek daug leksikos temø pateikti
5 klasëje, ar 6 klasëje tikslinga smulkiau skirstyti tarmybes, ar 7 klasëje mokiniai pajëgs suprasti ir naudotis sisteminiu, inversiniu, daþnuminiu þodynais ir
kt.), bet minëtose programose pagrástai ir argumentuotai pateikiami svarbiausieji leksikos dalykai, o tai
68
Kalba kaip þenklø sistema (5-8 klasiø kurso apibendrinimas) Tekstø kalbos nagrinëjimas istorijos aspektu. Istorizmai. Istorizmø vartojimo sferos ðiandien.
Leksika siejama su funkcinais stiliais. Tarmës. Visuomenës grupiø kalba. Þargonas.
Kartos kalba. Kartø kalbos skirtumai. Ávairi tos paèios kartos kalba.
sàlygoja mokiniø kalbos ugdymà, þodyno plëtimà,
tikslinimà, gryninimà. Leksika, nagrinëjama izuoliuotai nuo kalbos ugdymo darbø, nuo literatûros tekstø,
tampa neádomi, neprasminga, ir mokiniø ðnekamoji
ir raðomoji kalba lieka nevaizdinga. Nesusiformavæ
poreikio plësti savo aktyvøjá ir pasyvøjá þodynà mokiniai nesuvokia kalbos prasmës, kalbos giluminiø
klodø ir tenkinasi tik formaliojo kalbos lygmens suvokimu. O tai lemia ir prastà mokiniø raðtingumà (èia
raðtingumas suvokiamas plaèiàja prasme- tai gebëjimas suprasti ir reikðti mintis taisyklinga graþia kalba
raðtu ir þodþiu ávairiose komunikacinëse situacijose,
neapsiribojant tik raðybos ir skyrybos iðmanymu).
Ne maþiau svarbu uþ programas ir vadovëliai, nes
bûtent jie daþniausiai yra pagrindinë mokytojø ir mokiniø darbo priemonë. Ðiame straipsnyje bus analizuojami 5 ir 6 klasiø lietuviø kalbos vadovëliai, pagal kuriuos dirbama ðiuo metu mokykloje (3, 4, 5, 6,
15, 16, 17, 18, 19, 20). Aptariami vadovëliai yra dviejø tipø: tradicinës kalbos mokymo krypties (19, 20)
ir integruoto kalbos mokymo (3, 4, 5, 6, 15, 16, 17,
18) vadovëliai.
Lietuviø kalbos vadovëlyje 5 klasei (aut. Jûratë,
Vytautas ir Vytautas V. Sirtautai) pateikiamas leksikos kursas primena 1993m. programà, neatitinka nei
vienos ið aptartø programø (þr. programø analizës lentelæ). Tiesa, esama kai kuriø temø, kurias savo programoje siûlo G. Èepaitienë(1): daugiareikðmiai þodþiai, sinonimai, antonimai, frazeologizmai, ið da-
Vilija SALIENË
9 klasë: Tarmybës,jø vartojimo
sfera. Naujadarai. Terminø kûrimo praktika.
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
didaktika
lies- lietuviai, jø senieji dievai bei þodþiai. 6 klasës
lietuviø kalbos vadovëlyje (autoriai tie patys) tam tikri
leksikos dalykai kartojami ir pleèiami (daugiareikðmiai þodþiai, antonimai, sinonimai, frazeologizmai,
þodþio reikðmë), kai kurie pateikiami nauji (tarptautiniai þodþiai, vardø ir pavardþiø kilmë, vietovardþiø
kilmë). Vëlgi galëtume konstatuoti, kad prasilenkiama su turimomis programomis. Ðio straipsnio tikslas
nëra analizuoti pratimø, uþduoèiø, esanèiø vadovëliuose, taèiau bûtina paminëti, kad ðiø vadovëliø leksikos mokymo pratimai pateikiami izoliuotai nuo
teksto (teksto kûrimo dalykai nukeliami á atskirà skyriø, todël leksikos mokymo uþduotys formuluojamos
gana formaliai: pvz., raskite sinonimus, parinkite sinonimø ir pan. (19,p. 630). Tiesa, 6 klasës vadovëlyje temos formuluojamos kiek kitaip- Antonimai tekste, Sinonimai tekste,- taèiau uþduoèiø formuluotës
lieka nepakitusios. Be abejo, vadovëlio skyriai, nagrinëjantys teksto sandaros ir kûrimo problemas, ðiek
tiek kompensuoja gana tradiciná leksikos kurso pateikimà.
Lietuviø kalbos vadovëlis 5 klasei (aut. Raimon-
da Dominauskaitë, Regina Juodiðiûtë), Lietuviø kalbos þinynas 5 klasei, Lietuviø kalbos pratybø sàsiuviniai 5 klasei (aut. Vilija Salienë) sudaro integruoto
kalbos mokymo(si) sistemà. Jà pratæsia tø paèiø autoriø analogiðkos mokymo priemonës 6 klasei. Vadovëliuose leksikos temos pateikiamos pagal vienà
minëtø programø (7). Pagrindinë leksinë analizë atliekama nagrinëjant vadovëlyje pateikiamus tekstus,
o Þinyne siaurai pateikiami teoriniai dalykai, bûtini
leksiniams ágûdþiams formuoti. Ðiuose vadovëliuose, mokant leksikos, ypaè akcentuojama komunikacinë kalbos paskirtis- mokymas parinkti kalbinæ (leksinæ) raiðkà atsiþvelgiant á situacijà, adresatà, kalbos
tikslà, vietà, laikà ir pan. Leksikos, kaip ir kitø kalbos dalykø, stengiamasi mokytis praktiðkai, remiantis tekstu, kaip svarbiausiu kalbos mokymo bûdu.
Leksika- vienas ádomiausiø kursø mokiniams, taèiau jo mokymo efektyvumas labai priklauso nuo tinkamai pasirinktø metodø ir bûdø. Leksikos pamokose turëtø vyrauti aktyvieji kalbos mokymo metodai,
nes pagrindinis leksikos mokymo uþdavinys- plësti,
turtinti mokiniø þodynà.
I ð v a d o s
1. Iðanalizavæ leksikos mokymo problemas, uþdavinius, galime teigti, kad leksika- vienas svarbiausiø kursø vidurinëje mokykloje, padedantis mokiniams ugdyti savo kalbà.
2. Turëtume konstatuoti, kad individualiosios programos siekia integruoti leksikos kursà á visà
kalbos ugdymo sistemà, nesitenkina formaliuoju leksikos kurso suvokimu.
3. “ Lietuviø kalbos vadovëlis 5 klasei” (aut. J. V.
ir V. V. Sirtautai) neatitinka nei vienos dabar
patvirtintos lietuviø kalbos programos, todël
sunku suvokti leksikos kurso sistemà kalbos
mokant tradiciniu keliu.
4. Integruoti lietuviø kalbos vadovëliai (aut.
R. Lapelienë, R. Jarienë, V. Salienë) laikosi individualiosios programos (7) reikalavimø, todël leksikos kursas pateikiamas nuosekliai ir
motyvuotai.
1. Èepaitienë G. Lietuviø kalbos programa 5-10
klasei. Vilnius, 1994.
2. Bendrojo iðsilavinimo standartai. 1-10 klasës.
Projektas. 1. Vilnius, 1997.
3. Dominauskaitë R., Juodiðiûtë R. Lietuviø kalba 5 klasei. 1 dalis. Kaunas, 1997.
4. Dominauskaitë R., Juodiðiûtë R. Lietuviø kalba 5 klasei. 2 dalis. Vilnius, 1997.
5. Dominauskaitë R., Juodiðiûtë- Lapelienë R.
Lietuviø kalba 6 klasei. 1 dalis. Vilnius, 1997.
6. Dominauskaitë R., Juodiðiûtë- Lapelienë R.
Lietuviø kalba 6 klasei. 2 dalis. Vilnius, 1998.
7. Dominauskaitë- Jarienë R., Juodiðiûtë- Lape-
lienë R. Lietuviø kalbos programa 5-10 klasei.
Vilnius, 1997.
8. Gailiûnas P. Lietuviø kalbos metodika. Vilnius, 1997.
9. Jarmala A. Gramatiniai uþdaviniai ir þaidimai.
Kaunas, 1983.
10. Kuzavinienë L. Kaip ðalinti leksines þargonybes ið mokiniø ðnekamosios kalbos. Lietuviø
kalba mokykloje. 2 dalis. Kaunas,1986.
11. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. Vilnius, 1997.
12. Plentaitë V. Literatûros tekstas- kalbos prasmës
suvokimo ðaltinis. Mokymo ir auklëjimo klausimai. T. 24. Vilnius, 1992.
ISNN 1392-8600
L i t e r a t û r a
69
Lietuviø kalbos mokymo programø ir mokymo priemoniø analizë mokant leksikos
Analysis of native language teaching programs and
teaching measures of teaching lexicon
18. Salienë V. Lietuviø kalbos pratybø sàsiuvinis
6 klasei. 1 dalis. Kaunas, 1998.
19. Sirtautai J., V. ir V. V. Lietuviø kalba 5 klasei.
Vilnius, 1997.
20. Sirtautai J., V. ir V. V. Lietuviø kalba 6 klasei.
Vilnius, 1998.
21. Ðoblinskas A. Lietuviø kalbos didaktika. Vilnius, 1987.
22. Vidurinës bendrojo lavinimo mokyklos lietuviø kalbos programa. Vilnius, 1993.
Vilija SALIENË
13. Plentaitë V. 5-6 klasës mokiniø kalbos þodyno
plëtimas frazeologizmais. Vilnius, 1983.
14. Pradinës mokyklos programos. Kaunas, 1982.
15. Salienë V. Lietuviø kalbos þinynas 5 klasei.
Kaunas, 1997.
16. Salienë V. Lietuviø kalbos þinynas 6 klasei.
Kaunas, 1998.
17. Salienë V. Lietuviø kalbos pratybø sàsiuvinis
5 klasei. 1dalis. Kaunas, 1997; 2 dalis. Kaunas,1997.
70
þ m o g u s
i r
þ o d i s
1 9 9 9
I
T u r i n y s
lietuviø kalba
Graþina AKELAITIENË ............................................................................................ 3
Morfonologinis priesagø varijavimas
Vincentas DROTVINAS ............................................................................................. 8
Dël Fridricho Pretorijaus “Clavis Germanico – Lihvana” vokiðkojo registro ðaltiniø
Stasys KEINYS ........................................................................................................ 14
Dël miðriojo linksniavimo
Antanas RASIMAVIÈIUS ........................................................................................ 18
Sinonimø problemos
Jolanta ZABARSKAITË .......................................................................................... 25
Refrenai: kelios pastabos apie vietà leksikos sistemoje, fonotaktikà, fonosemantikà
kalbø paralelës
Kazys MUSTEIKIS .................................................................................................. 32
Íåèìïåðàòèâíûå ãëàãîëüíûå ôîðìû â ôóíêöèè âîëåèçúÿâëåíèÿ
(Ðóññêî-ëèòîâñêèå ïàðàëëåëè)
Ernesta RAÈIENË ................................................................................................... 41
Zur Frage des Aspekts und der Aktionsarten im Deutschen und Litauischen
Danutë SABROMIENË ........................................................................................... 48
Ê âîïðîñó î ìåñòå è ôóíêöèÿõ âñòàâíûõ êîíñòðóêöèé
Vidas VALSKYS ....................................................................................................... 56
Kai kurios predikatinës “neutrum” dalyviø konstrukcijos su kilmininku dabartinëje
lietuviø kalboje ir jø atitikmenys latviø kalboje
didaktika
Andrejus RAÈKOVSKIS .......................................................................................... 60
Teachers’ beliefs about language, language learning and teaching - a crytical analysis
of Teachers’ Beliefs Inventory
Vilija SALIENË ....................................................................................................... 65
ISNN 1392-8600
Lietuviø kalbos mokymo programø ir mokymo priemoniø analizë mokant leksikos
71
Dizainas: Jurga Januðkevièiûtë-Tëvelienë
Þmogus ir þodis
Didaktinë lingvistika
Mokslo darbai
T. 1. Nr. 1
9 sp. l. Tir. 150 egz. Uþsak. Nr. 94
Iðleido Vilniaus pedagoginis universitetas
Studentø g. 39, LT-2034 Vilnius
Maketavo ir spausdino VPU leidykla
T. Ðevèenkos g. 31, LT-2009 Vilnius
Kaina sutartinë
72
Download

L04 - Hufiec Piła